1962 m. rugpjūčio 13 dieną Klaipėdoje gimė iškilus Lietuvos filosofas, publicistas, rašytojas, visuomenės veikėjas ir politikas Leonidas Donskis. Ne tik pokomunistinėje Lietuvoje, bet ir šiuolaikiniame pasaulyje nebūtų paprasta atrasti kitą tokią įvairiapusę ir tiek plačios erudicijos asmenybę. Neabejotinai, kad intelektualiniame politiniame lygmenyje Leonidas gali būti vadinamas didžiausią įtaką globaliu mastu turėjusiu Lietuvos piliečiu.

Donskis iki pat paskutinės gyvenimo akimirkos buvo itin laukiamas svečias tarptautinėse konferencijose, paskaitų ciklus jį kvietė skaityti žymiausi pasaulio universitetai.

Leonidas visą laiką pabrėždavo, kad jam itin svarbios jo klaipėdietiškos šaknys. Šiame pajūrio mieste jis baigė ne tik vidurinę mokyklą, bet ir Lietuvos konservatorijos Klaipėdos Teatro meno fakultetą. Vėliau L. Donskio interesų sfera vis labiau linko į filosofiją. Aspirantūros studijas jis baigė jau Vilniaus universitete, kur pirmaisiais atkurtos Lietuvos valstybės metais apgynė disertaciją kultūros filosofijos tema.

Deja, į  griežtus rėmus neįsitenkantis jaunasis mokslininkas Vilniuje susidūrė su stipria konkurencija ir, nepaisant to, kad  L. Donskis visada buvo studentų ypač mėgiamas dėstytojas, jo paskaitos surinkdavo sausakimšas auditorijas, profesūros požiūris išliko skeptiškas ir jam teko ieškoti kitos akademeninės įstaigos, kurioje galėtų gintis parengtą disertaciją apie kultūros kritiką XX amžiuje.

L. Donskis ne kartą kartojo, kad yra labai dėkingas Helsinkio universiteto akademinei bendruomenei, kuri jį mielai priėmė, visokeriopai palaikė, ir būtent čia jis galėjo apsiginti savo disertaciją ir įgyti socialinių mokslų daktaro laipsnį.

Intrigos Lietuvos akademiniame pasaulyje, paradoksalu, turėjo net ir teigiamą postūmį L. Donskio, kaip mokslininko ir pedagogo, karjerai.  Jis buvo priverstas daugiau dėmesio skirti kontaktams su užsienio universitetais ir jau netrukus atsivėrė galimybės darbuotis Britanijos, JAV, Skandinavijos, Vengrijos universitetuose bei mokslinių tyrimo centruose.

2002 m. L. Donskis priėmė Kauno Vytauto Didžiojo universiteto kvietimą prisijungti ir netrukus tapo vienu iš įtakingiausiu ir populiariausių dėstytojų. Po trejų metų jam buvo suteiktas profesoriaus vardas, jis išrinkas VDU Senato nariu.

Tačiau Leonidas Donskis niekada nebuvo kabinetiniu profesoriumi, užsisklendusiu nuo visuomeninių procesų. Jį giliai jaudino netolerancijos, žmogaus teisių pažeidimų klausimai, taip pat jis reguliariai rašė publicistinius tekstus įvairioms žiniasklaidos priemonėms, kuriuose netradiciškai ir labai taikliai analizavo Lietuvos politinius procesus. Ypač Leonidą išpopuliarino jo vedama laida Lietuvos televizijoje „Be pykčio“, kuri išsiskyrė intelektualumu ir pokalbių gelme.

Netrukus profesorius L. Donskis sulaukė Lietuvos liberalų siūlymo tapti sąrašo lyderiu rinkimuose į Europos Parlamentą. Po ilgų svarstymų L. Donskis priėmė šį iššūkį.

Daug kam įsiminė įspūdinga Donskio rinkimų kampanija, kurios metu jis aplankė daugumą Lietuvos miestų ir nė vienos diskusijos metu nenusirito iki pigaus populizmo, demonstravo aukštą politikos kultūrą. 2009 m. išrinktas į Europos Parlamentą, čia buvo tik vieną kadenciją, nes jį delegavusiai partijai nepatiko tai, kad Donskis atstovauja liberalizmo vertybes, bet nesirūpina Lietuvos liberalų sąjūdžio, kaip politinės partijos, stiprinimu. Jis net griežtai kritikavo vieną iš anuometinių liberalų lyderių Gintarą Steponavičių už, Donskio įsitikinimu, aukštąjį mokslą žlugdančią reformą. Nepaisant visų šių įtampų, L. Donskis buvo labai vertinamas kolegų europarlamentarų ir jam buvo suteikta labai atsakinga misija parengti ataskaitą, atspindinčią viso EP požiūrį į žmogaus teisių situaciją pasaulyje.

L. Donskis nevienareikšmiškai vertino savo politinę veiklą. Viena vertus, Europarlamentas jam atvėrė naujas bendravimo erdves, įdomius kontaktus ir kur kas platesnį požiūrį į tai, kas vyksta pasaulyje. Kita vertus, L. Donskiui visuomet buvo svetimos politinės intrigos, partiškumas. Jis politiką suvokė Aristotelio, o ne Makiavelio požiūriu. Jis ieškojo sutarimo ir bendro gėrio, o ne siekė  kurios nors politinės jėgos pergalės prieš kitas.

Po darbo Europos parlamente Donskis grįžo į akademinį gyvenimą. Pradžioje dirbo ISM, bet vėliau perėjo į VDU. Čia rūpinosi doktorantais, kūrė naujus akademinius ir knygų projektus.

Skaitydamas pranešimą prie Isos slėnio įsikūrusioje Č. Milošo gimtinėje, 2016 m. rugsėjo pradžioje – tai buvo paskutinė Donskio vieša paskaita Lietuvoje – jis pažadėjo artimiausiu metu pradėti rašyti knygą apie Viljamą Šekspyrą, kaip kultūrinį fenomeną ir jo įtaką Vakarų kultūrai. Taip pat jis kalbėjo ir apie planus toliau bendradarbiauti su vienu garsiausiu šiuolaikinių sociologų pasaulyje – Zygmuntu Baumanu – ir tęsti bendrų knygų seriją.

Deja, tų pačių metų rugsėjo 21 dienos ankstų rytą Vilniaus oro uoste Leonidą Donskį pakirto infarktas. Jis, kartu su žmona Jolanta, ką tik buvo grįžę iš konferencijos Ukrainoje ir ėjo registruotis į skrydį į Sankt Peterburgą. L. Donskio staigi mirtis buvo itin netikėta, nes jis anskčiau nėra skundęsis dėl širdies veiklos problemų. Labiausiai tikėtina, kad mokslininko ir visuomenininko organizmą nualino intensyvios paskaitos, seminarai bei dažnos kelionės.

Comments are closed.