1939 metų rugpjūčio 14 d. Pakruojyje gimė vienas ryškiausių Lietuvos fotografiją formavusių kūrėjų, fotomenininkas Algimantas Kunčius. Su fotografija dar vaikystėje jį supažindino tėvas, nupirkęs plačiajuostį fotoaparatą „Liubitel“, tačiau prireikė dar kelių dešimtmečių, kol išbandęs muziko kelią, krimtęs juridinių bei žurnalistikos mokslų, galiausiai savo gyvenime pasirinko fotografiją.

Kaip ir kiti to meto kolegos, A. Kunčius dirbo kultūrinėje spaudoje, kuri tuo metu daug dėmesio skyrė originaliajai fotografijai. Dvejus metus jis dirbo „Literatūroje ir mene“, o nuo 1965-ųjų net 22 metus fotografavo žurnale „Kultūros barai“.

„Fotografija man atvėrė įvairių kultūros ir meno žmonių studijų bei namų duris: užeidavau, pasišnekėdavome, nufotografuodavau. Man visų pirma rūpėjo ne tiek fotografija, kiek santykis su žmogumi. Didelį įspūdį buvo padarę H. Cartier-Bressono menininkų portretai. Juose mačiau žmogaus gyvumą, jo reakciją į aplinką bei į kitą žmogų. Šie kūriniai inspiravo ir mano paties ciklą „Susitikimai“. Nuo to laiko prie manęs prilipo „portretisto“ etiketė, nors aš pats niekada toks nesijaučiau.“ – teigė A. Kunčius.

1969 m. A. Kunčius darbai buvo eksponuojami Maskvoje veikusioje parodoje, kurioje buvo pristatomi 9 Lietuvos fotografai, o po jos rusų kritikai pirmą kartą pavartojo Lietuvos fotografijos mokyklos terminą, kuris buvo labai simboliškas ir netrukus padėjo įsteigti Lietuvos fotografijos meno draugiją, prie kurios įkūrimo dalyvavo ir A. Kunčius.

Žymiausi fotmenininko ciklai :„Susitikimai“, „Sekmadieniai“, „Vilniaus gatvėse“, „Reminiscencijos“.

Pasak A. Kunčiaus, „fotografijos fenomenas suteikia galimybę ne tik dalyvauti istorijoje, tačiau ir ją fiksuoti, išsaugoti bei atsiminti. Atsimeni ne tik tu pats, tačiau kartu savo prisiminimą perduodi ir kitam, kuriam tavo fotografija sužadina jo asmeninius prisiminimus bei išgyvenimus. Tam tikra prasme fotografas – tarpininkas tarp žmogaus ir jo praeities, o fotografija – instrumentas, rekonstruojantis atmintį.“

Comments are closed.