Rumunijoje gimęs filosofas (1911-1995). Tėvas – stačiatikių kunigas. Panašu, kad Emilis nuo mažų dienų apsisprendė maištauti prieš tėvą ir krikščionybę. Studijavo filosofiją, paskui pervažiavo į Paryžių rašyti disertacijos. Jos taip ir neparašė, bet Prancūzijos sostinėje gyveno iki pat mirties. Rašė prancūziškai nevilties išpažinimus, kurie netrukus labai išpopuliarėjo, o Cioranas buvo vadinamas radikaliausiu XX amžiaus skeptiku ir priešgyna.
Už visa tai, kas geriausia ir kas blogiausia, turiu būti dėkingas nemigai.
Nemiga – vienintelė didvyriškumo forma, deranti su lova.
Kiekviena mano diena – Rubikonas, kuriame norisi nuskęsti.
Atskleisti paslaptį, kaip prisitaikau prie gyvenimo? – Keičiu neviltis kaip marškinius.
Skepticizmas yra grakšti nerimo forma.
Bet kuris besikankinantis vakarietis primena Dostojevskio herojų, turintį sąskaitą banke.
Kad pavyduolius nuginkluotume, turėtume išeiti į gatvę su ramentais. Tik mūsų žlugimo vaizdas gali kažkiek humanizuoti mūsų draugus ir priešus.
Gyvenama ne šalyje, o kalboje. Tik ji yra tėvynė, ir nieko daugiau.
Numirti – tai pakeisti žanrą, atsinaujinti.
Negaliu sakyti, kad žemėje veltui leidžiu laiką – juk aš lygiai taip pat kaip kiti čia blaškausi, ir tiek.
Kritika – beprasmis dalykas. Mes skaitome ne tam, jog suprastume kitus, bet tam, jog labiau suprastume save.
Nuotrauka iš https://www.youtube.com/
