1

Kas dar nėra matę spalvotų diagramų ir iškalbingųjų lentelių, kur kuo aiškiausiai pavaizduota, kad suomiška švietimo sistema yra geriausia pasauly? Kai kurie mūsų švietimo specialistai kalba kalba ir kalba apie lygiavimosi į suomius būtinybę.

Mes esam žmonės blaiviai mąstantys, todėl apie didesnį finansavimą švietimo sistemai nebesvajojam, bet apie kitus įdomius aspektus, neva nulėmusius suomišką stebuklą, girdim kalbant nuolatos. Ir tos kalbos kasdien skamba vis įtikinamiau.

Pavyzdžiui, apie tai, kad namų darbai nebūtini, nes, ko gero, tam tikra prasme, kenkia mokiniui. Apie namų darbų žalą prikalbėta tiek daug, kad ir pas mus jau atsirado apsčiai įtikėjusių, kad tai padės.

Ir aš kartą pabandžiau galvoje atsukti juostą 25–30 metų atgal ir pamodeliuoti, kaip būtų buvę, jei man besimokant pagrindinėje ir vidurinėje mokyklose būtų panaikinę namų darbų prievoles?

Palaukit. Iš kurios pusės bežiūrėčiau, atminty atsigamina visiškai patikimi duomenys apie tai, kad didesnė dalis klasiokų namų darbams neturėjo nei laiko, nei ūpo. Žemesnėse klasėse porą paliko antriems metams, bet po to mokytojai susitaikė, kad nieko čia nepakeisi, todėl visi kiti klasės draugai visiškai neruošdami namų darbų baigė tiek klasių, kiek norėjo – kas 9, o dauguma – visas 12. Ir dabar jie visi – nei iš darbo rinkos iškrito, nei išprotėjo, nei skradžiai žemę prasmego.

Dauguma klasiokų turėjo svarių priežasčių nedaryti namų darbų – vieni turėjo daug kiaulių, kiti – žemės, dar kiti – bėdų. O ir laikai buvo įdomesni už tuos, kurie aprašyti istorijos vadovėliuose: sovietmečio pabaiga, atgimimas, gariūnmetis. Informacijos amžiaus priešaušris. Pamenu, keletas klasiokų nuolat vėluodavo, o gal išvis praleisdavo pirmąsias pamokas, nes tuo metu rodydavo „Turtuoliai irgi verkia“ serialą – tas pačias serijas, rodos, kartodavo vakare, bet klasiokai galėdavo auklėtojai per rusų kalbos pamoką ar klasės valandėlę anonsuoti, kas nekantriųjų žiūrovų laukia vakare. Nesu žiūrėjęs nei vienos serijos šitų grožybių, bet man patiko, kad esama paroje valandų, kai visas kaimas sėdi prie televizorių, o tu tuo metu išėjęs į lauką gali pasijusti gyvenąs tyruose. Ir šiaip – serialai mokinių ir kai kurių mokytojų bendravimą nužaibolaidindavo iki neregėtai neformalaus lygio. Iš dienotvarkės natūraliai išnykdavo nesmagūs klausimai apie nuolatinį namų darbų nedarymą, nesimokymą, įžūlų, nedrausmingą elgesį, apie trimestro gale gresiančius dvejetus.

Tiesą sakant, aš ir pats neatsimenu, kad daryčiau namų darbus. Taip, aš mėgau skaityti. Įdomias knygas. Pavyzdžiui, geografijos ir fizikos vadovėlius. Geometrijos. Astronomijos. Bet ir neįdomios savotiškai patikdavo – „Botanika“, „Zoologija“, „Žmogus“, apie ekologiją, istoriją. Beje, istorijos vadovėliai iš neįdomiųjų skyriaus pas įdomiuosius virtualiai persikėlė praėjus 13 metų po vidurinės mokyklos baigimo. Dar mokykloje buvo chemija ir algebra, kurių pradmenis 8 klasėje praleidau dėl traumos. Po to – kaip besijaukinau tuos dalykus – išsilavinime liko juodosios skylės. Dabar reguliariai sapnuoju 2 rūšių košmarus – apie tai, kad iš lapų auditorijai improvizuodamas skaitau nesuredaguotus, subraukytus, neparašytus eilėraščius ir su siaubu jaučiu, kad jie nebejuokingi – kaip besivartyčiau, – nors visada sugebėdavau nuleisti savo trūkumus juokais; antrasis serijinis mano košmarų siužetas: esu abiturientas, maluosi po mokyklą, jau ir egzaminai ant nosies, o mane staiga kaip šaltu vandeniu perlieja mintis – juk aš pastaraisiais metais nebuvau nė vienoje algebros pamokoje, nieko nemoku, neturiu gavęs jokio pažymio – vieni „n“ dienyne, jokie man abitūros egzaminai nesišviečia. Ir dar tas gėdos jausmas, nuo kurio akmenėja galva ir visos kitos galūnės, prieš dabar jau mirusią vidurinės mokyklos matematikos mokytoją.

Tikrovėje šita miela, švelni ir nelaiminga mokytoja niekaip negalėdavo suprasti, kas ten man kliudo pasiruošti algebros pamokoms, nes per geometrijos kontrolinius išspręsdavau be vargo „pirmos“ ir „antros“ grupės užduotis – sau ir suolo draugui. Geometrija, erdvinis mąstymas man buvo įgimta kaip ir geografija, kalbų mokymasis, poezijos atpažinimas tekstuose. O algebros nesuspėjau iki galo išmokti (tą suprasdamas, bet jausdamas nebylią kaltę, atsisakiau dalyvauti matematikų olimpiadoje) dėl paprasčiausios priežasties – niekada nedarydavau namų darbų, nesiruošdavau pamokoms. Aš tik diletantiškai pasidomėdavau, kas parašyta vadovėliuose, kas užduota namų darbams, ko visa ta edukacinė mašina iš manęs tikisi?

Ar tai reiškia, kad mano išsilavinimas prilygsta šiuolaikiniam – geriausiam pasauly – suomiškam?

2

Netikiu, kad mūsų sklype negali derėti šilauogės. Prieš 10 metų sodinom krūmą, jau būtų užaugęs, jei ne kaimynų karvės. Per žoles gyvuliai nepamatė. Trypė trypė, kol krūmas įsižeidė. Nuo tada jis nebeauga, bet traukiasi. Susitraukė iki sprindžio. Vos bekyšo strampas iš žemės. Aptvėrėm pagaliais, kad iš toli būtų matyti – per vėlai. Kaimynai jau ir karvių nebeturi. Nebeapsimoka.

Rudenį nupirkau kelis naujus šilauogių krūmus. Aviečių dviejų rūšių. Ir riešutmedį. Ant jo turėtų derėti graikiniai riešutai. Kodėl lietuviškame to medžio pavadinime neužsimenama apie graikiškumą? Nesupaisysi. Kaip ir lazdyno atveju – vis painiojuosi, kaip reikia sakyti, kas ten už kampo auga – lazdyno krūmai, ar lazdyno riešutai? Keliskart perskaičiau sodininkų dienoraščius, kaip sodinti avietes, šilauoges, riešutmedžius. Kaip parinkti vietą, kokio gilumo duobes ir tranšėjas kasti, kiek ko pilti.

Galiausiai, ilgai ieškojęs geriausios užuovėjos, pasodinau riešutmedį. Ir iškart atradau, kad yra dar geresnė vieta. Aukščiau, kur ne taip šlapia. Tiek to, kitąmet čia pasodinsiu kitą riešutmedžio egzempliorių.

Tada avietes. Taip, kaip buvau sumąstęs. Bet iškart matau, kad aviečių šabakštynas užsiveis ne vietoje. Juk mano siekiamybė, kad visi augalai turėtų savo vietą ir man netrukdytų su žoliapjove sukinėtis. Galų gale – kvaila avietyną įveisinėti vidury sodo. Tiek to – kelis metus pakentėsiu, po to persodinsiu nuošaliau.

Dienos trumpos. Vakare 12-ąjį ir 15-ąjį kartą atidžiai perskaitau apie šilauogių sodinimą. Ir nepamiršti sieros pabarstyti. Mokykloje to nemokė, nes tais laikais nebuvo nei riešutmedžių, nei šilauogių, nei remontaninių aviečių. Nebuvo nei kamčiatkinių sausmedžių, nei baltųjų karijų, nei vaistinių, nei japoninių sedulų, nei paprastųjų skirpstų, nei vaisuolių. Tiesa, ginkmedžių, pasirodo, Švėkšnos parke būdavo, bet niekas mums apie juos nepasakojo.

Ilgainiui apsodinsiu visais tais maumedžiais viską – kiek akys užmato. Nežinau geresnio mokslo už medžių sodinimą. Vis šį tą įdomaus sužinai. Pavyzdžiui, kad karijos riešutų pasodinus medelį reikia laukti 30–40 metų.

Gerai, kad ne 80.

3

Mama sako, kad šiandien graži diena, todėl šilauogių nesodink, nes jos vazonuose neprapuls, geriau lipk ant stogo ir kaminą išvalyk.

Gražių dienų be lietaus šiemet šiame Žemaitijos kampe buvo gal 15. Pernai buvo 20. Jei tendencija nesikeis, po poros metų saulėtos dienos apskritai išnyks.

Kiek metų kaminas nevalytas?

O kada tėvas mirė? Jau greit 20 metų bus, sako mama.

Taip ir gyvena žmonės po parako statine. Gerai daro gaisrininkai, kad gąsdina, tikrina ir baudas išrašo. Sako, kad kai užsidega suodžiai kamine, degimo temperatūra pakyla iki 1000 ar 2000 laipsnių. Skaičiai įtartini, bet kaminą valyti reikia. Niekada nesu bandęs to daryti, mokykloje nei universitete to, aišku, nemokė. O gaila. Visi tik ir šneka, kad Lietuvoj likę 2 ar 4 kaminkrėčiai. Kiti, atseit, išnyko. Bet kaminai neišnyko. Net Vilniuje jų devynios galybės. Ir suodžiai visur ten kaupiasi. Akivaizdu, kad kažkas juos valo, kad dauguma kaminų valymo sandorių įvyksta šešėlyje. Mes irgi turim kaimyną Aleksandrą, kuris niekada neatsisako padėti, nors kasos aparato mes, savaime suprantama, neturim. Atneša Aleksandras vadžias, 5 kg. kūjį be koto, vielų. Sumeistraujam vidutinės svorio kategorijos ežį. Lipu ant stogo su ežiu vienas, nes Aleksandras aukščio bijo. Šiaip tai visi sveiki žmonės privalo šiek tiek aukščio bijoti. Ir aš kažkiek bijau, bet tik pirmąsias dvi tris minutes. Po to nebekreipiu dėmesio, nors mama nepamiršta užvertus galvą man, bekrapštančiam metalinius kamino rėmus, raportuoti, kiek vyrų aplink pastaraisiais metais užsimušė nukritę nuo kopėčių. Nė vieno iš tų išvardintų vyrų nepažįstu, todėl man ramu.

Nuėmus vielinius kamino šarvus paaiškėja, kad viršutinės trys eilės plytų sueižėjusios – šukės pabyra į visas puses. Teks rytoj palėkti iki Skaudvilės, nusipirkti cemento ir pamūryti kaminą. 10 plytų sutrupėjo vos prisilietus.

Ežys į kaminą kažkodėl nenori lįsti. Įgrūdu, bet jis vidury kamino užstringa. Nei pirmyn, nei atgal. Iš ąžuolinių atraižų (gerai, kad į malkas nesupjoviau) susimeistrauju 7–8 metrų ilgumo kartį, užsikeliu ant stogo ir kažkaip sugrūdu į kaminą. Porą valandų įnirtingai pabaksnojęs kartimi per ežį, šiaip ne taip jį su visais suodžiais nustumiu iki kamino dugno. O ten yra durelės. Tačiau tos durelės per siauros, kad tas ežys ištilptų. O ir šiaip tas ežys labai įsižeidęs ir nesileidžia į kalbas prašomas išlįsti. Vadinasi, teks vielas sukarpyti kamino viduje – įkišus ten rimtas žnyples.

Skaudvilėje, pasirodo, esama specialių mišinių su moliu – kaminams ir krosnims mūryti. Bet gerų žirklių vieloms karpyti – neturi. Nusiperku geriausias iš prastų. Aišku, be reikalo. Kažkokios homeopatinės. Nieko jos nekerpa. Kokiu tikslu tokias gamina, pardavinėja?

Ir vieno 5 kg maišelio mišinio, pasirodo, negana, jei nori pritvirtinti prie kamino 10 plytų. Važiuoju dar kartą.

Trumpai rudens dienai einant į pabaigą, jaučiuosi kaip ant stogo gimęs. Kraigu galiu vaikščioti taip pat ramiai kaip vaikystėje. Tiesa, nuo plytų ir skiedinio tampymo apsižergus stogą, kojos skauda taip, lyg būčiau mongolų paštininkas, nujojęs su laiškais be poilsio nuo Ulan Batoro iki Budapešto.

Kol taisiau kaminą, mačiau, keliu į parduotuvę nuėjo mokytojas Alfonsas Martinėnas. Jis mane iki devintos klasės šio to su pertraukomis mokė: matematikos, fizikos ir darbų. Kai jį pokary atkėlė į mūsų kaimą mokytojauti, jam buvo 18. Kiek tada buvo mano tėvui – 10-14? Martinėnas mane per matematiką ir fiziką girdavo, kad turiu galvą. Gerą galvą. Kaip mano tėvas. Bet per darbų pamokas manęs girti paprastai nebūdavo už ką – ir žvakides tekinti man buvo neįdomu, ir verpstes drožinėti – nelabai, ir paveiksliukus deginti degintuvu – ne. Ir grėblį kreiviausią – ne iš pirmo karto – iš visų sumeistravau. Ir plūgo modelio iš skardų ir vielos taip ir neužbaigiau iki mokslo metų pabaigos, nes pirmadieniais, jei savaitgalį būdavo dvejos varžybos, į pamokas neidavau.

Vis vien mūrydamas kaminą Martinėnui jaučiu dėkingumą – na ir kas, kad jam tada nepavyko manęs apmokyti pamilti krapštymąsi su visais tais keistais įrankiais. Vadinas, tada man nereikėjo. Dabar, kai jau reikia – dažniau viskas išeina, nei ne. Tėvas gyvenime manęs tokių darbų nemokė. Pats nė nebandydavo, nes būdavo ko paprašyti. Dabar nebeliko iš tėvo kartos nei kaminkrėčių, nei mūrininkų. Tenka pačiam mokytis būti viskuo. Negalvoti – moki ar nemoki. Imti ir daryti, kad būtų.

Galva supranta, kaip turi būti padaryta, tačiau į savo rankas, į neįgimtą nagingumą, žiūriu įtariai. Net jei kas ims girti mano rankas, svarbu neprarasti budrumo – gimiau toli gražu ne auksarankis.

Nulipęs ant žemės galvoju, ką aš čia darau, juk atvažiavau medžių ir krūmų sodinti. Atvažiavęs dar kartą pasikartojau aksiomą – nesvarbu, kad jų tarsi ir nebuvo užduota, bet nuo šiol namų darbų tik daugės. Ir niekas manęs neklaus, ar man tokie darbai patinka, jie paprasčiausiai kris vienas po kito ant mano galvos.

O kada buvo kitaip?

Taip buvo visada, tik aš nepastebėdavau paprasčiausių dalykų.

4

Vos nepamiršau – kitąmet įkalnėje veisiu vynuogyną. Prie vasarnamio jau auga keliolikos metų vynmedis. Jei laiku ataugų nenukarpai, tampa neaprėpiamas. Uogų rugsėjo gale prinoksta tiek, kad nežinom kur dėti. Suprantu, kad plėsti vynuogyną yra beprasmiška, bet nieko nebegaliu pakeisti. Tas vynuogynas jau labai nori būti. Ateis laikas, sugalvosiu, ką iš tų uogų daryti.

Keisiu visus stogus. Kiemo dangą. Šiltinsiu pamatus. Apmūrysiu viską ir aptinkuosiu – kad niekur nesimatytų tų baisių baltų sovietinių silikatinių plytų. Buvusiame stalde sudėsiu grindis, lubas, įvesiu iš naujo elektrą, įrengsiu klubą. Nusipirksiu padėvėtus būgnus ir grosiu gyvulių dvasioms. Plėsiu mišką. Vandens telkinius. Visos tos renovacijos užsitęs dvidešimt metų. Arba ilgiau. Ir net jei mano sienos griuvinės, stogus draskys vėjai, tinkas kris – darysiu viską iš naujo. Tol, kol pavyks. Tiek kartų, kiek reikės. Nes visi tie namų darbai, kurių nedariau, kol mokiausi, kol buvau aklas, mane dabar patys susirado, apsėdo ir, panašu, niekada nebeduos man ramybės.

Kai žinosiu, kuo jūs man galit padėti, rašysiu.

Žurnalas „Kelionė“

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *