Penkerius metus fotografas Tadas Kazakevičius važinėjo po Lietuvą, kurdamas ciklą „Tai, ko nebebus“. Per tą laiką vien mopedu nukeliavo apie 5 tūkst. kilometrų, aplankė daugybę kaimų bei vienkiemių, įamžino įspūdingų vaizdų bei žmonių portretų. Šios, kaip pats fotografas vadina, „sentimentalios kelionės“ nuotraukos, sulaukė apdovanojimų ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulio fotografijos konkursuose.

Apie naujomis akimis atrastą Lietuvos kaimą, jo idealizavimą bei šiandien vykstančius pokyčius Tadą Kazakevičių kabina Gediminas Kajėnas.

Jūsų serija apie Lietuvos kaimo gyvenimą įvertinta ir Lietuvoje, ir užsienyje. Kaip manote, kodėl? Juk tai tradicinė fotografija, nieko stebėtino ar sukrečiančio, viskas čia labai paprasta ir gan kasdieniška.

Režisierius Mindaugas Survila, sukūręs filmą „Sengirė“ yra pasakęs: „Visur yra miškų, bet sengirių mažai kur belikę“. Perfrazuodamas galiu pasakyti, kad ir tikro kaimo Europoje mažai jau kur beliko. Tai iš dalies ir paaiškina, kodėl fotografijos iš Lietuvos kaimo šiandien gali būti įdomios pasaulyje – tai savotiška egzotika.

Mūsų pačių santykis su šia aplinka yra kiek kitoks. Važiuodami pro kaimus, dažnas mūsų prisimena savo vaikystę, vasaras pas senelius, tai yra, kaimas mums yra savaime suprantamas. Kita vertus, sąmonėje iškyla ir šių dienų kaimo vaizdinys, kuriamas žiniasklaidos, kai kalbama tokiais stereotipais kaip „prasigėręs kaimas“, „mirštanti provincija“ ir t.t.

Prieš imdamasis šio ciklo, penkerius metus praleidau Didžiojoje Britanijoje, ir tai man suteikė galimybę į daug ką Lietuvoje pažvelgti tartum iš šono, naujomis akimis. Vienas iš mano sugrįžimo motyvų buvo ir tai, kad Didžiojoje Britanijoje viskas absoliučiai vienoda – visi su tokiais pačiais mobiliaisiais telefonais, tokia pačia apranga.

Į Lietuvą grįžau alkanomis akimis, išsiilgęs kitokių vaizdų. Man buvo viskas nepaprastai įdomu. Net sovietmečiu dvelkiančiame mažo miestelio turguje mačiau savitą grožį. Gaila, kad tuo metu dar mažai fotografavau, mat su laiku su tokiais vaizdais apsipranti, o žvilgsnis – atbunka. Tačiau pradėjęs kurti fotografijų ciklą, ėmiau labai sąmoningai tokių vaizdų ieškoti. Ir galiu pasakyti, kad kartais man labai pasiseka.

Ne taip seniai plačiai nuskambėjo Rimaldo Vikšraičio lietuviško kaimo grimasos – šokiruojančios, drastiškos. Tai tarytum ir nestebina, juk dokumentinė fotografija labai mėgsta paribius. Bet pats savo darbais kuriate šviesų, idealistinį pasaulį, tartum romantizuojate kaimo tikrovę ir, stebina, kad toks „labai nešiuolaikiškas“ požiūris patraukia dėmesį.

Pasaulio dokumentikoje gausu konfliktus bei ribines situacijas rodančių serijų. R. Vikšraitis yra fotografijos klasikas, pasakojantis istorijas iš labai arti ir būtent tai labiausiai ir sukrečia. Beje, tokiu keliu mūsų fotografijoje labai mažai kas ėjo.

Tačiau aš renkuosi fotografuoti ir rodyti tai, kas, visų pirma, gražu. Tokiu būdu tiesiog bandau atspindėti kaimo gyvenimą ir jo žmones, kuriuos matau bei sutinku savo kelionėse. Neslepiu ir fakto, kad šiek tiek romantizuoju bei idealizuoju žmogaus gyvenimą žemės ritmu.

Kita vertus, man rodos, šiose nuotraukose mes atpažįstame gražiausias, šviesiausias savo gyvenimo akimirkas. Žmones patraukia ne tiek pozityvus fotografijų turinys, kiek jų pačių praeities atsiminimas.

Paminėsiu vieną pavyzdį: per keletą metų buvo ne vienas žmogus, atkreipęs dėmesį į fotografiją, kurioje užfiksuota vandens statinė, į kurią nuo namo kampo krenta vanduo. Būtent šią nuotrauką jie išskyrė kaip TĄ nuotrauką. Iš pradžių man buvo keistas toks jų pasirinkimas, nesupratau, kodėl šią nuotrauką išskiria iš kitų. O ilgainiui paaiškėjo: jie visi prisiminė savo vaikystę, kai lietui lyjant ir neturint ką veikti, lietaus lašai jiems tapdavo tam tikra dzeniška būsena, maksimalia vidine koncentracija, kai viskas pamirštama, tačiau tas momentas išlieka… Tad šiose fotografijose svarbu ne tiek techniniai dalykai, nors be jų gal irgi nebūtų tokio efekto, kiek jų poveikis kiekvienam asmeniškai, savotiška savirefleksija, atsimenant ir vėl išgyvenant savo vaikystę, anų dienų sentimentus.

Šiandien esame užtvindyti fotografijų vaizdų: viskas tartum jau nufotografuota, viskas matyta. Tad įdomu, ką gi reiškia šiame fotografijos pertekliuje atrasti savitą žvilgsnį, savąjį kelią, savo matymą?

Prie šios fotografijų serijos mane atvedė ne logika, o širdis, todėl viskas buvo gan paprasta. Juk kai turi mėgstamą veiklą, kuriai neskaičiuoji nei laiko, nei kitų sąnaudų, tiesiog darai tai nepaisydamas nieko. Na, o jei dar gali tuo pasidalinti su kitais, ir tai jiems suteikia džiaugsmą, tuomet daryti yra dar didesnis malonumas.

2012 metais sugrįžęs į Lietuvą, pradžioje aš tiesiog važinėjau po kaimus ir tiek, pats džiaugiausi savo atradimais, pamatymais, gamtos ir žmonių įvairove. O paskui pagalvojau, kad tai reikia įamžinti, nes senos sodybos ir jų aplinka, seni sodai ir žemės darbai, seni, nugyventi daiktai ir gyvenimai yra gražu. Tad viskas sutapo su mano paties išgyvenimais. Į šį kelią mane atvedė širdis ir aistra – aš pats save maitinau šiomis kelionėmis…

Beje, ilgą laiką į savo sentimentalumą praeičiai aš žvelgiau kaip į trūkumą, silpnybę. Skaičiau daugybės menininkų įžvalgas, kad norint kurti, reikia atisakyti praeities ir visu savimi išgyventi šią akimirką. Tačiau vienas bičiulis pasakė, kad tik pripažinęs savo trūkumus gali atsispirti žingsniui į priekį. Štai taip savo sentimentus, asmeniškumą aš paverčiau kūryba. Juk kas geriau gali atskleisti tam tikro dalyko subtilumą, jei ne tas, kuris tai jaučia visu savimi. Kas iš to, jei imčiau imituoti kitų gyvenimą ar stilistiką, bet tai man būtų svetima? Tad norint būti kitokiam, tereikia būti savimi ir iki galo eiti ten, kur veda širdis. Na, bent jau tol, kol širdis neveda daužyti langų… (juokiasi)

Tiesa, dabartinėje fotografijoje yra ir dar vienas labai svarbus aspektas – tai žinojimas, ką nori pasakyti. Šiandien fotografijoje retai kada užtenka vienos geros nuotraukos. Todėl labai svarbi tampa fotografijų atranka, vientisos istorijos dėlionė, kuri jau kalba už save. Tai konceptualios fotografijos principas ir aš tikiu, kad šiandien jis vienas veiksmingiausių, mat atskiros nuotraukos dažnai taip ir lieka pabirusios begaliniame vaizdų okeane.

Cikle „Tai, ko nebebus“ bandote iš paskutiniųjų dar sugriebti tai, kas pamažu grimzta į nebūtį – maži kaimai, vienkiemiai, žmonių gyventojai bei jų istorijos…

Net neabejoju, kad XX a. pradžioje Baliui Buračui fotografuojant tuometinį kaimą buvo tokių, kurie sakė, jog jis jau kelis dešimtmečius pavėlavo, nes kaime nebeliko autentikos. Paskui atėjo Antanas Sutkus, Algimantas Kunčius, Romualdas Rakauskas, Aleksandras Macijauskas, Romualdas Požerskis ir kiti, kurie labai daug dirbo kaime ir vis dar turėjo ką naujo pasakyti. Nebejoju, kad ir jiems buvo sakoma, kad čia jau ne be tas kaimas, kaip buvo iki sovietmečio ir kolūkių. Tačiau šiandien žiūrime į jų darbus ir žavimės tuo, kaip ir ką jie įamžino. Einant toliau matome Arūno Baltėno ir kitų fotografų darbus, kurie dirba šiandien ir suprantame, kad kiekvienas kaimo gyvenimo istoriją pasakoja savaip.

Mane labai paveikė XX a. trečiojo dešimtmečio Didžiosios depresijos metu sukurta amerikiečių – Dorothea Lange, Walker Evans – fotografija, kurioje užfiksuoti nykstantys Amerikos vienkiemiai, kaimai ir maži miesteliai. Siužetiškai tokie patys dalykai vyksta ir šiandieninėje Lietuvoje. Tad visuomet yra ką fotografuoti, viskas priklauso nuo to, kaip tu tai darysi ir kaip apie tai pasakosi. Šiandien aš dirbu grynai savo malonumui, fiksuoju tai, kas nyksta akyse, bet tikiu, kad po kelių dešimtmečių šios nuotraukos turės ir archyvinę vertę.

Daugelis Jūsų fotografijų savo dvasia primena mūsų klasikų – A. Sutkaus, R. Rakausko ir kitų darbus. Ar galima sakyti, kad sąmoningai tęsiate humanistinę Lietuvos fotografijos kryptį, savo objektyvą kreipdamas į žmones ir jų gyvenimus?

Tai man yra įdomiausia, tame matau didžiausią prasmę. Didelis įvertinimas būti priskirtam šiai tradicijai. Kita vertus, visa fotografija savo esme yra humanistinė. Žinoma, per tą laiką, kiek gyvuoja fotografija, atsirado įvairių diskursų, kurie išsivystė į įvairias kryptis ir sroves, tačiau visa klasikinė fotografija visų pirma kalba apie žmogų.

Tačiau humanistinė fotografija nėra vien ta, kurioje užfiksuotas žmogus. Mano serijoje yra nuotraukų be žmonių. Tačiau žvelgiant į pačią fotografijų seką, matyti, kad ir jose kalba eina apie žmogų – buvusį, gal išvykusį, gal mirusį, tačiau žmogų, subjektyvizuojantį visa, ką aš fotografuoju. Būtent žmogus tam vaizdui ir suteikia prasmę.

Ar važinėdamas po Lietuvos kaimus išties matote, kad tai pamažu nyksta?

Man rodos, serijos „Tai, ko nebebus“ pavadinimui trūksta klaustuko… Neabejoju, kad kaimas išliks ir ateityje, tik jau bus visiškai kitoks ir vis tiek mes tai vadinsime kaimu ar provincija.

Ilgainiui, manau, mūsų kaimas taps panašus į Europos kaimą, kur ūkininkai dirbs didžiulius žemės plotus, važinės džipais ir dideliais brangiais traktoriais, jų namai bus aptverti didžiulėmis tvoromis, o kiemuose augs trumpai nuskusta žolė – tokie dalykai neretai pasitaiko jau ir dabar. Vizualiai tai bus labai nuobodu. Žinoma, išliks ir miestiečių sodybos, į kurias jie savaitgaliais atvažiuos kepti šašlykų, bet tai irgi jau bus kitoks kaimas. Šiandien kaimo transformacija vyksta mūsų akyse. Pavyzdžiui, plastikiniai langai, mano galva, yra kaimo vėžys. Kaip ir kroksai, kurie nors yra labai patogūs, bet vizualiai gadina visą vaizdą. Beje, alternatyvus šios mano fotografijų serijos pavadinimas kaip tik ir yra „Kroksai“ (juokiasi).

Kai išmirs žmonės, kurių visas gyvenimas buvo susijęs su jų dirbama žeme, savais gyvuliais kaip esmine ir pradine jų gyvenimo ašimi, natūraliu pasirinkimu, tai ir bus tokio kaimo pabaiga. Tačiau šiandien ir jauni žmonės atranda malonumą kapstytis žemėje, užsiauginti savo gėlių ar daržovių, tiesa, tai jau jų „pasirinktinis agrariškumas“. Jie mieste susikuria gerovę, sumažina savo poreikius ir ima kurtis asketišką gyvenimą kaime. Tad kaimo tikrovė keičiasi, tačiau akivaizdžiai tuštėja kaimuose žmonių, kurių gyvenimai buvo neatsiejami nuo savos žemės ir agrarinės pasaulėžiūros.

Pats šios fotografijų serijos pavadinimas yra tartum nuoroda į socialinę problematiką, pavyzdžiui, emigraciją, tačiau darbuose tai visiškai neatsispindi.

Taip, nes aš sąmoningai rodau tik tai, kas yra likę. Tai savotiškas antivirusas kaimo gyvenimo vaizdavimui žiniasklaidoje. Žinoma, emigracijos tema yra labai svarbi, kaip tik ji ir paskatino mane imtis šios idėjos, bet savo darbuose apie ją, bent jau tiesiogiai, nekalbu. Tačiau man ši serija, visų pirma, yra sentimentali kelionė ieškant grožio. Apie socialines problemas ir taip daug kalbama, bijau, kad per tas šnekas mes prarandame galimybę grožėtis tuo, kas yra.

Kartais atvykus į kokį vienkiemį senolė sako: „Vaikeli, tik nefotografuok, čia viskas taip baisu“. Tačiau man, žvelgiančiam iš šalies, tas gyvenimas, buitis, atrodo be galo autentiški ir tikri, ir fotografuodamas aš ir tai močiutei noriu parodyti, kad čia viskas savo vietoje, kad tame paprastume ir slypi grožis. Šia prasme fotografija padeda atgaivinti atbukusį mūsų pačių žvilgsnį ir į savo tikrovę pažvelgti naujai.

O ar lengvai šiandien žmonės leidžiasi būti fotografuojami?

Įsivaizduokite: į sodybos kiemą įvažiuoja džipas. Šeimininkas iškart galvoja, kad čia arba koks banditas, arba žemvaldys, žodžiu, nieko gero nelauk. Bet jei atvažiuoja žmogus su dviračiu, šeimininkas pagalvos, kad gal tai keliauninkas, kuris nori paklausti kelio arba atsigerti vandens. Nuo to jau prasideda santykis.

Analogiškai ir su fotografija. Su visa dabartine technika, be perstojo kleksinčiu aparatu, fotografas dabar dažnai yra įžūlus atakuotojas – na, bent jau susidaro toks įvaizdis. O jei jis atvyksta dviračiu su juostiniu fotoaparatu – tai jau kažkas neįprasto, įdomaus. „Senosios technologijos“ tartum nuramina juos. Neretai žmonės prisimena ir savo turėtus fotoaparatus, darytas nuotraukas, ir ima kalbėti apie fotografiją.

Žinoma, šiandien fotografuoti yra gerokai sudėtingiau dėl įvairių priežasčių: anksčiau gatvėse buvo mažiau automobilių, kaimuose daugiau vaikų ir juos fotografuoti galėjai pagal nutylėjimą, be jokių apribojimų. Algimantas Kunčius yra pasakęs, jog iš mūsų laiko fotografijų yra atimti vaikai: dėl teisinių reglamentų jie tartum išvis neegzistuoja. Šiandien surasti gerą kadrą yra sudėtingiau, tačiau tikrai įmanoma. O jei jau fotografuoji vaikus, turi pasirūpinti ir tėvų sutikimu šias nuotraukas viešai rodyti. Tad laikas yra pakitęs, fotografine prasme, dirbti yra žymiai sunkiau, bet tenka prie to prisitaikyti.

Fotografijos fenomenas yra tas, kad ji užfiksuoja akimirką, tačiau įamžina laiką. Kai Antano Sutkaus paklausiau, kokia viena jo fotografija jam atspindi praėjusią epochą, jis nedvejodamas atsakė, jog tai „Pionierius“. O ką apie šiandienos laiką kalba Jūsų fotografijos?

Nemanau, kad mano nuotraukos, išskyrus kai kurias detales, kalba apie šiandieną. Mūsų fotografijos klasikų laikas buvo visiškai kitas. Jų darbuose, sukurtuose, tarkime, 1960 ir 1985 metais galima atrasti panašių dalykų. Iš esmės tai buvo diktatūros metas, todėl labai lengva tai apibūdinti kaip sovietmečio epochą. Tuo tarpu šiandien viskas kinta labai sparčiai ir surasti atskaitos tašką epochai apibrėžti yra labai sudėtinga.

Tiek teisiškai, tiek dėl žmogaus estetinių kasdienos detalių pasirinkimų, tiek dėl mūsų aplinkos susvetimėjimo bei suprimityvinimo šiandieną pavaizduoti fotografijoje yra be galo sudėtingas uždavinys. Jei A. Sutkaus „Pionieriui“ nuimtume kaklaraištį, aprengtume jį marškinėliais su užrašu „NIKE“, uždėtume kepurėle su snapeliu, į rankas įbruktume mobilųjį telefoną ir apmautume kroksais – tai gal ir būtų nūdienos kadras. Bet ar tai estetiškai gražu? Man – ne. Todėl aš ir nesiekiu rodyti šiandienos, kuri man, tiesą sakant, šiek tiek yra svetima. Joje aš nematau romantikos bei polėkio. Aš nesu dabarties fotografas, mane labiau domina tai, kas turi sąryšį su praeitimi.

Ar savo nuotraukas bei projektus matote Lietuvos, ar labiau pasaulio kontekste. Kitaip tariant, ar Jums svarbiau šiuos darbus parodyti Lietuvos žmonėms, ar per juos pasakoti apie Lietuvą pasauliui?

Anglai turi pasakymą: „veik globaliai, galvok lokaliai“. Aš taip ir darau: su savo darbais aktyviai dalyvauju pasauliniuose fotografijų konkursuose ir tokiu būdu apie mano darbus sužino ir Lietuvoje. Paradoksalu, bet taip yra. Kai tik tave pastebi užsienyje, suklusta ir savi – o, čia tikrai yra gerai…

Dar ne taip seniai mes patys atradome Lietuvą kaip be galo gražų, turtingą kraštą, kuriame verta keliauti. Juk iki tol žmonės daugiausia sėdėdavo savo soduose ar kaimuose, vėliau atėjo kelionių metas – išmaišėme Turkijas, Egiptus ir pan. O paskui iš šalies išgirdome, kad Lietuva unikali savo gamta, kraštovaizdžiu, kaimais ir mes tartum atradome ją iš naujo. Bet kodėl mes visuomet pirma laukiame įvertinimo iš kitų, tartum patys nesugebėtume, neturėtume svertų to padaryti?

Kita vertus, tikiu, kad savame krašte pranašu galima būti. Juk, tarkime, nuvažiavus į kokią Indiją ar Tailandą būtų labai sunku kažką pamatyti ir nufotografuoti kitaip, nei tai padarytų anglas ar amerikietis. Juk, šia prasme, mūsų matymai sutampa: mes visi žiūrime kaip turistai, atvykėliai, egzotikos ieškotojai.

Bet jei aš gyvenu šitoje šalyje, pažįstu šiuos žmones, suprantu jų gyvenimą, socialinę situaciją, žinau tradicijas ir istoriją, man bus lengviau fotografijoje perteikti jų tikrovę ir ją parodyti pasauliui. Tai darydamas aš ne tik subtiliai jų istorijas perleisiu per save patį, bet ir atmesiu stereotipinį požiūrį. Todėl tikiu, kad šiandien žmogus turi grįžti į savo pradinį atskaitos tašką – tėvynę ar gimtinę kaime – būti čia ir taip kalbėtis su visu pasauliu.

Pokalbis iliustruotas Tado Kazakevičiaus nuotraukomis iš ciklo „Tai, ko nebebus“.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *