Žodis „meditacija“ dažniausiai mums asocijuojasi su Rytų tradicija, ypač su budizmu bei induizmu. Tačiau šiandien ši praktika, kurios metu bandoma nuraminti savo mintis ir emocijas, sugrįžti į save bei ugdyti sąmoningumą, plačiai taikoma taip pat ir psichiatrijoje, naujuosiuose dvasiniuose judėjimuose ir net versle.

Tačiau nuo seno ir krikščionybė turėjo savąją meditacijos sampratą. Tai stovėjimas priešais Dievą visiškai ištuštinus savo dvasią, Kristaus ramybės puoselėjimas širdyje. Katalikų rožinis ar stačiatikių „Jėzaus malda“ – tikros meditacijos pavyzdžiai. Tiesa, tokia dvasinio susitelkimo praktika Katalikų Bažnyčioje kartais vadinama ne „meditacija“, bet „kontempliacija“. Šia prasme grynai lingvistiškai susiduriama su tam tikra painiava. Tačiau šiame tekste liksime prie termino „meditacija“, kurią siūlo tiek pats teksto autorius, tiek ir jo mokytojas, benediktinų vienuolis, Tarptautinės krikščioniškos meditacijos bendruomenės įkūrėjas, daugelio knygų, skirtų krikščioniškajam misticizmui bei tarpreliginiam dialogui autorius tėvas Johnas Mainas OSB (1926–1982).

J.Mainas krikščioniškos meditacijos ėmė mokyti po to, kai 1976 metais aplankė trapistų vienuolį, vieną žymiausių XX a. teologų Thomą Mertoną. Šių laikų dvasinių ieškotojų dėmesį jis atkreipė į krikščionišką meditaciją, kurią įvardijo kaip IV a. gyvenusio šv. Jono Kasiano „paprastą (švarią) maldą“ (oratio pura, – lot. k.), pritaikytą šiuolaikiniam gyvenimui. Šios maldos pagrindas yra disciplinuotas maldos žodžio, ar, pasak J. Maino, „krikščioniškos mantros“ kartojimas. „Išeiti už savo ribų ir leisti Dievui būti Dievu mumyse“ – taip šią dvasinę praktiką, cituodamas Meistrą Eckhartą, yra pavadinęs šventasis popiežius Jonas Paulius II.

Tad koks gi yra šis J. Maino mokymas? Sėdėk ramiai, tiesiai, užmerktomis akimis. Atsipalaiduok, tačiau būk sąmoningas (-a). Tyloje kartok maldos žodį (rekomenduojama „Maranata“). Kiekvienas šio žodžio skiemuo tegul bus vienodo ilgumo. Įsiklausyk. Kartok juos ramiai, tačiau be pauzių. Apie nieką negalvok ir nieko neįsivaizduok – nei pasaulietinio, nei dvasinio. Meditacijos metu atsirandančias mintis bei vaizdinius priimk kaip dėmesį blaškančius, todėl kaskart sugrįžk prie sąmoningo „Maranata“ kartojimo. Medituok kasdien ryte ir vakare po 20–30 min.

Šio teksto autorius Laurence’as Freemanas yra benediktinų vienuolis, Johno Maino OSB mokinys bei jo įkurtos Tarptautinės krikščioniškos meditacijos bendruomenės vadovas. Pateikiame ištrauką iš jo knygos „Vidinė šviesa. Krikščioniškos meditacijos kelias“, kurioje aptariami įvairūs krikščioniškos meditacijos aspektai.

Kai mes imame galvoti ar kalbėti apie meditaciją, labai lengva pasiduoti teorijos žavesiui. Meditacija – kažkas nepaprasto ir slėpiningo, ji neretai tampa jaudinančia pokalbių bei apmąstymų tema. Tačiau šiuose pokalbiuose bei svarstymuose slypi pavojus niekada taip ir neišeiti už žodžių bei minčių ribų ir pasilikti vaizdinių tikrovėje, regėti vien tik atspindį veidrodyje. Nusivylę šiuo atspindžiu, tačiau nepripažįstantys iškraipyto jo vaizdo, tampame neįgalūs atplėšti nuo jo žvilgsnį, apsižvalgyti aplinkui ir išvysti mus supančią tikrovę.

Didžio mokytojo, tėvo Johno Maino OSB žodžiai įkvepia atverti akis šiai tikrovei. Matyti viską taip, kaip yra. O juk teisingai matyti – tai ir teisingai veikti. Tik tikra meditacija – visavertis savojo laiko skyrimas sąmoningai maldai kiekvieną rytą ir vakarą, padės mums pamatyti tai, kas iš tiesų yra. Mokymas, kurį mums perdavė ir kuriuo mes gyvename bei dalijamės su kitais, yra absoliučiai realistiškas ir įgyvendinamas per praktiką. Jis nėra susijęs vien tik su spekuliatyvia bei sudėtinga teorija. Pagrindinis šio mokymo principas remiasi gyva patirtimi, tikėjimo patirtimi. Visų pirma, tai patirtis, kurią mes jau turime sukaupę tą akimirką, kai pirmą kartą stojamės į meditacijos kelią. Visų antra, tai patirtis, kurią mes įgyjame šiame kelyje – tai mokymosi patirtis. Ir galiausiai mūsų mokymasis susijęs su ta patirtimi, kurią mes įgauname artėdami prie savojo tikslo. Toks gilus asmeninis teorijos bei patirties ryšys yra nulemtas to, kad šis mokymas atspindi mūsų pačių patirtį. Būtent tai mes ir vadiname „gyvąja tradicija“ ir pradėdami medituoti prisijungiame būtent prie jos.

Tėvo J. Maino OSB tradicijos ištakos – neatmenami laikai. Tačiau atsigręžę į ją suvokiame, kad ji labai stipriai paveikė mūsų pačių formavimąsi, padarė mus tokius, kokie esame. Ši tradicija labai paprasta. Ji teigia, kad norint medituoti, mums būtina tyla ir ramybė. Beje, tai yra ne tik išoriniai požymiai, fiziniai pokyčiai, nors ir tai yra labai svarbu. Tačiau, visų pirma, mes kalbame apie vidinę tylą bei ramybę. Būtent tokiu keliu tradicija mus veda savęs atradimo ir pažinimo link. Mūsų išorinė tyla atspindi vidinę tylą. Kai medituojame, stengiamės sėdėti maksimaliai tyliai ir nejudėdami tiek, kiek tik galime ir tokiu būdu savaites, mėnesius, metus puoselėjame tylos discipliną. Tai gali pasirodyti labai paprasta, bet tai tik pirmas žingsnis, nuo kurio priklauso tolimesnis kelias.

Ir štai tu pradedi kartoti savo žodį-maldą. Meditacijos metu nieko kito ir nedarai, tik tai. Niekuo daugiau nesirūpini: nei savo ambicijomis, nei planais, nieko neanalizuoji. Privalai kartoti tik šį žodį. Jo kartojimas tave atves prie dar gilesnės tylos, kurioje atrasi, jog pagaliau gali būti tuo, kuo išties esi, ir – o tai dar svarbiau – leisi Dievui būti tuo, kuo Jis yra tavyje.

Kad ir kokios būtų sąmonėje atsirandančios mintys, idėjos ar vaizdiniai, leiskite jiems tiesiog praplaukti pro šalį. Kad ir kokios gilios įžvalgos aplankytų, leiskite joms išeiti. Jei jus apninka chaotiškos ir bjaurios mintys, paleiskite jas. Visiškai nesvarbu, kas atsiranda jūsų galvoje, ką jūs įsivaizduojate – tiesiog sugrįžkite prie savo kartojamo maldos žodžio. Kartojimas nuskaidrina širdį ir sąmonę, sugrąžina prie vaikiško paprastumo, kuris būtinas norint patekti į Dievo karalystę.

Meditacija – tai kelias. Pradėjus eiti šiuo keliu, daugumos mūsų patirtis labai stipriai skiriasi nuo to, ko galiausiai pasiekiame. Tai nėra paprasčiausio džiaugsmo, taikos ir pasitenkinimo patirtis. Mes įsiklausome į mokymą tam, kad pažintume artėjančio vidinio pavasario džiaugsmą. Mes leidžiamės į kelionę tam, kad atrastume savyje taikos karalystę. Tačiau tikėtina, kad pradžioje susidursime su nepasotinamu alkiu ir nepasitenkinimu. Tai patiriame kiek­vie­nas, nes mokame gyventi arba vien ateitimi, nuolatos kurdami planus, arba praeitimi, kurią vis naujai bandome analizuoti. Būtent taip mes prarandame galimybę gyventi visavertį gyvenimą, kuris egzistuoja dabarties akimirkoje. Prarasdami šią galimybę, mes prarandame viską.

Kol gyvename praeitimi ar ateitimi, negalime pasiekti laimės. Mes taip jaudinomės dėl to, ko mums trūko, taip įsijautėme į tai, ko troškome, kad nesugebėjome pamatyti to, kas jau yra mums padovanota. Jei nepakeisime šio požiūrio, neatitrauksime žvilgsnio nuo veidrodžio, pasmerksime save amžinam nepasitenkinimui. Net jei galiausiai gausime tai, ko trokštame, vis tiek nepatirsime laimės: godus protas visada ras naują taikinį… Nepasitenkinimo jausmą valdo ne meilės dvasia, bet egoizmas. Vienintelis kelias į ramybę – pažinti ir priimti tai, ką jau esame gavę. Apie didžiąją dovaną mes dažniausiai esame linkę pamiršti arba nesistengiame jos pamatyti. Tai ne sveikata, turtas, grožis ar talentas. Tai nuostabiausia dovana – pats gyvenimas, mūsų būties faktas. Tai yra pirminė, pati svarbiausia dovana. Nemokėdami jos atpažinti, o paskui ir priimti, mes nesugebame pažinti nieko iš to, ką patiriame savo gyvenimo kelyje. Šios dovanos priėmimas – pirmasis žingsnis į gyvenimo pilnatvę.

Iš esmės, meditacijos metu mes būtent to ir mokomės – kaip priimti dovaną. Meditacija yra daugiau susijusi su būtimi, o ne veiksmu, nors reikia nemažai laiko, kol susigyvename su tokia mintimi ir dar daugiau, kol ji tampa mūsų asmeninės patirties dalimi. Mes nemokame tiesiog būti nieko neveikdami. Pradėdami medituoti, dar kurį laiką įsivaizduosime, jog meditacija – tai ir yra veiksmas. Turime suprasti, jog tai – tik pradžia. Laikui bėgant mūsų jausmai apsivalys. Išmokdami priimti gyvenimo dovaną, šiame „būties moksle“ mes atrandame džiaugsmą ir tikrąjį pasitenkinimą. Mes paliekame savo troškimus, tuštybę ir visus aistrų pagimdytus vaizdinius. Galiausiai, meditacijos dėka, ir mūsų veiksmai taps tyri. Atsiskleidžiantis naujas suvokimas pamažu keičia mūsų gyvenimo kokybę bei tarpusavio santykius.

Visa tai galima pavadinti dvasios brendimo procesu. Tam reikia nemažai laiko. Būtent todėl, pradėjus medituoti, nereikia ieškoti naujų patirčių, neverta pradėti jų konstruoti, simuliuoti ar bandyti užbėgti joms už akių. Dvasinio brendimo procesas panašus į vandens skaidrėjimą stiklinėje. Iš pradžių vanduo yra pilnas nuosėdų ir todėl atrodo nešvarus. Tačiau jei nejudinsite stiklinės, nuosėdos nusės ant dugno ir vanduo taps skaidrus. Mes galime žiūrėti kiaurai švarų vandenį suvokdami, koks gražus yra jo skaidrumas ir kas išties yra paprastumas. Kai vanduo yra drumzlinas, jo paviršius atspindi vaizdus. Kai vanduo yra skaidrus, galime matyti kiaurai.

Pirmas dalykas, kurio turime išmokti, tai leisti sau nurimti ir pasilikti ramūs. Visi esame „drumzlini“, kaip tas vanduo stiklinėje. Pernelyg daug galvojame apie save, nuolatos užsiimame savirefleksija. Turime leisti savo sąmonei nuskaidrėti. Meditacija moko paprastumo, moko likti nejudriems ir tyliems mūsų pačių būties centre. Kalbu apie tikrąją tylą ir ramybę, o ne mąstymą apie tai, kaip puiku būtų tapti tyliu ir dvasingu. Jei būsime išties tylūs, mūsų veiksmai su laiku taps harmoningi. Juk dvasia rimsta nejudrume – ji tampa švari ir skaidri. Dievas, kurio Dvasia gyvena mumyse, prasišviečia kiaurai per mūsų dvasią, kaip šviesa per skaidrų vandenį. Būtent tai mes vadiname „tyra širdimi“. Tai sąmonės, kuri leidžia mums regėti Dievą, skaidrumas. „Palaiminti tyraširdžiai, – sakė Jėzus, – jie regės Dievą“ (Mt 5, 8).

Danų filosofas, teologas ir poetas Sørenas Kierkegaardas tyrą širdį apibūdino kaip tą, kuri trokšta tik vieno dalyko. Tuo tarpu dauguma mūsų norime labai daug. Savo norų apribojimas iki vieno dalyko, pamažu apvalo mus nuo visų kitų troškimų. Apvalo, nes kai medituojame, turime tik vieną siekį: savo žodžio-maldos kartojimą. Visa kita lieka už mūsų. Jei ši paprasta maldos formulė kartojama atsidavus ir su meile, ji atveda į ramybės būseną, kada labai ryškiai imame regėti šviesą tiek savyje pačiuose, taip ir aplink mus. Taip ir psalmininkas šlovino Viešpatį: „Tu esi gyvenimo šaltinis, tavo šviesoje matome šviesą“ (Ps 36, 10).

Toks aiškumas yra išgyvenamas kaip tikras džiaugsmas. Šviesos regėjimas yra pati šio džiaugsmo esmė, o taip pat ir vienintelis nekintantis pasitenkinimo pagrindas. Šis džiaugsmas atneša ramybę ir harmoniją į kiekvieną mūsų gyvenimo sritį. Svarbiausia, kad mes išties taptume tyliais ir kad mažiausiai kliūčiai pasitaikius nemestume kelio, vedančio šios tylos link. Mūsų kelyje yra vienintelė užduotis: saugoti paprastumą ir ramybę dviejų kasdienių meditacijų metu ir likti ištikimiems maldos žodžio kartojimui tiek, kiek tik galime.

Šiame kelyje atrandame šviesą, Žodžio šviesą, apie kurią Evangelijos pagal Joną prologe sakoma: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę. Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė“ (Jn 1, 1–5).

Parengė Gediminas Kajėnas

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *