1905 m. rugpjūčio  25 d. Lenkijoje, skurdžioje ir pamaldžioje valstiečių šeimoje gimė mergaitė, kuri buvo pakrikštyta Helenos vardu. Ji buvo trečias vaikas (iš dešimties) šeimoje. Dėl prastos materialinės šeimos padėties buvo priversta mesti mokyklą ir padėti tėvams ūkyje. Šiandien net sunku patikėti, kad būtent taip prasidėjo glaudžiai tiek su Lenkija, tiek su Lietuva susijusios šventosios Faustinos gyvenimo istorija.

Sulaukusi pilnametystės, mergina paprašė tėvų leidimo stoti į vienuolyną, bet jo iš pradžių negavo. Nebuvo lengva skurdžiai merginai atrasti ir vienuolyną, kuris ją priimtų, nes dauguma vienuolijų kėlė sąlygą, kad naujokės turi ateiti su kokiu nors kraičiu, kad prisidėtų prie visos bendruomenės išlaikymo. Tačiau Helena Kowalska buvo atkakli ir dar po dviejų metų įstojo į Dievo Motinos Gailestingumo seserų vienuoliją. 1926 m. įvyko jos įvilktuvės ir mergina gavo Marijos Faustinos vardą. Prireikė dar septynerių metų, kol ji galėjo duoti amžinuosius įžadus.

Po jų apsigyveno Vilniuje, čia patyrė Jėzaus apsireiškimus, kuriuos aprašė dienoraščiuose. Pamaldi ir nuolanki Faustina ilgą laiką negalėjo patikėti, kad Jėzus būtent jai skyrė itin svarbią misiją ir jos mistiniai išgyvenimai yra ne psichinės ligos apraiškos, bet Dievo meilės ženklai. Didžiule pagalba jai tapo dvasios tėvas kunigas Mykolas Sopočka. Jis, kaip dvasiškai brandus ir gilus žmogus, neskubėjo džiaugtis sesės Faustinos papasakotomis patirtimis. Tačiau ilgainiui įsitikino, kad tai tikros mistinės patirtys, per kurias apreiškiamas Viešpaties Gailestingumas. Būtent kun. Mykolas Sopočka susitarė su dailininku Eugenijumi Kazimirovskiu, kad šis nutapytų Išganytojo atvaizdą pagal Faustinos regėjimus. Paveikslas buvo pradėtas tapyti 1934 m. sausio 2 d. Vienuolė pusę metų dirbtuvėje lankėsi kas savaitę, kad nurodytų klaidas bei patikslintų detales. 1934-ųjų birželį buvo nutapytas pirmasis Dievo Gailestingumo paveikslas.

Sesė Faustina Dienoraščiuose užrašė Jėzaus apreikštus žodžius: „Siunčiu tave pas visą žmoniją su manuoju gailestingumu. Nenoriu bausti išvargintos žmonijos, bet trokštu ją išgydyti, glausdamas prie gailestingos savo širdies  (…). Esi mano gailestingumo sekretorė; išrinkau tave šioms pareigoms šiame ir būsimajame gyvenime (…) idant leistum sieloms pažinti mano didelį joms skirtą gailestingumą ir ragintum jas pasitikėti mano gailestingumo bedugne“.

Iš Vilniaus Faustina išvažiavo į Varšuvą, vėliau persikėlė į Krokuvą. Visur ji dirbo paprastą darbą: virėjos, daržininkės, durininkės.

Mirė 1938 m. spalio 5 d., grįžusi iš ligoninės į vienuolyną. Jos palaikai buvo palaidoti Krokuvoje – Lagievnikuose, Dievo Motinos Gailestingumo seserų vienuolyno kapinėse, bendrame kape.

2000 m. balandžio 30 d. Jonas Paulius II Faustiną Kowalską kanonizavo – paskelbė šventąja.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *