„Bendrystės pagimdyti esame kviečiami išbūti vaisingame santykyje su Dievu ir žmonėmis. Mūsų širdys, akys, mintys, gyvenimai skleidžiasi, pakvimpa dieviškumu ne izoliacijos narve, o susitikimuose, ruošiančiuose mus amžinajam Susitikimui“ – taip trečiojo šių metų „Kelionės“ numerio „Redakcijos palydėjime“ rašo kun. Kęstutis Dvareckas, kviečiantis žurnalo tekstuose atrasti atviro santykio su Dievu, viena skitu ir savimi pačiais galimybę.
Pasklaidyti žurnalą galite ČIA.
Rugsėjo 22–23 dienomis su istoriniu vizitu Lietuvoje lankysis popiežius Pranciškus. Ta proga Andrius Navickas savo tekste „Popiežius Pranciškus ir jo gairės krikščionims“ siūlo atkreipti dėmesį į popiežiaus „darbotvarkę“ – 5 esminius punktus apie tai, ką reiškia būti krikščionimi. Pasak šio straipsnio autoriaus, „popiežiaus apsilankymas nėra mandagumo ar apdovanojimo už kokius nors nuopelnus gestas. Pranciškus vyksta pirmiausia ten, kur tiki, jog galės sustiprinti, išjudinti žmones. Net neabejoju, kad Šventasis Tėvas Lietuvoje nebus tik mandagus turistas, išsakantis formalius komplimentus. Atvyksta Ganytojas, kuris ne žodžiais, bet veiksmais įrodė, kad jam svarbi net ir paklydusi avis, nes ir vyksta pirmiausia ten, kur tiki, jog galės sustiprinti, išjudinti žmones.“
Apie susitikimus prie bendro stalo bei jų reikšmę Jėzaus, o ir mūsų kasdieniame gyvenime straipsnyje „Valgymas prie bendro stalo ir Jėzaus sugrįžimas“ rašo br. Jonas Chrizostomas Švita CSJ.
Rubrikoje „Asmenybė“ šį kartą pokalbis su kun. Giedriumi Juozu Bakūnu MIC. Prieš daugiau nei aštuoniolika metų jis apsisprendė pasišvęsti tarnystei Dievui Marijonų vienuolijoje. Iki šio pasirinkimo vedė nelengva kelionė: bebaigdamas Dailės mokyklą Kaune, turėjo emigruoti į Argentiną, ten pradėti viską nuo pradžių, rinktis juvelyro kelią. Ir štai dar Lietuvoje pamažu busti ėmęs pašaukimas paakino jį palikti papuošalus ir atsidėti sielų juvelyrikai. Po daugelio metų sugrįžęs į Lietuvą Giedrius baigė studijas Vilniaus kunigų seminarijoje ir šiais metais buvo pašventintas kunigu. Jo gyvenimo istoriją bei mintis rasite pokalbyje „Pašaukimas pildosi kiekvieną dieną“.
Rubrikoje „Nutylima tema“ klausiame – „Kodėl mirtis?“. Šis klausimas – turbūt vienas esminių ir kartu sudėtingiausių žmogaus gyvenime. Apie mirties natūralumą bei jos prasmę tekste „Mirtis – kelias tikslo link“ rašo Airijos jėzuitas, kun. Brianas Groganas. Apie šiandien vis labiau įsigalintį žmogaus troškimą įveikti mirtį straipsnyje „Mirties mirtis – tai gyvenimo mirtis“ rašo filosofas Pascal Bruckner. Pasak autoriaus, „vieniems svarbu, ką išgyveni, kitiems – kaip ilgai gyveni. Tad egzistavimo trukmė tampa kanonine vertybe, netgi drastiškų apribojimų kaina. Laimėti laiko iki šiol reiškė iškovoti atokvėpio akimirkų iš varginančių įsipareigojimų. Tačiau dabar tai reiškia atkaklų produktyvizmą, maniakišką metų, išplėštų iš laiko tėkmės, skaičiavimą“.
Kam reikalingos knygos, kai jos jau nebereikalingos? Kiek minties horizontų lieka nepažintų sulig kiekviena neatversta knyga? Didžiojoje Britanijoje gyvenanti ir dirbanti Amina Marix Evans knygas prikelia naujam gyvenimui, dalindama jas tiems, kurie jų neturi. Ji tvirtai įsitikinusi, kad teisė skaityti knygas priklauso kiekvienam žmogui, nepaisant jo socialinės ar finansinės situacijos, ir savo deklaruojamas vertybes ryžtingai įgyvendina praktikoje. Pokalbį su Amina Marix Evans „Knygos – tarsi inkarai“ parengė Giedrė Steikūnaitė.
Šiame žurnalo numeryje pradedame naują rubriką „Laiškai įpykusiam Adomui“, kurios autorius – tėvas Elias Leyds CSJ. Gyvendamas Vilniuje ir būdamas Lukiškių kalėjimo kapelionu, 2000–2001 m. jis įkalintiesiems rašė tekstus-mąstymus. 15-oje laiškų keliami dvasinio bei kasdienio gyvenimo klausimai, atsakymų ieškant Šventajame Rašte. Taip ir neišleisti atskira knyga, šie „Laiškai“ yra nepraradę aktualumo ir šiandien ir bus vertingi daugeliui skaitytojų. Pirmasis laiškas skirtas pykčiui.
Rubrikoje „Sielogyda“ skaitytojai ras tekstus apie besaikį norą patikti, ses. Juozapos Živilės Mieliauskaitės SF tekstą „Apie ribas Dieve“ bei Dominykos Navickaitės esė „Kaip nepavėluoti gyventi“.
Straipsnis „Jie gyveno ilgai ir laimingai…“ – pasaka ar tikrovė“ parengtas pagal amerikiečių psichologės ir psichoterapeutės Judith Wallerstein (1921–2012) vykdytą tyrimą ir jo išvadas. Tyrimo metu buvo apklausiamos 50 laimingų porų. Dalyvauti galėjo tik tos šeimos, kurios atitiko tam tikrus kriterijus: gyveno santuokoje ilgiau nei 9 metus, turėjo vieną ar kelis vaikus, abu sutuoktiniai šeimoje jautėsi laimingi. Remiantis šiuo tyrimu, buvo suformuluotos 9 psichologinės užduotys santuokoje, kurios tiek vyrams, tiek moterims iškyla visą gyvenimą. Šios užduotys – tai savotiškas pagrindas, ant kurio klojamos harmoningos ir tvirtos santuokos plytos. Jos padeda išlaikyti kokybiškus santykius net siaučiant stresui ir šiuolaikinės visuomenės pokyčiams. Rubrikoje „Šeima“ – ir straipsnis „Užslėptas vaikų stresas“, kuriame analizuojama, kaip vaikai, kurių kasdienybė neatsiejama nuo išmaniųjų telefonų, skurdaus maisto raciono ir judėjimo stokos, vis dažniau patiria žalingą streso poveikį bei kaip elgtis tėvams, norint užbėgti tam už akių.
„Pokalbiuose apie kultūrą“ šį kartą įspūdinga fotomenininko ir fotografijos istoriko Stanislovo Žvirgždo gyvenimo istorija, kurioje netrūko neįtikėtinų žygių ir žygdarbių, o taip pat ir tykiai bei kantriai sukurtų peizažų. Dar vienas susitikimas – su Leliūnuose, Utenos rajone, gyvenančiu Vytautu Valiušiu, savo darbais parodžiusiu, kad net ir toks banalus bei kasdienis daiktas kaip puodas gali tapti pasigrožėjimo vertu meno kūriniu. Pokalbis su V. Valiušiu pavadintas „Ir puodai moka džiaugtis…“
Rubrikoje „Europa“ savo nuostaba apie Europos keistumą dalijasi Jūratė Micevičiūtė, kuri apžvelgia daugelį šiandien įsitvirtinusių europietiškų vertybių, mums šiandien atrodančių savaime suprantamomis jų šaknys – krikščionybėje.
Skiltyje „Portretas“ – pažintis su šveicarų kunigu, mąstytoju, poetu, teologu, mistiku, daugiau nei 20 knygų autoriumi Maurice‘u Zundeliu (1897–1975). Dėl savo revoliucingų įžvalgų Zundelis buvo nesuprastas ir net nemėgstamas to meto Katalikų Bažnyčios hierarchų. Tad gyveno kaip keliaujantis pamokslininkas, kilnojamas iš vietos į vietą. Jo amžininkai teigia, kad Zundelis beveik nemiegojo, kavą gėrė litrais, nevengė prisidegti cigaretės ir jį buvo sunku surasti zakristijoje. Dažniau šį kunigą matė skaitant drąsias ir atviras paskaitas, mokant krikščioniškų tiesų mokykloje ar stengiantis padėti vargšams.
Žurnale tęsiamas šviesaus atminimo teologo Valdo Mackelos kūrybinio palikimo publikavimas. Šį kartą – antroji teksto, skirto „Giesmių giesmei“, dalis „Gražiausioji Saliamono giesmė: Tebučiuoja“.
Rubrikoje „Aštuntoji diena“ poeto ir eseisto Donato Petrošiaus netikėtos ir gaivios įžvalgos straipsnyje „Žirklės ir plyta: du būdai išsivaduoti iš įvaizdžių“.
Gamtininkas ir publicistas Henrikas Gudavičius savo tekste „Susitiksime Viešučių sengirėje“ vedžioja po Vytauto Almanio pasodintą ąžuolyną ir atveria kitas gamtos, taip pat mūsų pačių, istorijos bei kultūros paslaptis.
Gyvename greitu laiku, todėl dažnai ir dvasiniuose dalykuose bandome pritaikyti mūsų kasdienoje įprastą ritmą. Tačiau, kaip teigia dvasininkas Stephenas Freemanas, „malonė neveikia akimirksniu. Turime atsiminti, kad brandai reikia ne vienų metų. Lygiai tas pats tinka ir kalbant apie gyvenimą su Dievu.“ Kaip rasti lėtą kelią greitais laikais – dvasininko įžvalgos.
Daugiau apie žurnalą ir kur įsigyti rasite ČIA
