Kažin ar rastume žodžius, atnešusius žmonijai daugiau kančių nei šios trys eilutės iš Apreiškimo Jonui (Apokalipsės): „Ir išvydau angelą, nužengiantį iš dangaus <…>. Jis nutvėrė slibiną – senąją gyvatę, kuri yra Velnias ir Šėtonas, – surišo jį tūkstančiui metų ir įmetė į bedugnę <…>. Taip pat aš regėjau sielas tų, kuriems buvo nukirstos galvos dėl Jėzaus liudijimo <…>. Jie atgijo ir viešpatavo su Kristumi tūkstantį metų“ (Apr 20, 1–2. 4). Vadinasi, nusipelniusieji atlygio neturi laukti, kol pateks į aną pasaulį ir gali jau šioje žemėje pasidžiaugti su Kristumi savo premija? Ir ypač labai žmogiška mintimi, kad juos engusieji „blogiečiai“ tuo metu toliau pūna kapuose, laukdami Paskutiniojo teismo trimito, kuris juos greičiausiai nukreips tiesiai į pragarą.

„Štai Avinėlis, bestovįs ant Siono kalno… Aš išgirdau iš dangaus garsus, … jie buvo tarytum arfininkų, skambinančių arfomis“ (Ap 14, 1-2)

Šios, regis, nekaltos Naujojo Testamento eilutės pravėrė pavojingas dureles krikščionių mąstyme: patikėjus, kad Dievas žada pagerinti gyvenimo sąlygas jau šioje žemėje, tereikėjo žengti vieną žingsnį, kad nekantriausieji imtųsi kurti tokį rojų savo rankomis. Tiesa, įsidrąsinimui prireikė net keturiolikos šimtmečių, užtat XX amžiuje jau pamatėme kelis didžiulius bandymus, ir kiekvienas buvo kruvinesnis už savo pirmtakus. Pora tokių eksperimentų dar tebesitęsia.

Tačiau ši apokaliptinė viltis gyvuoja ir slaptesne forma, mums tokia įprasta, kad tikrai apie ją nepagalvojome skaitydami egzotiškas Apokalipsės eilutes apie angelus, slibinus bei nukirstas teisiųjų galvas. Ta mintis slepiasi kiek­vienoje reklamoje, kurios šūkis baigiasi kuriuo nors „nes tu to verta(s)“ variantu, kiek­viename laimės palinkėjime. Mūsų gyvenimo būdas grindžiamas įsitikinimu, kad esame verti turėti vis geresnį darbą, geresnį automobilį, geresnę žmoną ar vyrą, geresnę valdžią, geresnę sveikatą… Trumpai tariant, manome, jog galime ir turime gyventi geriau, tad to siekiame, o negavę – piktinamės. Įdomiausia, kad pusė pasaulio gyventojų už tai mus laiko mažų mažiausiai paikais. Net mūsų senutėje Europoje dar prieš šešis šimtus metų už tokią ereziją būtų paprasčiausiai sudeginę, o prieš pusę amžiaus (jei būtumėte norėję pasilikti Katalikų Bažnyčioje) – kur nors uždarę persiauklėti. Tad kaip gimė šis geresnio gyvenimo siekis, tapęs vakarietiškos civilizacijos varikliu? Įsitikinimas, kad rojus įmanomas jau šiame pasaulyje?

Ką apie gyvenimo sąlygų pagerėjimą sako Biblija?

Biblija – neparanki knyga, trokštantiems sužinoti ateitį. Beveik visi jos tekstai skirti ieškantiems atsakymo, kaip turi elgtis čia ir dabar, kad pasirinktų ne mirtį, bet gyvenimą, ir kad ateityje „tu ir tavo palikuonys būtumėte gyvi“ (Įst 30, 19). Tačiau yra keletas išimčių, išsibarsčiusių per visą Biblijos kanoną. Šias „apokalipses“ itin mėgo viduramžių teologai, nuolat laukę pasaulio pabaigos (kaip ir mes), pirma – 800-aisiais metais, paskui, žinoma, 1000-aisiais, ir taip toliau. Tačiau tik nuo XV amžiaus į pasaulio pabaigos laukimą įsimaišė nauja gaida: viltis pasidžiaugti dangiškosios Jeruzalės atšvaitais jau čia, žemėje.

A. Naujasis Testamentas

„Ir išvydau angelą, nužengiantį iš dangaus, laikantį rankose bedugnės raktą ir didžiulę grandinę. Jis nutvėrė slibiną – senąją gyvatę, kuri yra Velnias ir Šėtonas, – surišo jį tūkstančiui metų ir įmetė į bedugnę“ (Ap 20,1-2)

Deja, Geroji Naujiena beveik nekalba apie šiapusinio gyvenimo sąlygų gerinimą. Daugybė Jėzaus įvykdytų ženklų – išgydymai, mirusiųjų prikėlimai, maisto ir net vyno padauginimai – rodė, kad Dievo Karalystė jau arti, tačiau drauge Jis nepamiršdavo perspėti, kad savo tarpe visuomet turėsime vargšų, kad reikės mokėti mokesčius ciesoriui, kad būsime mušami (ir turėsime atsukti skriaudėjui antrąjį skruostą), kad mūsų šiapusinį turtą sugrauš kandys ir išvogs plėšikai, ir kad kiekvieną akimirką mums tykos pakišti koją nelabasis. Jėzus mokė siekti ne begalinės pažangos, bet amžinojo gyvenimo (deja, ne šiapus). Apie šio pasaulio ateitį Naujasis Testamentas pateikia vos keletą užuominų, ir tai tik apie pačią jo pabaigą, antrąjį Kristaus atėjimą.

Šiai temai Morkus ir Lukas skiria po vieną skyrių, o Matas – net du, tai vadinamoji „mažoji Apokalipsė“ (Mt 24–25; Mk 13 ir Lk 21). Jų vaizduojama ateitis toli gražu neprimena atostogų šilto vandenyno pakrantėje: Jėzus perspėja, kad pasaulį ištiks virtinė baisių katastrofų – karai, sukilimai, badmečiai, žemės drebėjimai – ir tai bus tik „kentėjimų pradžia“ (Mt 24, 8). Vienintelis vilties spindulys mažai susijęs su šiapusine gerove: „O kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas. Ir bus paskelbta ši karalystės Evangelija visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms. Ir tada ateis galas“ (Mt 24, 13–14). Viskas, uždanga nusileidžia.

Dar apie pasaulio pabaigą savo laiškuose užsimena apaštalas Jonas: gąsdina Antikristo puolimu (beje, šio X a. nepaprastai išpopuliarėjusio veikėjo jis nemini savo Apokalipsėje). Užsimena apie jį ir šv. Paulius. Bet mūsų temai artimesnis jo perspėjimas iš Laiško žydams: „Kristus, vieną kartą paaukotas, kad atsilygintų už visų nuodėmes, antrą kartą pasirodys ne dėl nuodėmių, bet jo laukiančiųjų išganymui“ (Žyd 9, 28). Paskutinį žodį kai kas perskaitė kaip Kristaus pažadą apdovanoti ištikimuosius dar šiame pasaulyje, ir dėl to Laiškas žydams tuojau pat ėmė rodytis įtartinai svetimas ankstyvosios krikščionybės dvasiai.

„Angelas parodė man gyvybės vandens upę, tvaskančią tarsi krištolas, ištekančią nuo Dievo ir Avinėlio sosto. Aikštės viduryje, tarp upės atšakų, auga gyvybės medis, duodantis dvylika derlių, kiekvieną mėnesį vedantis vaisių, o to medžio lapai tinka tautoms gydyti.“ (Ap 22, 1-2)

Panašūs įtarimai nuo pat pradžių lydėjo ir vienintelę Naujojo Testamento knygą, kurioje užsimenama apie šviesios ateities galimybę jau šioje žemėje – Apreiškimą Jonui. Mums ta šviesos kibirkštėlė atrodo visiškas mažmožis: vos tūkstantis metų žemiškos laimės. Tačiau trys pradžioje cituotos Apokalipsės eilutės apie tūkstantmetę viešpatystę taip skiriasi nuo bendro Naujojo Testamento tono, kad iki pat 634 metų buvo abejojama, ar šią knygą tikrai parašė mylimiausias Jėzaus mokinys, apaštalas Jonas. Jos priešininkai manė, kad taip žemiškuosius malonumus išaukštinantį tekstą (net trys eilutės pažadų!..) greičiausiai bus parašęs eretikas Kerintas (I–II a.). Anot šv. Izidoriaus Seviliečio „Etimologijų“ (VIII, 5, 8), Kerintas įžūliai skelbęs, kad „po prisikėlimo tūkstantį metų bus mėgaujamasi kūniškais džiaugsmais.“ Beje, kaip tik šiam Sevilijos arkivyskupui vadovaujant, Toledo Bažnyčios susirinkimas galutinai įtraukė Apreiškimą Jonui į Vakarų Bažnyčios Biblijos kanoną. Rytų krikščionys tuo abejojo iki pat X amžiaus, o ir vėliau beveik nesidomėjo šia knyga (priešingai nei vakariečiai).

Toks „juslingumas“ nuo pirmųjų krikščionybės amžių laikytas būdingu žydams, tai yra senajai Dievo tautai, nuo kurios kaip įmanydama stengėsi atsiriboti naujoji Dievo tauta – krikščionys. Jų įsitikinime būta dalelytės tiesos: Senajame Testamente anaiptol nesibodima kalbėti apie apčiuopiamą, šiapusinį gėrį. Mūsų pirmtakai suklydo tik dėl to, kad pamiršo Jėzaus patikinimą: „Kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, viskas išsipildys“ (Mt 5, 18). Tad Senasis Testamentas mums taip pat svarbus. Kas jame sakoma apie žemiškąjį rojų?

B. Senasis Testamentas

Apie šviesios ateities galimybę prabilo Izraelio pranašai, pasirodo, mokėję ne vien grūmoti savo tautiečiams baisiomis bausmėmis už Dievo įsakymų laužymą. Visi esame girdėję Izaijo pranašystę apie laikus, kai „ganysis vilkas draug su ėriuku, liūtas šiaudus šlėmš kaip jautis“ (Iz 65, 25). Toks fantastiškas teiginys pasirodė priimtinas ir krikščionims: puiki metafora apie naująjį pasaulį, kuriuo Dievas pakeis šį, sugadintą nuodėmės ir pasmerktą.

Tačiau Pranašų knygose gausu ir žemiškų pažadų. Jau po Babilono tremties (587–537 m. pr. Kr.) pranašai prabilo ne tik apie pasaulį ištiksiančias radikalias permainas, bet ir apie apčiuopiamus, net kūniškus gyvenimo pagerinimus. Pavyzdžiui, Izaijas pirmą kartą nedviprasmiškai pareiškė, kad visi žmonės yra lygūs, tiesa, tik nelaimės akivaizdoje, kai įsikiša kantrybės netekęs Dievas: „Štai VIEŠPATS niokoja žemę, <…> išblaško jos gyventojus. Ir bus kaip prastuoliui, taip ir kunigui, kaip tarnui, taip ir šeimininkui, kaip pirkėjui, taip ir pardavėjui, tarnaitei, kaip ir jos šeimininkei, kaip paskolos davėjui, taip ir jos ėmėjui“ (Iz 24, 1–2). Tačiau ištikimiesiems Dievas per Izaiją prižada nepaprastą ilgaamžiškumą, linksmybes, puikią sveikatą, nuosavus namus, nesergančius ir nemirštančius naujagimius ir net ekonominę nepriklausomybę, kai niekas neturės dirbti kitam. Jie „statysis namus ir patys juose gyvens, ir vynuogynus veis, ir patys valgys jų vaisius. Statys ne tam, kad kiti gyventų jų namuose“ (Iz 65, 19–21). Kiek revoliucionierių padėjo galvas dėl šių tikslų…

„Kai nuplėšė ketvirtąjį antspaudą, aš išgirdau ketvirtosios būtybės balsą sakant: „Ateik!“ Ir aš regėjau: štai pasirodė palšas žirgas, o jo raitelio vardas buvo Mirtis, ir paskui jį sekė mirusiųjų pasaulis. Jiems buvo duota valdžia ketvirtadalyje žemės, kad žudytų kardu, badu, maru ir žemės žvėrių dantimis.“ (Ap 6, 7-8)

Be to, Izaijo piešiama šviesi ateitis bus tikra puota „su skaniausiais valgiais, su rinktiniais vynais, – pokylis su gardumynais ir grynais, geriausiais vynais“ (Iz 25, 6–8). Jam antrina net liūdnasis Jeremijas, įžvelgęs ateityje tokias anaiptol ne dvasiškas dovanas; ištikimieji „ateis ir džiūgaus ant Ziono aukštumų, suplauks prie VIEŠPATIES dovanų: grūdų, jauno vyno ir šviežio aliejaus, avių ir jaučių prieauglio. Patys jie bus kaip gerai laistomas sodas, – turės visko, ko jiems reikia. Merginos tuomet linksmai šoks drauge su jaunais ir senais <…>“ (Jer 31, 12–13).

Nieko nuostabaus: juk esame Dievui brangūs kaip antspaudo žiedas, nes Jis mus pasirinko (plg. Ag 2, 23). Todėl mums buvo pažadėtas kraštas, kuriame upės „teka pienu ir medumi“ (Ez 20, 6). Apie tai priminė Ezekielis, kurio spalvingus apokaliptinius regėjimus be galo mėgo viduramžių teologai, o ypač – menininkai. Jis perteikė mums nuostabiai tvarkingą šviesios ateities paveikslą, kurio centre stovi šventykla, o iš jos teka gyvojo vandens upė. Pasirūpinta visais kūniškais žmogaus poreikiais: upė pilna žuvų, o greta jos netgi išsaugoti pelkynai, teikiantys druską. Be to, „ant krantų, abiejose upės pusėse, augs visokiausi vaismedžiai. Jų lapai nenubyrės ir jiems vaisių nepristigs, – kas mėnesį jie neš naujus vaisius, nes jiems vanduo atitekės iš šventovės. Jų vaisiai bus maistui, o jų lapai bus vaistas sergantiems“ (Ez 47, 12). Šis paveikslas svaiginte svaigino viduramžių žmones, nuolat drebėjusius bado ar maro akivaizdoje… Gal dėl to jis atrodė toks pavojingas to meto teologams. Ateitis patvirtino, kad geresnio gyvenimo viltis iš tiesų yra galinga energija, turinti ne tik didžiulę kuriamąją, bet ir baisią griaunamąją galią.

Krikščionys ir tūkstantmetė karalystė

Naujoji Dievo tauta ir Jo pažadų paveldėtojai – krikščionys – stengėsi pabrėžti savo pranašumą susitelkdami pirmiausia į dvasinį Biblijos aiškinimą. Žemiškieji malonumai, kūnas, ir net elementarus patogesnio gyvenimo siekis tapo įtartini. Gero gyvenimo mylėtojas Kerintas buvo paskelbtas pavojingu paklydėliu, o pirmasis Jėzaus stebuklas Kanos vestuvėse – primirštas. Apreiškimas Jonui nebuvo atmestas greičiausiai tik dėl to, kad jo minima tūkstantmetė karalystė skirta tik saujelei šventųjų ir kankinių, be to, ji „įsiterpia“ tarp dviejų baisių persekiojimų.

Šv. Augustinas galutinai „nukenksmino“ pavojingąsias eilutes. Jis paaiškino, kad tūkstantmetė karalystė yra Bažnyčios egzistavimo laikotarpis: gimusi iš kankinių kraujo (pirmasis Apokalipsės minimas persekiojimas), ji tūkstantį metų lyg saugus laivas plukdo ištikimuosius galutinio išgelbėjimo link, nors prieš pasiekiant saugų uostą (dangiškąją Jeruzalę) jiems dar teks išgyventi baisius laikus, kai bus išleistas Šėtonas, dabar Kristaus kryžiaus nugalėtas ir įkalintas bedugnėje. Kiekvienas aiškiai matė, kad Bažnyčia keliauja per tokią audringą jūrą, jog nė į galvą neateidavo svajoti apie kokius žemiškesnius gyvenimo sąlygų ar visuomeninės tvarkos pagerinimus.

„Kai pasibaigs tūkstantis metų, šėtonas (Antikristas) bus išleistas iš savo kalėjimo ir išeis suvedžioti tautų, gyvenančių keturiuose žemės kampuose, … Jų skaičius kaip pajūrio smiltys. Jie žygiavo per visą žemės platumą ir apsupo šventųjų stovyklą ir mylimąjį miestą. (Ap 20, 7-9)

Tokia laikysena Europoje vyravo 600 metų. Padėtis ėmė keistis apie 1050 m., kai ją pasiekė du Bizantijoje gimę kūriniai: Pseudo-Metodijaus pranašystės ir Tiburtino Sibilės knyga. Juos įkvėpė Rytuose giliai įsišaknijęs imperatoriaus kultas. Tiesą sakant, jos piešė ateitį dar niūresnėmis spalvomis nei šv. Augustinas: anot jų, pasaulis turėjo baigtis siaubingu Antikristo atėjimu ir ilgais kraupiais teisiųjų persekiojimais. Greičiausiai bizantiškieji tekstai taip išpopuliarėjo dėl to, kad prieš pabaigą žadėjo trumputį atokvėpį: Didžiojo imperatoriaus laikus. Į valdžią turėjo ateiti kilnus, teisingas ir galingas valdovas, suvienysiantis visas karalystes, pakrikštysiantis visus žmones, įvesiantis tvarką ir taiką šioje žemėje, išspręsiantis visas problemas… Šios knygos paplito plačiau net už egzotiškus Marko Polo kelionių aprašymus.

Turbūt žmonėms kaip tik reikėjo tos mažytės vilties prošvaistės: europiečiai kėlė galvas po ypatingai sunkaus X amžiaus, kai regioną ištiko virtinė katastrofiškų sausrų, kurias sekė badmečiai, epidemijos ir, žinoma, žiauri kova dėl sumenkusių išteklių. Tačiau 1000-aisiais metais taip ir neatėjo lauktoji pasaulis pabaiga, o pervirtus į antrąjį tūkstantmetį klimato sąlygos taip pagerėjo, kad gyventojų skaičius ėmė greitai augti. Perteklinis jaunas „audringas kraujas“ 1098 m. buvo išsiųstas į pirmąjį Kryžiaus žygį, kuris baigėsi didžiule pergale, apdainuota trubadūrų. Šventoji žemė atsidūrė krikščionių rankose, atrodė, kad jau čia pat Didžiojo imperatoriaus laikai.

Tuomet ir pasigirdo pirmasis balsas krikščionių tradicijoje, priminęs, kad palaimintojo imperatoriaus viešpatavimas apčiuopiamai pagerins žmonių gyvenimą. Taip teigė viena iš originaliausių viduramžių mąstytojų, šv. Hildegarda Bingenietė (1098–1179), 2012 m. Benedikto XVI paskelbta Bažnyčios mokytoja. Anot jos, Didysis imperatorius turėjo įtvirtinti socialinį teisingumą ir pagerinti materialines sąlygas; jam valdant dvasininkai sužibės dorybėmis lyg tyriausias auksas, jau nebesivaikys žemiškųjų turtų, o valdytojai ir princai garsės teisingumu, uždraus gaminti ginklus ir iš brangiosios geležies leis kaldinti tik žemės ūkio padargus, o žmonės stebėdamiesi tvirtins, kad niekuomet nieko panašaus nėra išgyvenę… Tačiau šv. Hildegarda liko ištikima savo mokytojui šv. Augustinui: tuoj pridūrė, kad nuodėminga kūniška žmogaus prigimtis greitai apkartins šios laikinos pergalės vaisius. Juk Didžiojo imperatoriaus atėjimas reiškia, kad jau čia pat siaubingi pasaulio pabaigos išbandymai.

„Ir išvydau šventąjį miestą – naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo; ji buvo išsipuošusi kaip nuotaka savo sužadėtiniui… Kalbantysis su manimi turėjo aukso mastą išmatuoti miestui, jo vartams ir mūrams… kuriam apšviesti nereikia nei saulės, nei mėnulio, nes jį apšviečia tviskanti Dievo šlovė ir jo žiburys yra Avinėlis.“ (Ap 21, 2.15.23)

Šv. Hildegardos Bingenietės mokymas buvo toks netikėtas vakarietiškame kontekste, kad nesusilaukė atbalsio iki pat XIV amžiaus. Tačiau tuo metu jis pavojingai susilydė su prieštaringomis Joachimo de Fiorės (1135–1202) pasekėjų idėjomis. Šis Kalabrijos abatas sukūrė pirmąją įtakingą istorijos teologiją – tai jo žodžius tebekartoja tie, kas mūsų dienomis kalba apie brėkštančią Šventosios Dvasios epochą, ateinančią po jau pasibaigusių Dievo Tėvo laikų (Senojo Testamento Sandora) ir dabartinių, Dievo Sūnaus laikų (Naujojo Testamento Sandora). Tačiau abato Joachimo amžininkus labiausiai apstulbino ne istorijos ir Dievo žinios suskirstymas į tris vienas kitą pakeičiančius laikotarpius, bet išties revoliucingas pareiškimas, kad šlovingoji Šventosios Dvasios viešpatystė ateis… po Antikristo siautėjimo. Taigi, tai – pirmasis happy endas krikščionybės istorijoje.

Pats Joachimas de Fiorė puikiai suvokė, kokiais peilio ašmenimis juda jo mokymas, ir pasistengė niekuomet neperžengti pavojingos ribos. Tačiau jo pasekėjai pranciškonai – pavyzdžiui, iškalbingasis Petrus Joannis Olivi (1248–1298) – toli gražu nepasižymėjo tokiu atsargumu: įkvėpti šviesios ateities vilčių ir siekdami jėga „sudvasinti“ bei „išgryninti“ sugedusią savo laikų dvasininkiją bei valdančiuosius, jie sukėlė virtinę maištų ir sukilimų, tokių kaip 1300–1303 m. Italiją ir Pietų Prancūziją krauju užliejęs brolio Dolčino ar Provanso beginų sąjūdžiai (jų atgarsius vaizdžiai aprašė Umberto Eco romane „Rožės vardas“).

Tūkstantmetės karalystės pažadas įkvėpė ir vienintelę sėkmingą revoliuciją viduramžių Europoje: Bohemijos taboritų valdymą 1419–1420. Jie buvo įsitikinę, kad išgyvena baisiausius Antikristo siautėjimo laikus, tad nekantriai laukė žadėtosios tūkstantmetės karalystės (kuri jau buvo sėkmingai „perkelta“ po Antikristo laikų). Taboritai guldė galvas tvirtai tikėdami, kad toji karalystė bus rojus žemėje: žmonės gyvens sotūs ir saugūs, nieko nestokos, ir visi bus lygūs. Savo drąsa jų svajonės pranoko netgi mūsiškes: taboritai manė, kad toje šviesioje ateityje vaikai gims be gimtosios nuodėmės, o moterys gimdys be skausmo…

Šviesi ateitis

„Aš esu Alfa ir Omega“, – sako Viešpats Dievas, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateis, Visagalis“ (Ap 1, 8)

Per keletą vėlesnių amžių buvo sukurta gausybė nuostabiausių utopijų, pasiūlyta daugybė paikų ir nemažai racionalių projektų bei išradimų, kurie neįtikėtinai pagerino žmonių gyvenimą šiame pasaulyje. Galiausiai ir Katalikų Bažnyčia paskelbė pirmąją encikliką socialine tema – Rerum Novarum (1891), taip oficialiai pripažindama, kad materialių gyvenimo sąlygų pagerinimas yra teisėtas krikščionių siekis.

Tačiau socialiniai ir politiniai XX amžiaus „eksperimentai“ parodė, kad geresnio gyvenimo viltis neprarado savo griaunamosios galios. Ne veltui ji tapo kruviniausių diktatūrų įrankiu, o viena iš jų net pasisavino tūkstantmetės karalystės pavadinimą, tiesa, išvertusi jį į vokiečių kalbą. O dabar, XXI amžiuje, kaip tik įsitikinimas, kad net pasiekę didžiausias viršūnes esame verti kažko geresnio, daugumą iš mūsų pavertė „laimės hipochondrikais“. Gal nebuvo tokie naivūs viduramžių mąstytojai, „nukenksminę“ žemiškojo rojaus viltį paskutiniųjų persekiojimų baisumais? Juk ir Senojo Testamento pranašai piešė šventiškos puotos vaizdus tik Ziono kalne, taigi, mus perkeičiančiame Dievo artume.

Ištrauka iš spaudai rengiamos knygos „Keturi Apokalipsės keliai pas Gyvybės medį“

Iliustracijos iš Beato Lebaniečio apie 786 m. parašyto Apokalipsės komentaro. Fernando I ir Sančos rankraštis (Ispanija, 1047 m., Ispanijos Nacionalinė Biblioteka, Madridas) bei Silo vienuolyno rankraštis (Ispanija, 1109 m., The British Library: Add MS 11695).

Žurnalas „Kelionė“

One Comment