Karas nesibaigia pasibaigus karui. Karas nesibaigia išskridus paskutiniams maitvanagiams. Jis toliau gyvena – sugriautose ligoninėse, subombarduotose virtuvėse, sunaikintose mokyklose, žmogaus kūne, žmogaus sąmonėje, atmintyje ir ateityje. Kaip įgyvendinti absoliutų chaosą? Ir kam to reikia?

Kasdienis dr. Gasano Abu-Sitos darbas – gyvenimui grąžinti žmones, sužeistus per karą. Kovojusius ir tiesiog gyvenusius ten, kur atėjo karas. Tačiau dr. G. Abu-Sita nėra vien medikas. Remdamasis ilgamete patirtimi įvairiuose pasaulio regionuose, Amerikos Universiteto Beirute (AUB) Medicinos centro Plastinės chirurgijos skyriaus vadovas tyrinėja karo ekologiją – medicinos, filosofijos ir mokslo derinį. Praėjusių metų vasarą jis su kolegomis Beirute surengė tarptautinę šiai temai skirtą konferenciją. Su dr. G. Abu-Sita kalbamės apie sveikatos sistemų griovimą, politinę žaizdos vertę ir kur link einame.

Sarajevas, 1996 m. Nuotr. Lauras Eye, CC BY-ND 2.0 licenzija, flickr.com

Ekologija – tai mokslas apie santykį tarp organizmų, gyvų būtybių ir jų gyvenamosios aplinkos. O kas yra karo ekologija?

Istoriškai karo chirurgija ir apskritai karo medicina, t. y. karo aukų gydymas, atsirado Napoleono laikais, kai dvi kariuomenės susitikdavo fronto linijoje. Tuomet absoliuti dauguma sužeistųjų buvo kareiviai, jie gydyti karinėse ligoninėse. Šiais laikais matome totalinį karą, kuriame dauguma sužeistųjų yra civiliai gyventojai, o fronto linija nėra stabili. Ir civiliai, ir kariai sužeidžiami identiškais ginklais. Manau, šis esminis pokytis prasidėjo per Jugoslavijos karus (Balkanų karai, 1991–2001 m. – aut. past.).

Šalys, anksčiau buvusios vidutinių pajamų valstybių sąraše ir turėjusios funkcionuojančią – o kai kuriais atvejais ir labai stiprią – sveikatos apsaugos sistemą, karo metu dezintegruojasi. Kartu ardoma ir jų sveikatos sistema, būtent tada, kai jos labiausiai reikia. Karas staiga – visur, gydyti sužeistuosius priversti civiliai medikai, o ne karo lauko ligoninių specialistai, kaip buvo anksčiau. Taip sukuriama karo ekologija.

Karas keičia erdvę, kurioje žmonės gyvena. Tad jie žalojami dukart: ir per karą, ir po jo. Keičiasi viskas: gyvenamoji aplinka, geriamas vanduo, infrastruktūra… Tai veikia ir visą sveikatos apsaugos sistemą, kuri apima ne tik fizinius sužalojimus, bet ir psichikos sveikatą, kraujospūdį, vėžio pacientų priežiūrą, infekcines ligas.

Karui pasibaigus, ši ekologija išlieka. Žala jau padaryta, bet žmonės žalojami toliau. Ankstesnės jų gyvenamosios aplinkos nebėra, vandens ir kanalizacijos sistemos sunaikintos, nušluoti visi post-kolonijinių laikų pasiekimai sveikatos srityje. Po 2003 metų (JAV ir sąjungininkų invazijos – aut. past.) daugiau nei pusė Irako gydytojų buvo priversti emigruoti, kaip ir apie 60 proc. Sirijos ir 40 proc. Libijos medicinos profesionalų.

Karas negrįžtamai pakeičia viską, kas susiję su žmogaus kūnu. Tam, kad išmontuotume šį procesą, turime suprasti jo dinamiką, nes karo ekologija automatiškai neišnyksta karui oficialiai pasibaigus. Tai matome ir, pvz., El Salvadore ar Gvatemaloje, kur šiandien nužudoma tiek pat žmonių, kaip ir per pilietinį karą. Žudikai yra tos pačios grupuotės, skirtumas tas, kad dabar jos veikia su kriminaline, o ne politine vėliava. Liūdnai pagarsėjusi El Salvadoro gauja „M13“ yra pilietinio karo laikų dešiniosios pakraipos grupuotės palikuonė. Kaip ir anksčiau, kasmet jos nariai nužudo apie 6 tūkst. žmonių, tuštėja ištisi miestų rajonai. Tačiau apie tai nekalbama, nes oficialiai esame „post-konfliktinėje“ fazėje, nors procesų dinamika nepasikeitė.

Be fizinių ir biologinių momentų, labai svarbus ir socialinis, nes karai keičia žmonių tarpusavio santykius. Pradėjome matyti ir vadinamąjį karo verslą – politinį karo ekologijos lygmenį, kuris sukuria priklausomybės sistemą. Joje auka tampa priklausoma nuo konflikto tęstinumo, nes jai būtina sveikatos apsauga ir kitų pagrindinių žmogaus poreikių užtikrinimas, kuriuos karo metu perima viena iš kovojančių pusių ir naudoja savo galiai sustiprinti. Ironiška, kad gyventojai priversti dalyvauti tokių iškreiptų galios santykių procesuose ir taip juos palaikyti.

Sirijoje daugybė įvairių grupuočių kovoja ne prieš valdžią, o tarpusavyje. Kovoja dėl sienos kirtimo punktų kontrolės, nes tai generuoja pajamas. Kovoja dėl tiekimo linijų, nes šios užtikrina, kad humanitarinė pagalba pasiektų gyventojus, o tai suteikia daug politinės galios. Kovoja ir dėl sveikatos priežiūros paslaugų kontrolės. Kodėl, pavyzdžiui, teroristinė grupuotė „Al-Nusra frontas“ negrobė jos užimtoje teritorijoje veikusios „Gydytojų be sienų“ ligoninės darbuotojų? Nes sveikatos priežiūrą jie naudoja savo valdžiai legitimizuoti neprievartiniu būdu ir taip kontroliuoja gyventojus.

Minėjote, kad šie procesai prasidėjo Jugoslavijos karų metu. Kodėl būtent ten ir tada?

Šaltojo karo metu sukurtas status quo apsaugojo tas valstybes nuo dezintegracijos. Sovietų Sąjungai pralaimėjus, atsirado būtinybė perbraižyti žemėlapį. Šiandien norima dezintegruoti, išskaidyti Libiją, Siriją, Iraką, Jemeną… Koks to tikslas? Konfliktas. Anksčiau norėta užgrobti, okupuoti, įgyvendinti alternatyvų valdymo modelį. Dabar nebėra jokio alternatyvaus modelio, vienintelis tikslas yra kontroliuoti teritorijas arba užtikrinti, kad jos egzistuotų visiško chaoso būsenoje.

Nes chaosas galios centrams naudingas…

Be galo! Libijos atveju tereikėjo įgauti naftos telkinių kontrolę, likusi šalies dalis gali eiti velniop. Irako atveju tikslas yra išlaikyti Iraką konfliktinėje būsenoje. Tas pats su Sirija, tas pats su Libija ir Jemenu.

Siekiant patenkinti humanitarinius gyventojų poreikius, nebeužtenka karą suvokti tik per šrapnelių ir bombų padaromus sužalojimus. Krizė žymiai didesnė. Jei tau diagnozuotas inkstų nepakankamumas ir reikia dializės, jos negavęs mirsi po savaitės. Inkstų dializė yra viena centralizuotų sveikatos apsaugos sistemos dalių, nes žmogui fiziškai reikia atvykti į dializės skyrių, šis turi gauti visus reikiamus medikamentus, jame turi dirbti aukštos kvalifikacijos specialistai. Todėl į dializę konflikto metu turime žiūrėti visai kitaip nei taikos laikotarpiu.

Mintis, kad Irake, Sirijoje ar Libijoje dabar galima tikrinti pacientus dėl vėžio, yra juokinga. Chemoterapijai reikalingas stabilumas ir tam tikras ekonominis lygis, ne chaosas. Todėl kai žmogui pagaliau diagnozuojamas vėžys, jis jau būna pasiekęs ketvirtą – paskutinę – stadiją.

Sarajevas, 1996 m. Nuotr. Lauras Eye, CC BY-ND 2.0 licenzija, flickr.com

Kalbėjote apie karo žaizdas.

Viena iš mūsų tiriamų sričių – politinis karo žaizdų svoris. Kitaip tariant, kas žaizdą padaro politiškai vertinga? Karo žaizdas nuo kitų medicininių patologijų skiria tai, kad karo žaizda visad savyje talpina karo pasakojimą: kas, su kuo, prieš ką, kovodamas už ką, už kurį politinį projektą. Tad žaizda tampa biologiniu politinio projekto įsikūnijimu. Pacientui problema kyla tada, kai, pasikeitus politiniam projektui, žaizdų vertė naujiesiems galingiesiems praranda vertę. Pavyzdžiui, lietuviai, kovoję Sovietų Sąjungoje: jei esi lietuvis Afganistano karo veteranas…

…greičiausiai tau gyvenimas šiandien nėra sotus ir laimingas.

Būtent. Kodėl? Nes iš Sovietų Sąjungos herojaus tapai gėdinga skausmingos Lietuvos praeities detale. Politinė vertė iš teigiamos krito į neigiamą, ir visa tai – per vieno paciento gyvenimą.

Pažiūrėkite, kaip elgiamasi su Vietnamo karo veteranais ir su 2003 m. Irako invazijoje dalyvavusiais JAV kariais. Pirmieji palikti likimo valiai, nes Vietnamo karas buvo politiškai skausmingas, o antrieji gauna visą reikalingą gydymą ir paramą. Būtent politinis žaizdos kapitalas lemia sužeistiesiems suteikiamą – arba ne – sveikatos priežiūrą. Žaizdos vertę sprendžia valdantieji elitai. Priklausomai nuo to, ar žaizda atitinka jų politinį projektą, ar jį neigia, jie arba stengsis ją šlovinti, arba nutildyti.

Laikui bėgant žmogui problemų tik daugėja, nes sužeistas kūnas sensta kitaip nei nesužeistas: greičiau, sunkiau. Karo žaizda su žmogumi lieka visą gyvenimą. Kinta tik žaizdos svarba politiniame lygmenyje.

Jei žmogų sužeidė kare, kurio politikai nebelaiko teisingu, ką jis gali padaryti?

Nieko. Jam viskas prarasta.

Kitas pavyzdys: iki sugriūvant Sovietų Sąjungai, jei žmogus buvo sužeistas „Didžiajame patriotiniame kare“ (Antrajame pasauliniame kare – aut. past.), buvo didvyris. Jo laukė geriausia Sąjungos medicininė priežiūra, socialinė gerovė. SSRS sugriūna, ateina Jelcinas. Staiga žmonės pamato gatvėje savo medalius pardavinėjančius pensininkus. Jie jau nebelaikomi didvyriais, nes Sovietų Sąjunga nebeegzistuoja. Tada ateina Putinas su savo imperialistiniu projektu ir pernakt šių karo veteranų banko sąskaitose atsiranda tūkstančiai JAV dolerių. Gegužės 1-osios parade Kryme jie vėl žygiuoja pirmose eilėse. Jų žaizdų vertė krito ir vėl kilo. Kodėl? Nes karo žaizda yra naratyvas, pasakojantis tuo metu valdžiai naudingą karo istoriją.

Netikiu, kad Putinui nuoširdžiai rūpi, kad šie žmonės turėtų duonos kąsnį.

Ne, bet tai būtina projekto dalis. Esmė ne ta, rūpi jam ar ne. Jei Sadamui (Huseinui, buvusiam Irako prezidentui – aut. past.) būtų rūpėję Irako-Irano karo sužeistieji, jis nebūtų jų tūkstančiais siuntęs žūti į frontą. Bet žaizda yra biologinis politinio projekto įkūnijimas, nes biologiškai karo tikslas yra sužeisti priešą. Tą sekundę, kai metalas susiduria su žmogaus kūnu, jis jame įrašo amžinai išliksiančią žaizdos istoriją. Keičiasi tik žaizdos svarba.

Kodėl tai svarbu man, plastinės chirurgijos specialistui? Nes suvokiau, kad mano pacientams būtent tai yra didžiausia kliūtis gauti tinkamą sveikatos priežiūrą – ne sužeidimo sunkumas ar paciento etninė grupė. Žmonėms, amerikiečių pajėgų sužeistiems per Irako invaziją, netaikomi antiterorizmo įstatymai, apmokantys gydymo išlaidas. Vienam mano pacientui amerikiečių snaiperis šovė į veidą, ir šis žmogus turi pats susimokėti už savo gydymą! Kodėl? Nes jo istoriją norima nuslėpti. Tai – „neteisinga“ istorija.

Sarajevas. Nuotr. paolabart, CC BY-SA 2.0 licenzija, flickr.com

Konferencijoje taip pat kalbėjote kitais svarbiais klausimais.

Viena didžiausių problemų yra nauja bakterijų karta, visiškai atspari didžiajai daliai antibiotikų. Jungtinės Tautos jas paskelbė didžiausiu XXI a. sveikatos iššūkiu.

Iš kur jos atsirado?

Vakaruose manoma, kad metų metais vartodami antibiotikus, bakterijas tiesiog prie jų pripratome ir jos išvystė toleranciją vaistams. Tačiau per mūsų universiteto atliktus tyrimus tokių vaistams atsparių bakterijų radome 85 proc. Irako ir 70 proc. Sirijos karo sužeistųjų kūnuose, o Jemene situacija katastrofine tapo vos per trejetą mėnesių. Todėl pradėjome tirti kitas galimas priežastis. Iš žemės ūkio žinome, kad sunkiųjų metalų tarša bakterijose nulemia mutaciją, jos prisitaiko ir tampa atsparios. Iš kitų tyrimų žinome, kad bombų apvalkaluose bei kitoje modernioje ginkluotėje, ypač skirtoje po žeme esantiems taikiniams pasiekti, sunkiųjų metalų yra labai daug. Jų randame ir karo sužeistųjų kūno audiniuose. Todėl dabar tęsiame tyrimus siekdami nustatyti, ar būtent ginkluotėje esantys sunkieji metalai lemia bakterijų mutacijas.

Ar gali šios bakterijos grįžti į savo pradinę stadiją?

Ne.

Ar galime jas sunaikinti?

Ne.

Tai ką daryti?

JT taip ir sako: artėjame prie post-antibiotikų pasaulio. Nebegalėsime vaistų naudoti infekcijoms, nes jie tiesiog nebeveiks. Reiškia, grįšime į prieš-penicilinines dienas.

Mirsime?

Taip. Arba turime žymiai daugiau investuoti į naujų, dar stipresnių – beveik nuodingų – antibiotikų kūrimą. Tačiau jei viena vaistų dozė kainuos 300 dolerių, kiek žmonių galės ją įsigyti?

Kitas būdas sustabdyti vaistams atsparių bakterijų plitimą yra sunaikinti jų šaltinį. Ginklus.

Taip.

Bet tai niekad neįvyks.

Ne.

Ar galime kažkaip apriboti bakterijų plitimą?

Bet jos keliauja. Tokių atvejų jau pastebėta Europoje.

Ar dėl to ir rimčiau susirūpinta, kai atsirado grėsmė Vakarų civilizacijos žmogui?

Tačiau šios bakterijos yra grėsmė žmonijai! Neturiu iliuzijų, kad pinigai tyrimams skiriami Jemeno gyventojų gelbėjimui. Problema pripažinta problema tik tada, kai antibiotikams atsparios bakterijos pastebėtos iš Irako grįžtančių JAV ir Britanijos karių kūnuose.

Tai, kas dabar vyksta, yra didžiausias perversmas nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Intensyvūs, specialiai prailginami konfliktai visiškai keičia pasaulį, kuriame gyvename fiziniu, socialiniu, psichologiniu lygiu, o bakterijų atveju – net ir DNR lygiu, nes bakterijų mutacijos vyksta DNR lygmenyje.

Karo ekologija keičia pačius gyvenimo pagrindus.

Kur tai veda?

Kad suprastume, kaip tai sustabdyti, turime suvokti, kaip tai vyksta. Tie 50 proc. šalį dėl invazijos palikusių Irako gydytojų nebegrįš, jų gyvenimo kelias buvo pasuktas ir jie liks Britanijoje, Vokietijoje, Kanadoje. Tad viskas, ką sveikatos apsaugos srityje (nemokama aukštos kokybės sveikatos priežiūra visiems gyventojams – aut. past.) buvo pasiekęs Irakas, nušluota. Tas pats kitose šalyse.

Bet tai nebuvo atsitiktinumas.

Žinoma, ne. Pažiūrėkime, ką JAV padarė Irake per 1990–1991 m. Persijos įlankos karą. Jie išardė valstybę ir sunaikino jos gebėjimą suteikti gyvenimui būtinas sąlygas. Amerikiečiai taikėsi į elektrines, nuotekų valymo sistemas, o tada uždėjo sankcijas, kurios neleido sugriautos infrastruktūros atstatyti. Jie išardė valstybę.

Visos valstybės savo galią vykdo arba priverstinai – tave muša, šaudo ar sodina į kalėjimą, arba be prievartos, t. y. žmogų prisivilioja suteikdamos švietimą ir sveikatos apsaugą. Taip didelės visuomenės dalys įtraukiamos į valstybės projektą. Jei nori išardyti valstybę, tereikia sužlugdyti jos gebėjimą valdyti be smurto. Tuomet belieka kariuomenė ir muchabarat (arabų k. slaptosios tarnybos – aut. past.). Tačiau švietimo sistemos nebėra.

2003 m. Irako slaptosios tarnybos ir Sadamo galia buvo viršūnėje, bet jis prarado valstybės projektui būtinus elementus, tarp jų ir sveikatos apsaugos sistemą – juos sunaikino įsiveržiančios Vakarų kariuomenės. Štai taip sugriaunama valstybė.

Esate sakęs, kad skurdas – tai smurtas prieš žmones. Ką tiksliai turėjote galvoje?

Pasižiūrėjus į pietryčių Aziją ar Lotynų Ameriką bei jose sukurtą karo ekologiją, kurioje žmonės skurdinami, tampa aišku, kad tai, kas nutiko Vietname po 1975 metų (pasibaigus karui – aut. past.), buvo lygiai toks pat blogis, kaip ir pats karas. Kodėl? Nes tai užtikrino, kad karo ekologija nebūtų demontuota. Gvatemaloje ir El Salvadore pasibaigus pilietiniams karams neįvyko nieko, kas padėtų susitvarkyti su etninio valymo, masinių žudynių pasekmėmis. Todėl žmonės liko situacijoje, kurioje išgyvenimas yra vienintelis ir svarbiausias jų uždavinys. Tokiame išgyvenimo režime bombardavimą kaip įrankį kontroliuoti žmones pakeitė skurdas.

Dirbote įvairiuose kraštuose, įskaitant Gazą, į kurią Jūsų tėvai pateko bėgdami nuo sionistinio teroro Palestinoje 1948 m. įsikuriant Izraeliui. Kokia situacija ten?

Gazoje daugiau žalos pridaroma ne reguliarių Izraelio atakų metu, o tarp jų. Gazoje mus žudo blokada (nuo 2007-ųjų Izraelio ir Egipto vykdoma visiška Gazos sausumos, jūros ir oro blokada). Apsiaustis sugeba nužudyti žymiai daugiau žmonių nei karas, kad ir koks žiaurus jis būtų. Blokada žudo sielą. Karo metu, kai tave atakuoja, savyje randi jėgų rezistencijai, solidarumui su kitais žmonėmis. Tačiau būtent ta tylioji mirtis užtikrino, kad 2017 metų vasarą Gazos žmonėms nebuvo prieinama net Viduržemio jūra, vienintelė erdvė nors trumpam pabėgti nuo Izraelio okupacijos. Paplūdimius užtvindė kanalizacijos nuotekos, nevaldomos dėl blokados ir nutraukto elektros energijos tiekimo, žmonės nebegalėjo maudytis. Manote, tai prabanga? Jei gyveni vienoje iš tremtinių gyvenviečių, jūra yra vienintelė vieta, iš kurios matyti horizontas. Gazoje daugėja savižudybių, nes žmonės prarado viltį. Ne dėl karinių atakų, o dėl nuolatinės apsiausties.

Bent pusei Gazos vėžio pacientų draudžiama išvykti gydytis. Jie sėdi ir lėtai laukia mirties, o šeimos ir artimieji priversti tą stebėti. Tai – tikslinė politika. Vėžys yra sulėtinta mirtis, jis sugeba suardyti kūną priešais tavo akis – būtent todėl Izraelis neleidžia žmonėms išvažiuoti.

Neteisingai manoma, kad daugiausia žmonių karo metu žūsta nuo bombų. Tiesa ta, kad milijonus nužudo būtent karo pasekmės: maisto trūkumas, sugriauta ekonomika, ligos. Būtent tai yra didžiausi žudikai, ne kulkos. Tai ir yra karo ekologija. O karo tikslas yra tą ekologiją sukurti. Ji laiko žmones spąstuose ir žaloja juos net ir nutolus bomboms.

Kaip galime tam priešintis?

Žmonės turi suprasti, kad anksčiau ar vėliau jie patys atsidurs šioje situacijoje. Anksčiau ar vėliau auka būsi tu…

Žurnalas „Kelionė“, 2018 Nr. 1

 

Comments are closed.