Pasak rašytojos Hannak Kent, surinkusios daug istorinės ir etnologinės medžiagos apie airių gyvenimą 18–19 amžiuje ir panaudojusios romane „Gerieji žmonės“, airiai ypač mėgę (gal ir tebemėgsta?) geltonos spalvos gėles, kurios sugeria saulę ir apsaugo nuo blogio. Raktažolės, šalpusniai, purienos, vėdrynai – pavasario gėlės. Kai gegužės mėnesį būdavo švenčiama keltų šventė Baltaine, savo apeigine dalimi primenanti baltų Rasas, moterys geltonomis gėlėmis trindavusios karvių tešmenis, puošdavusios jomis durų staktas ir slenksčius, užkamšydavusios plyšius, pro kuriuos galinti ištekėti laimė… Geltonieji vilkdalgiai – fėjų, pagarbiai vadinamų geraisiais žmonėmis, gėlės. Jos auga paupiuose, pusiau subridusios į vandenį. Keltų fėjos nėra geros būtybės, tad ir jų gėlių geriau neliesti…

Keltiškieji papročiai ir tikėjimai antgamtinėmis būtybėmis buvo itin paplitę net iki 19 amžiaus. Katalikų bažnyčia (Airija buvo apkrikštyta 5 amžiuje, didžiausi nuopelnai priskiriami šv. Patrikui, kilusiam iš Airijos, bet užaugusiam ir krikščioniškas tikėjimo tiesas pažinusiam Prancūzijoje) aršiai kovojo su senuoju tikėjimu, tačiau nelabai sėkmingai. Pirmieji krikščionys Airijoje bandė „suderinti“ senąjį tikėjimą su naujuoju. Ir tai suprantama: reikia kelių kartų, kad senieji dievai nueitų į užmarštį, taptų istoriniu, vienok – pamatiniu! – klodu. Kiek airių katalikybė tebeturi keltiško „pamušalo“ šiandien – atskira tema. Istorinė medžiaga teigia, kad pirmieji krikščionių kunigai, o taip pat ir vienuoliai, ne tik paprastos liaudies, bet ir pačių dvasininkų buvo laikyti senojo tikėjimo tęsėjais, jiems priskirtos druidų pareigos. Tokia „tautiška“ katalikybė Airijoje išsilaikiusi net iki 12 amžiaus!

Devenish saloje išlikę pirmųjų krikščionių statiniai ir akmenimis pavirtę paminkliniai kryželiai kaip tik ir liudija šią tolimą, bet nepamirštą praeitį. Devenish sala – viena iš daugelio Ernio ežero salelių. Yra viršutinis ir apatinis Ernis, juos jungia tik maža upelė. Abu jie priklauso Šiaurinei Airijai, taigi – Didžiajai Britanijai. Devenish salą galima pasiekti keltu-laiveliu. Jis kursuoja dažnai, mat ir lankytojų daug, ir iš įvairių šalių. Kas juos čia traukia? Romantiškas pasiplaukiojimas, skrodžiant ežero vandenis? Mįslinga sala su kelių šimtų metų istoriniu klodu?

Ištaikome lietingą dieną – oro nepasirinksi. Oro sąlygos nepalankios meditavimui ar bent įdėmesniam įsižiūrėjimui, bet, keista, nors laiko upė neša į vieną pusę, atmintis iriasi į priešingą… Apmąstymai ateina vėliau. Net ne po dienos ar dviejų, kai nuo skėčių ir striukių lietų jau būna išgairinę dangumi paskubomis bėgantys (taip turbūt būna tik Airijoje) debesys.

„Devenish“, išvertus iš airių kalbos reiškia jautį. Ar salos kontūrai primena jautį, sunku pasakyti. Ji labai nedidelė: trys kilometrai ilgio, vienas – pločio. Šiuo metu joje neauga nė vieno medžio, tik reti krūmokšniai ir visžaliai dygiakrūmiai. Ten, kur muziejaus teritorija, žolytė nugremžta lyg aksominis kilimas. Į šią salą 6 amžiuje atvyko šv. Molaise (mums visai nežinomas šventasis) su savo pasekėjais. „Molaise“ airiškai reiškia „gyvenimą“, tai jo pasirinktas vardas; koks tikrasis – niekur neminima. Apie Molaise žinios labai šykščios. Randama užrašyta mirimo data: 564 metai. Šiuo metu jo relikvijos saugomos nacionaliniame muziejuje Dubline. Buvęs raštingas, minima, kad ir kitus mokęs rašto. Manoma, kad jį patraukęs šv. Patriko išpažįstamas tikėjimas. Su bendraminčiais kopdamas į šv. Patriko kalną išgirdęs paukštelius, giedančius šventą giesmę. Šitai supratęs kaip Dievo ženklą. Nusprendęs suburti bendruomenę, pasirinko mažytę, negyvenamą salą. Čia, Devenish saloje, ir įkūręs pirmąjį vienuolyną. Tai vyko 6 amžiuje.

Saloje yra išlikę Molaise laikų statytos bažnyčios griuvėsiai ir kapinaitės šalia: laiko nuskalauti, į žemę suzmegę akmeniniai paminklai pavargę linksta prie žemės ir vėl virsta akmenimis. Salos muziejuje išguldyta visa archeologinė ir istorinė medžiaga. Didžiuliuose stenduose vaizduojamas vienuolyno gyvenimas įvairiais amžiais. Molaise laikų vienuolynas gyveno ramų gyvenimą, vienuoliai patys apsirūpindavo būtiniausiais maisto produktais: augino karves, avis, daržoves, buvo užveisę sodą, kuriame dūzgė bitės. Vienuoliai gyveno atskirose, švendrėmis dengtose trobelėse, užsiėmė amatais. Istoriniuose šaltiniuose minima, kad čia prieglobstį rasdavo nelaimės ištiktieji, buvo globojamos kelios dešimtys našlaičių vaikų. Jie buvo mokomi ne tik amatų, bet ir rašto, tikėjimo tiesų. Daugelis iš jų tapdavo kunigais. Tokiu būdu Devenish saloje įsikūręs vienuolynas atliko didelį švietėjišką darbą.

9 amžiuje Airiją ėmė niokoti vikingai. Ypač skaudžiai nukentėjo gyvenvietės prie vandenų, mat vikingams buvo lengva jas pasiekti laivais. Devenish vienuolynas liepsnojo ne kartą. 12 amžiuje saloje saugumo sumetimais buvo pastatytas 30 metrų aukščio apvalus, aklinas bokštas. Tik pačioje viršūnėje palikta siaura niša stebėjimui. Bokštas neturėjo laiptų, iš vieno aukšto į kitą buvo užlipama medinėmis kopėčiomis, kurios, gresiant pavojui, įtraukiamos per nedidelę angą. Bokšte buvo saugomas visas vienuolių turtas, regalijos, knygos. Pavojaus atveju jame užsidarydavo ir patys vienuoliai bei tuo metu jame gyvenantys globojami vaikai. Šis bokštas yra gerai išsilaikęs iki mūsų dienų. Apvali jo konstrukcija neleidžia įsisiausti nei vėjui, nei lietui.

Airiškoje Vikipedijoje radau duomenų, kad 12 amžiuje į salą atsikelia vienuoliai augustiniečiai. Greičiausiai tai susiję su tuo metu centralizuojama Katalikų bažnyčios veikla ir valdžia. 12 amžiuje Devenish saloje įvyko ir dar vienas svarbus įvykis, reikšmingas airių tautai. Kadangi Devenish sala jungia dvi Airijos provincijas (iš viso jų yra keturios), vietiniams valdovams (taip jie save vadino) buvo patogu čia susitikti ir aptarti bendrus veiksmus prieš kolonistus britus. Suprantama, abi vienuolių bendruomenės (ilgą laiką kartu saloje gyveno ir šv. Molaise pasekėjai, ir augustiniečiai) pritarė tokiam veiksmų planui. Žinoma ir tiksli to susitikimo data – 1125 metai. Kiek šis susitikimas turėjo praktinės naudos – kitas klausimas. Tačiau svarbu pabrėžti, kad Devenish salos vienuoliai nebuvo abejingi tautiniam airių judėjimui.

1449 metais, rašoma Vikipedijoje, saloje buvo pastatyta švč. M. Marijos koplyčia. Iki šių dienų yra išlikę jos griuvėsiai, geriausiai išsilaikęs bokštelis su į jį vedančiais akmeniniais siauručiais laipteliais. Nors kaip ir šv. Molaise bažnyčia, ji pastatyta iš tašytų akmenų, neabejotinai buvusi puošnesnė. Tai liudija išlikę įvairūs puošybos elementai, įpinti keltiški raštai. Įdomus, netipiškas pasirodė švč. M. Marijos akmenyje iškaltas paveikslas, primenantis airių merginą su supintomis kasomis, sudėtomis po smakru, ant galvos – savotiška (keltiška?) karūna, akys užmerktos… 15 amžiuje šalia koplyčios pastatytas ir keltiškos puošybos kryžius su iškalta Kristaus kančia. Už jo – kapinaitės su kur kas geriau išsilaikiusiais akmeniniais paminklais. Kai kuriuose galima perskaityti iškaltus vienuolių vardus (ar pavardes?). Čia besiilsinčių vienuolių palikuonys (airiai domisi savo giminės istorija) yra susibūrę į bendriją, kuri kasmet, rugsėjo 12 dieną – šv. Molaise paminėjimo šventę – renkasi į Devenish salą.

Tik 17 amžiuje Devenish salos vienuolyno veikla nutrūko – sala tapo anglo sero Džono Deivio privačia valda. Šiuo metu vienuolyno kompleksas priklauso Katalikų bažnyčios paveldui.

Pasivaikščiojimui po salą duodama valanda, po to – vėl į keltą, į Enniskilleną. Lietaus nučaižyti subėgame į laivelį. Keista – visi šypsosi, linksi galvomis. Šypsena – suprantamiausia kalba. Jokių nesusipratimų. Gurkšnodama karštą kavą mąstau, kad gal gerai toks oras – jis nukelia į atšiaurų, rūstų vienuolių gyvenimą , nuplukdo į tolimus, sunkiai įsivaizduojamus laikus. Mūsų laivelio sukeltos bangelės išjudina pakrančių meldus, lengvai sūpuoja lūgnių taureles. Vėlių gėlelės? Geltoni jų žiedai nelyginant žvakučių liepsnelės, šviečiančios kelią gyviesiems, plaukiantiems Gyvenimo upe…

Autorės nuotraukos.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *