„Kai kas nors vaikšto gimtojo miesto gatvėmis, negali nuslėpti pasitenkinimo, jeigu jį sustabdo nepažįstamas žmogus ir paprašo parodyti tikrąją kryptį. Bet nepalyginamai džiugesnė pareiga tenka krikščioniškosios doktrinos mokytojui, nuolat lydinčiam takeliais, vedančiais į asmens dvasinę ramybę, kuriai laikinojo pasaulio per maža.“ Šv. Augustinas („Tikėjimo mokymas pradedantiesiems“ 12, 17 iš knygos „Šventasis Augustinas. 101 klausimas ir atsakymas“, Sandomierz, 2007).

Vienuolynas yra vieta, kuri įkaitina vaizduotę. Kas jame gyvena? Kodėl jis toks didelis? Ką jie ten veikia visą dieną? Iš kur ima pinigų, jeigu nedirba? Šie klausimai veda į tam tikrą nedrąsumą: kaip galiu ten įeiti, jei niekas manęs nekvietė?!

Šį kartą kviečiu Tave pasivaikščioti su vadovu. Eime, net jei ir esi ten jau kelis kartus buvęs.

Kai įeisi pro duris, vedančias į sodą (tai ne taip paprasta, nes šalia yra telefonspynė), tave pasitiks erdvė. Ramybės oazė, horizontas, kuris ramina ir kviečia ateiti. Vasarą pastebėsi prie mūro sienos suolelius, ant kurių kas nors sėdi ir medituoja ar tiesiog nori pabūti su savimi. Ar tavęs netrikdo tai, kad nežinai, apie ką jie mąsto?

Dabar gali pasukti į bažnyčią, o prie jos yra maža Švenčiausiojo Sakramento garbinimo koplytėlė. Tai ne tik ramybės kupina erdvė. Čia gali atsiklaupti ir susitikti su Tuo, kuris yra Ramybė. Tyloje, dieną ir naktį čia ateinantys tiesiog yra su Jėzumi. Skiria Jam tai, ką turi brangiausia, – savo laiką, ir bando tai daryti su meile. Gali būti, kad kas nors šioje koplyčioje yra vien iš pareigos: įsirašė į sąrašą ir dabar privalo vykdyti savo įsipareigojimą. Net jei šiandien nežino, kaip turi melstis. Ar norėtum patikrinti juos?

Jeigu eisi į bažnyčią, ten irgi gali sutikti besimeldžiančių žmonių. Šie yra tų, sėdinčių ant suolelio ir besimeldžiančių koplyčioje, mišinys: jie brangina erdvę ir tylą, nori susitikti su savimi, bet tiki, kad susitikimas su savimi neįmanomas be Jėzaus. Bet gal tu norėtum bažnyčios vien sau? Tuomet tektų juos visus išprašyti…

Iš bažnyčios durys veda į vienuolyno koridorių. Gali pirmiausia patekti į brolių koplyčią, kurioje jie meldžiasi, giedodami psalmes. Susirenka triskart per dieną, trokšdami pašventinti savo laiką. Nutraukia savo užsiėmimus tam, kad pažintų Dievo žodžio išminties gelmes. Ryte, vidudienį ir vakare. Gimimas, branda, senatvė. Gal šiuo metu norėtum balsu sukalbėti rožinį, bet jie tau neleidžia. Riboja tavo laisvę.

Kai grįžti į bažnyčią, tave nustebina decibelų, kurių ji sklidina iki pat kupolo, stiprumas. Tai charizmatikai, tartum kokie protestantai, garbina Dievą garsiai giedodami. Maža to, jie dar ir juda, beveik šoka priešais išstatytą Švenčiausiąjį Sakramentą. Kai kurie guli ant žemės, nes ką tik gavo poilsio Šventojoje Dvasioje dovaną. Kas jiems tai leido? Ar tai iš tikrųjų iš Dievo? Jėzaus amžininkai šį klausimą užduodavo ir Jam. Melsdamasis Jis irgi linguodavo, šokdavo, kaip visi žydai, ir sklidinas Šventosios Dvasios garsiai šlovindavo savo Tėvą. Mūsų Tėvą.

Sutrikęs išeini iš bažnyčios ir laiptais kopi į antrą aukštą. O ten sakralinių šokių maldos grupė – jie ritmiškai juda, trokšdami melstis visu kūnu. Žydų muzika maišosi su Indijos krikščionių tradicija, o afrikietiški ritmai lemia tai, kad tavo priklausomybės išdidžiai lietuvių tautai pojūtis yra pažeistas. Tegu jie eina sau!

Vėl grįžti. Šį kartą to jau per daug. Koplyčioje pamatai žmones su balionėliais ir baltai aprengtu, visa gerkle plyšaujančiu kūdikiu. Beje, visi jie šventiškai apsirengę, už rankų susikibę kartoja „Tėve mūsų“. Jų daug, o tai tik viena šeima. Švenčia gimimą dangui. Bet tavęs čia niekas nekvietė, todėl jautiesi pašalinis.

Prie bažnyčios durų kažkokia moteris laiko rankoje žvakes, o vienuolis jas laimina, kalbėdamas apie Šventąją Dvasią – vienybės šaltinį, kuris savo liepsna uždega mūsų širdis. Gal tu murmi sau panosėje, jog tai yra prietaras, kad gali būti šventinami tik žmonės…

O iš bažnyčios jau išeina jaunųjų pora, ant kurios beriami rožių žiedlapiai, ryžiai, pinigai. Šaunami šampano kamščiai. Jie ką tik į savo gyvenimą pakvietė Jėzų bei Jo mokinius. Šventėje dalyvavo ir Jo Motina. Bet tu iki šiol niekada nematei jų bažnyčioje. Gal į tavo žvilgsnį įsiskverbia panieka.

Įeini į vieną pokalbiams skirtą patalpą. Prie stalo sėdi grupelė žmonių, kurie skaito Šventąjį Raštą ir dalijasi apmąstymais. Vienas jų sako: įvairios maldos formos sužadina skirtingas emocijas. Esame joms tolerantiški arba tiesiog abejingi. Bet tik iki tol, kol per vienas Mišias nuskambės natos, prie kurių nesame pratę. Argi įvairovė nėra dvasinis iššūkis „tiesos grūdų“ pirmiausia ieškoti savo religijoje, kol pradėsime ieškoti ir kitose? Apie tai kalba Vatikano II Susirinkimas. Spontaniškos mūsų reakcijos parodo, kiek įsakymą mylėti Dievą mes gebame nukreipti į artimo meilę. Ne į toleranciją, bet į atradimą to, kas mano artimui yra gėris. Ne smerkti, o džiaugtis, kad ir jis, kitoks negu aš, surado savo takelį Dievo link.

Nes vienuolyne gražiausia yra architektūra. Sielų architektūra.

„Kai vedžiojame po miestą bičiulius, gražius miesto vaizdus, į kuriuos taip dažnai žiūrėjome be jokio pasigėrėjimo, pamatome su dideliu malonumu, nuspalvintus žavėjimosi jausmo, kurį jie sužadina mūsų bičiuliams. Taigi pasitaiko, kad mokytojas, dėstantis žinomus dalykus mokiniams, kuriuos giliai palietė kažko naujo mokymasis, vėl patirs malonumą mokyti. Tuomet mokytojo ir mokinio draugystės ryšys bus didesnis, didesnė bus mokytojo meilė savo pareigoms ir didesnė bus mokinių meilė mokymuisi.“ Šv. Augustinas („Tikėjimo mokymas pradedantiesiems“ 12, 17)

Vertė Kazys Uscila

Žurnalas „Kelionė“

Comments are closed.