Eidamas 77-uosius po sunkios ligos Rugsėjo 9 d. mirė rašytojas, publicistas, redaktorius Algimantas Zurba.
Pasauli šventas, kokia sunki, kokia paini žmogaus kelionė…
– A.Zurba, …jai tešviečia
1965-aisiais apsakymų rinkiniu „Svetimas pabučiavimas“ debiutavęs A. Zurba parašė ir išleido per 30 knygų – apsakymų, apysakų rinkinių, romanų. Literatūros kritikai pažymi itin reikšmingą jo indėlį lietuvių paauglių ir jaunimo literatūrai, ypač gero skaitytojų ir kritikų įvertinimo sulaukė jo 2005-aisiais išleistas romanas „Melnragės akmenys“, 2007-aisiais išleista pasaka – apysaka „Raganaitė Džilda“.Visų knygų tematika labai įvairi, svarbiausia, kad skaitytojas jose kartu su autoriumi ieško tikrųjų vertybių, gėrio ir tiesos, semiasi kūrybiškumo ir vaizduotės paslapčių.
A. Zurba gimė 1942-aisiais Žvaguičiuose, Biržų rajone, 1964 metais Vilniaus universitete baigė lituanistikos studijas, vėliau mokytojavo, dirbo žurnaluose „Švyturys“, „Moksleivis“, pastarajam daugiau nei dešimtmetį redaktoriavo.
Nuolat rašė publikacijas jaunimo gyvenimo problemų temomis, knygų recenzijas, diskusinius straipsnius, sudarė tris moksleivių kūrybos almanachus. Lietuvos rašytojų sąjunga pažymi, kad A. Zurbos romanų kalba „nepaprastai turtinga, poetiška, vaizdinga, autorius meistriškai įsiskverbęs į personažų vidinius pasaulius, nulipdė išraiškingus, įsimintinus jų charakterius“. Didelio susidomėjimo susilaukė biržietiškos tematikos romanai „Molžemis“ (1986), „Savūnė“ (1994), „…eina…“ (2000), „…jai tešviečia“ (2002), „Aušrų migloje“ (2016). Rašytojas yra pelnęs ne vieną literatūrinę premiją, tarp jų – Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Juozo Paukštelio ir kitas. A. Zurba du kartus tapo Žemaitės premijos laureatu.
Lietuvos rašytojų sąjungos narys – nuo 1971 m.
„Jeigu kada nors kas nors rašys lietuvių jaunimo literatūros istoriją, Algimantas Zurba neabejotinai bus įrašytas raudonomis raidėmis, nes jo nuopelnai jaunimo literatūrai tikrai dideli. Svarbią įtaką jo sugebėjimui jausti jaunimo gyvenimo pulsą padarė tai, kad 14 metų jis dirbo aukso kasyklose – žurnale „Moksleivis“, kur turėjo labai artimus kontaktus su jaunais žmonėmis, – apie plunksnos kolegą per jo jubiliejų kalbėjo K.Urba. – Kuo jo knygos skiriasi nuo masiškai dabar verčiamos užsienio literatūros jaunimui? Daugelyje šiuolaikinių knygų, kurias man tenka skaityti, aprašoma visiška juoduma, o Algimanto Zurbos knygose blogiui visada yra gėrio atsvara.“
Kolegos prisiminė Algimantą, kaip nuolat besišypsantį ir likusį vaikystėje. Pilną naivaus džiugesio ir sodrios vaizduotės. Labai geraširdį žmogų, griežtą, bet puikų mokytoją.
Kurti A. Zurbą labiausiai įkvėpė vaikai. Pirmasis įkvėpėjas – sūnus, jam parašyta knyga Išmeskit narvelį (1978); dukrai skirta smagi apysaka-pasaka Nulėpausis ir Striukumbukas (1985). Sutrumpintas šuniukas – parašytas po pasivaikščiojimų su anūke. Tačiau rašytojas išgarsėjo savo romanais „jaunimui apie jaunimą“: Šimtadienis (1975), Integralas (1981). Tai garsiausios A. Zurbos knygos.
Nyki, nuobodi pasaka – be jokios pabaigos. Kartu su ja – pats žmogus gilyn ir gilyn ton makalynėn, nepamatysi – tekyšos pakaušis, o jau tada kieman įvirtęs svetimas atsistos ant viršugalio, dar ratais pervažiuos, pabaigtinai sumurkdydamas…
– A.Zurba, Savūnė
Rašytojas niekada nepamiršo, savo šaknų. Gimtajam kraštui skirti keturi jo romanai: Molžemis (1986) ir trilogija kurią sudaro romanai Savūnė (1994), …eina… (2000), …jai tešviečia (2002). A. Zurba visada mielai važiuojdavo į susitikimus su biržiečiais, dalyvadavo savo krašto renginiuose, skatino jaunąją kartą kurti, išreikšti save, kritiškai žvelgti į pasaulį. 2003 m. vasario 25 d. jam suteiktas Biržų savivaldybės garbės piliečio vardas, o 2007– aisiais įteikta Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija.
Man niekada neliūdna, kai lieku vienas. Tik ištižėliai ir verksniai glaudžiasi prie ko nors. Tiktai apie tokius reikia draugeliams tūpčioti. Koks tu žmogus, jei nemoki tyliai sukąsti dantų ir vienas painkšti – kaip šuo, – nors ir būtų velniškai sunku…
-Algimantas Zurba, „Integralas“.
Parengė Dominyka Navickaitė
