Marijus Arvydas Šliogeris – Lietuvos filosofas, vokiečių egzistencializmo tyrinėtojas, filosofinių tekstų vertėjas, eseistas –gimė 1944 m. rugsėjo 12 d. Panevėžyje.

Gimė ir užaugo mokytojų šeimoje. Tėvas dėstė lotynų, vokiečių kalbas, mama – braižybą, geografiją. Šeima gyveno sodyboje miesto pakrašty, turėjo nedidelį ūkį, augino gyvulius.

„Ir jeigu dabar, artėjant gyvenimo saulėlydžiui, man reikėtų rinktis, rinktis esmingai, rinktis taip, kad nuo to pasirinkimo priklausytų gyvybė ar mirtis, aš pasirinkčiau ne Aristotelio „Kategorijas“, o savo senelio skiedryną Alksniupiuose ir kulbę, ant kurios vaikystėje kapodavau žabus.“ Tai citata iš Arvydo Šliogerio kalbos, pasakytos 1992 metais įteikiant jam Nacionalinę kultūros ir meno premiją.

Jo minimi Alksniupiai – kaimas Radviliškio rajone. Ten, pas senelius, – vaikystės ir jaunystės vasaros, pavasariai. Ten arba iš ten – visa tai, kas sutelpa į kelis sakinius iš 1997-aisias išleistos knygos „Niekio vardai“ įžangos: „Nuo pat vaikystės buvau, esu ir iki mirties būsiu saulės, debesų, žemės, ugnies, vandens ir medžių garbintojas. Tai vienintelės mano dievybės, ir visos mano knygos tėra tik malda joms, toli gražu ne tokia nuolanki kaip man norėtųsi. Visa kita tėra Kalbos šmėklos ir pelenai. Taigi atvirai išpažįstu savo „pagonybę“ ir nenoriu būti kitoks.“

Aukso medaliu baigė Panevėžio 2-ąją vidurinę mokyklą, studijavo Kauno politechnikos instituto Cheminės technologijos fakultete. Baigė, tačiau dar studijuodamas suprato, kad chemija, kaip ir visi kiti gamtos mokslai, jam yra svetima.

„Beveik atsitiktinai ėmiau studijuoti filosofų tekstus“, – prisimena A. Šliogeris, po chemijos įstojęs į aspirantūrą Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete. 1970-aisiais jis pradėjo dirbti Filosofijos katedroje, o nuo 2003-iųjų ėmė jai vadovauti.

1970 m. pradėjo dirbti Vilniaus universiteto Filosofijos katedroje, 1973–2012 m. dėstė filosofiją, 1979 m. kaip docentas. 1987 m. jau kaip filosofijos mokslų daktaras.

„Svarbus net ne minties žemėlapis ir jo pažymėtos vietos, o pats minties kelias, kurį tu turi nueiti kartu filosofais.“  

1990 m. buvo vienas Lietuvos liberalų sąjungos steigėjų.

2003–2012 m. VU Filosofijos katedros vedėjas, nuo 2012 m. profesorius emeritas.

Nuo 2007 m. LMA tikrasis narys (filosofija).

„Tokia tradicinė schema, kad jaunystė yra laimė, o paskui sensti ir darosi vis liūdniau… O man – priešingai. Nežinau, kaip bus, bet kuo man daugiau metų, tuo man smagiau gyventi.“ – A. Šliogeris sakė viename interviu.

Jis vienas produktyviausių Lietuvos filosofų. Atgimimo metais aktyviai reiškėsi publicistikoje. Viešojoje erdvėje pagarsėjo aštriais, vaizdingais, neretai kontraversiškais pasisakymais. Šiam filosofui būdingas hierarchinės visuomenės struktūros vertinimas ir egalitarizmo (žmonių lygybės idėjos) kritika. Pasisakė prieš referendumo procesą kaip neatitinkantį jo pažiūrų, nes jame balso vertė nepriklauso nuo žmogaus socialinės padėties.

Arvydas Šliogeris yra išvertęs Karlo Poperio, Martino Haidegerio, Georgo Hėgelio, Artūro Šopenhauerio, Frydricho Nyčės, Hannah Arendt, Albero Kamiu, Karlo Markso veikalų.

1992 m. jam įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija. 2010 m. gavo Lietuvos mokslo premiją.

„Mano šinšila yra visu kuo daug protingesnis už žmogų. […] Bet kalba yra […] vienintelis dalykas, kuris aiškiai skiria žmogų nuo visų gyvūnų. Niekas iš jų neturi artikuliuotos kalbos. Vadinasi […] kalboje reikia ieškoti žmogaus unikalumo paslapties“, – 2005 m. pokalbyje LRT radijo laidai „Kultūros savaitė“ sakė filosofas Arvydas Šliogeris.

A. Šliogeris yra išleidęs ne vieną knygą, po kurios pasirodymo kultūros visuomenėje kildavo karštos diskusijos. „Žmogaus pasaulis ir egzistencinis mąstymas“ buvo vienas pirmųjų darbų, kuriuo profesorius apsigynė habilituoto daktaro disertaciją. Po to buvo kiti filosofijos leidiniai: „Daiktas ir menas: du meno kūrinio ontologijos etiudai”, „Transcendencijos tyla“, vadovėliai, kuriuos, kaip teigia filosofė Jūratė Baranova, A. Šliogeris rašė iš meilės. Ir štai 1998 metais pasirodo „Niekio vardai“ – juoda knyga visom prasmėm, tiek savo dvasia, tiek viršelio spalva, kurioje vyravo visiška tuštuma – Niekis. Ir tik po ilgalaikės tylos 2005 metais išleistas didelis dviejų tomų kūrinys „Niekis ir esmas“, kuriame skaitytojai netruks pastebėti suvoktos akimirkos vertės grožį ir didelę šviesą.

Atgavus nepriklausomybę publikuoti jo tekstai apie laisvę, istoriją, Europą, Georgą Wilhelmą Friedrichą Hegelį ir jo istorijos filosofiją, Vincento van Gogho „Senus batus“, Paulio Cézanne’o „Didžiąją pušį“.

„Knygas rašyti nėra malonu. Apskritai aš iš prigimties esu tinginys ir ne rašytojas. Geriau ir maloniau užsirašinėti – aš turiu tokias korteles nuo senų laikų, ateina į galvą mintis – ten užmeti. Tai yra smagu. O paskui, kai reikia surinkti tas korteles, ir pradėti sisteminti, tai jau sunku… Aš tinginys esu… Žvejoti man daug maloniau.  […] praktiškai išskyrus pirmą knygą „Žmogaus pasaulis“, visos kitos atsitiktinai atsirado – be jokių planų, kažkaip savaime. Jau 20 metų praėjo, ir žiūriu, kad jau velniškai daug yra prikurta, daug prirašyta.“, – viename interviu pasakojo filosofas. 

Visos jo knygos skatina mąstyti, nesutikti, ginčytis, kibti į atlapus – jos pilnos kontraversiškų ir griežtų minčių, kurios visuomenėje sukelia aštrias diskusijas. A. Šliogeris pasakojo, kad rašo tai, ką pamato ir tai, kas jam yra mįslė.

Filosofas dievina gamtą, bet nekenčia optimizmo, brukamo per prievartą. Nebijo kritikuoti visuomenę – ne kartą pasisakė, kad mūsų visuomenė totalitarinė ir mirkstanti tuščiuose šou ir pop kultūroje.

„ […]  bėda yra ta, kad dabar ne tik Lietuvoje, bet ir apskritai Vakaruose optimizmas kišamas per prievartą. Tam, kas plaukioja viešojoje atmosferoje, galima uždėti maždaug tokį plakatą su užrašu: „Liūdėti draudžiama“. Tu turi būti linksmas. Visa galinga propagandos mašina, televizija linksmina tave, ištisinės dainos, koncertai, visi džiaugiasi, visi triumfuoja. Man tai yra tiesiog kičas. Tai yra ideologija, bet bjauri ideologija, ji mus užmigdo. Jeigu esi visą laiką įlindęs, grubiai pasakysiu, į visų tų mūsų linksmintojų, cirkininkų ar zvonkių pasaulį, tai gatava, tu nieko nebematai. Tai baisiai pavojinga ideologija.“

Nupasakoti A. Šliogeriui įdomias sritis ar surinkti visas įsimintinas citatas reiktų daugiau nei knygos. Tai, nesuklysime teigdami, garsiausias šiuolaikinis Lietuvos filosofas.

A. Šliogeris – ne tik keliolikos filosofijos ir eseistikos knygų, fotografijos albumo bei daugybės straipsnių autorius. Jis žinomas ne tik tiems, kurie studijavo filosofiją. Ir ne veltui. Dabar jis gali būti vadinamas profesoriumi emeritu ir ramiai gyvena su žmona Zita.