Siūlome fragmentą iš spaudai rengiamo lietuviško Samuelio Greggo knygos „Tea Party Catholic“ vertimo. Autorius yra JAV veikiančio katalikiško Aktono instituto tyrimų direktorius.

Tai, kad katalikai JAV buvo ir lieka religinė mažuma, turi savų privalumų. Pavyzdžiui, šitai gelbėja nuo pagundos, kurios, deja, ne vienos Europos valstybės katalikai neišvengė – ginti altoriaus ir sosto sąjungą.

Amerikos katalikai taip pat išmoko vertinti religijos laisvę kaip galimybę augti ir plėstis. Taigi, JAV katalikai yra puikus pavyzdys Visuotinei Bažnyčiai, kad religijos laisvės puoselėjimas tikrai nebūtinai reiškia nuslydimą į religinį abejingumą ar reliatyvizmą ir nėra tas pats, kaip „laisvė nuo religijos“.

Kaip yra pastebėjęs popiežius Benediktas XVI, „Amerikos revoliucija pasiūlė modernios valstybės modelį, kuris iš esmės skiriasi nuo tos radikalios schemos, kuri buvo suformuota per antrąją Prancūzijos revoliucijos fazę.“

Žvelgdamas į ateitį, popiežius Benediktas XVI neturėjo iliuzijų, kad tiek Amerikoje, tiek Europoje katalikams teks gyvuoti kaip kūrybingai mažumai.

„Kūrybingos mažumos“ sąvoką popiežius Benediktas XVI naudojo dar prieš savojo pontifikato pradžią. Į intelektualinę apyvartą ją įvedė anglų istorikas Arnoldas Toynbee (1899–1975). Jis tvirtino, kad visos civilizacijos žlunga ne tiek dėl išorinių grėsmių, bet pirmiausia dėl vidinių priežasčių. Toynbee rašė: „Civilizacijos miršta ne dėl išorinio smurto – jos nusižudo.“

Kūrybinga mažuma istorikas vadino tas grupes, kurios veikliai reaguoja į civilizacijos krizes ir šios reakcijos leidžia civilizacijai augti ir stiprėti. Istorinis pavyzdys galėtų būti Bažnyčios reakcija į Romos imperijos žlugimą Vakaruose V a. po Kr. Į krizę, grasinusią peraugti į visišką katastrofą, Bažnyčia reagavo išsaugodama Atėnų filosofiją, Romos teisę ir Jeruzalės išmintį, tuo pat metu integruodama plūstančias germanų gentis į visuotinę religinę bendriją. Vakarų civilizacija ne tik buvo išsaugota, ji buvo praturtinta.

Benedikto XVI įsitikinimu, tokią pat misiją Bažnyčia turi atlikti ir dabartiniame pasaulyje. Tiesą pasakius, tai vienintelė tikrai gyvybinga strategija.

Aišku, yra alternatyva Bažnyčiai užsisklęsti kultūriniame ir psichologiniame gete. Tačiau, nors pašvęstasis gyvenimas visuomet buvo dalies katalikų pašaukimas, pasitraukimas iš pasaulio niekada nebuvo daugumos katalikų misija: jie raginami gyventi pasaulio tirštumoje ir čia evangelizuoti.

Dar vienas pasirinkimas – „liberali katalikybė“. Pastarieji penkiasdešimt metų pateikė neatremiamą įrodymą, kad šis kelias veda tik į pražūtį. Liberali katalikybė sunyko praktiškai visame pasaulyje ir pirmiausia dėl savo vidinio nenuoseklumo. 1879 metais ką tik popiežiaus Leono XIII kardinolu paskirtas Johnas Newmanas, sakydamas istorijon įėjusią kalbą, įvardijo esminę problemą, kurią neišvengiamai sukelia „liberalizmo dvasia religijoje“ (jis ją vadino „didžiąja apostasia“): „Liberalizmas religijoje yra doktrina, neigianti bet kurią pozityvią religijos tiesą ir teigianti, kad kiekvienas išpažinimas yra tiek pat vertingas, kaip ir bet kuris kitas. Apreikšta religija tokiu atveju traktuojama ne kaip objektyvi tiesa, bet kaip emocijų ir skonio reikalas, atmetama jos antgamtinė prigimtis, vietoj to skelbiama teisė kiekvienam žmogui susikurti tokią religiją, kokios šis užsigeidžia.“

Tikrai neatrasite „liberalizmo dvasios religijoje“ nė viename Vatikano II Susirinkimo priimtame dokumente, taip pat ir daug aistrų sukėlusiame tekste „Asmens orumas“ (Dignitatis humanae). Tačiau tereikia įdėmiau pažvelgti į daugybę iš karto po Susirinkimo rašytų katalikų tekstų, ir atrasime šios dvasios apraiškų. Ar tai būtų darbai, skirti biblinei egzegezei, ar moralinei teologijai, ar ekleziologijai, jų abejonės katalikybės tiesa, įsižiūrėjus, nekelia abejonių.

Liberalios katalikybės sunykimą atskleidžia ir demografiniai duomenys. Tose pašvęstojo gyvenimo moterų bendruomenėse, kurios liberaliai eksperimentavo, pasak vienos vienuolės, žengė „anapus Jėzaus“, vidutinis narių amžius – virš septyniasdešimties.

Tiesa, liberalios katalikybės iššūkis neapsiriboja vien dvasininkija ir pašvęstojo gyvenimo bendruomenėmis. Yra daug save katalikais vadinančių pasauliečių, kurie užaugino vaikus, įdiegdami jiems požiūrį į religiją, daugiau ar mažiau būdingą liberaliems protestantams (dar viena sparčiai nykstanti „rūšis“). Arba apskritai nusprendė, jog religinis ugdymas nereikalingas, nes esą vaikai privalo laisvai pasirinkti savo religinius įsitikinimus.

Pastaroji pozicija nėra tokia neutrali, kaip daug kam atrodo. Amerikietis filosofas ir katalikas konvertitas J. Budziszewski pabrėžia, kad „religinio ugdymo atsisakymas taip pat yra specifiškas ugdymas.“ Jis atskleidžia vaikams, kad jų tėvų religiniai įsitikinimai nesvarbūs, kad adekvatiems svarstymams apie Dievo prigimtį, tikėjimo dalykus nereikia jokio teologinio ar filosofinio pasirengimo ir ugdymo. Nekeista, kad tokiose šeimose išaugę vaikai praktiškai nieko nežino apie katalikybę ir net nelabai ja domisi.

Kūrybingos mažumos strategija remiasi prielaida, kad šiandien būti aktyviu kataliku Amerikoje ar Europoje, kaip yra pareiškęs Paryžiaus arkivyskupas kardinolas Andre Vingt-Trois, yra pirmiausia laisvas pasirinkimas, o ne socialinio paklusnumo aktas.

Praktikuojantys Amerikos katalikai išliks aktyvūs tikintieji tik dėl to, kad patys pasirinko ir nori gyventi pagal Bažnyčios mokymą. Jei tokia nuostata pradės vyrauti, galime tikėtis bent kelių svarbių padarinių. Pirmiausia, teks susitaikyti, jog labai sumažės amerikiečių, kurie formaliai tapatinasi su katalikybe. Daugeliu atvejų (išimtis gali būti dalis ispanakalbių katalikų) senosios kultūrinės priežastys, kurios skatino amerikiečius sieti save su Bažnyčia, baigia sunykti.

Labai prasta katechezė, kuri vyravo XX amžiaus paskutiniais dešimtmečiais, leidžia prognozuoti, kad liberalūs ir nominalūs JAV katalikai ir toliau prisitaikys prie vyraujančios kultūros, jų mąstymo būdas bei įpročiai niekuo nebesiskirs nuo sekuliarių.

Nesunku nuspėti ir tai, kad didelė dalis nominalių katalikiškų institucijų bus dar labiau sekuliarizuotos ir praras autentiškus saitus su Bažnyčia. Dar liūdniau, jog daugės institucijų, kurios, teisindamosi tuo, kad kitaip nebūtų galimybės gauti valstybės paramos, dar labiau tirpdys savo vertybinius pamatus, kol galiausiai jų tariamai katalikiška tapatybė tebus ne daugiau kaip karikatūra.

Tačiau yra ir gerų naujienų: jei galime ko nors išmokti iš Bažnyčios istorijos, tai pirmiausia to, kad nuosmukio periodus neišvengiamai lydi atsinaujinimo laikotarpiai. Korupcija, skandalai ir erezijos, kurios išprovokavo Reformaciją, buvo lydimos didžiulės evangelinės energijos, kurią išlaisvino Tridento susirinkimas ir Kontrreformacija, ir tai labai prisidėjo prie to, kad Kristaus žinia pasiektų net ir atokiausius pasaulio pakraščius. Dar po trijų šimtų metų Bažnyčiai teko atgimti po Apšvietos filosofų išpuolių, absoliučios monarchijos gniaužtų ir Prancūzijos revoliucionierių persekiojimų ir atsaku į tai tapo gilus XIX amžiaus atsinaujinimas, kuris mums padovanojo tokią dvasios milžinę kaip Mažąją gėlelę – šventąją Teresę Lizjietę, Bažnyčios daktarę.

Šiandien taip pat galime įžvelgti Bažnyčios atsinaujinimo ženklų Amerikoje. Pavyzdžiui, nuolat didėja skaičius kunigų, kurie sugeba aiškiai įvardinti katalikybės tiesos savitumą ir išmintingai bei džiaugsmingai ją liudyti. Iš dalies tai – vidinės atrankos procesas. Nėra jokio racionalaus paaiškinimo, kodėl kas nors Vakaruose rinktųsi kunigo ar vienuolio kelią dėl kokios kitos priežasties, išskyrus gilų tikėjimą Jėzumi Kristumi ir norą kitiems atskleisti tikėjimo tiesą. Beje, tai viena iš priežasčių, kodėl šiandien Amerikos seminarijose, nors seminaristų skaičius auga, praktiškai nebeliko religinių atskalūnų, kaip ir tarp kunigų, kuriems dar nėra penkiasdešimties.

Vertė Andrius Navickas

Žurnalas „Kelionė“

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *