Edvardas Racevičius (g. 1974) – Vokietijoje gyvenantis ir kuriantis menininkas. Jo darbai – tai „šiuolaikinis liaudies menas“, kur dera senosioms lietuvių liaudies skulptūroms būdingas paprastumas su „ready-made“ estetika ir abstrakčia forma. Lietuvoje šie darbai beveik nežinomi. Tuo tarpu keliolikos Europos šalių, o taip pat Kanados, Kolumbijos galerininkai iš menininko vis užsako naujų skulptūrų, kurios ekspozicijose ilgai neužsibūna.

„Padaręs naują skulptūrą dažnai nešu ją parodyti savo vaikams, nes jie sako tiesą be jokių intelektualinių išvedžiojimų ir gudravimų, – pasakoja skulptorius E. Racevičius. – Gal todėl šie darbai ir yra suprantami įvairiems žmonėms skirtinguose pasaulio kraštuose. Jie paprasti ir aiškūs. Jie – apie mus visus.“

Edvardą Racevičių kalbina Gediminas Kajėnas.

Edvardas Racevičius. Nuotraukos autorius Eckart Pscheidl Jeschke

Pamenu tave nuolatos drožinėjantį dar gyvenant Vilniuje: kiek užeidavau, tiek tu su medžio pliauska, kaltu ir pilnu kambariu drožlių. Anuomet niekados apie tai nekalbėjome, tartum viskas būtų buvę aišku savaime… Tad iš kur tas potraukis medžiui?

Būdamas maždaug dešimties pradėjau mokytis tapybos Eduardo Balsio meno mokykloje, Klaipėdoje. Tiesa, tapytojo kelio nepasirinkau. Viena to priežasčių – dar vaikystėje nepaprastą įspūdį palikusios senosios lietuvių liaudies skulptūros, kurias dažnai tekdavo piešti iš natūros praktikose ar per pamokas. Matydavau jas, o dažnai ir galėdavau paliesti, mokytojo vedžiojamas po muziejaus archyvus, kur toks mistinis apšvietimas tas skulptūras man dar labiau susakralino. Mokytojai vis kartodavo, kad šiose skulptūrose slypi mūsų – lietuvių – šaknys. Visa tai paliko labai gilų įspūdį, nors ne ką anuomet tesupratau. Vis dėlto ilgainiui tokios pamokos nepraėjo veltui: su tėvais važinėdamas pas gimines Žemaitijos kaimuose, ėmiau pastebėti tokias skulptūras natūroje – koplytėlėse, koplytstulpiuose, kryžiuose.

Penkiolikos, su dviem bičiuliais, ėmėme labai aktyviai keliauti po Žemaitiją. Būdavo, pasiimam kuprines, įsimetam maisto, adialus, etiudnikus ir išvažiuojam, kur akys mato. Mums tai buvo džiaugsmas – būti kelyje – visiška atgaiva ir laisvė. Taip klaidžiodami po miškus ir kaimus užeidavome ir pas žmones. Klausydavomės neįtikėtinų jų gyvenimo istorijų, paišydavome, gaudavome pieno su batonu, nakvodavome ant šieno, o rytą pabudę vėl iškeliaudavome… Tuo metu žmonės dar turėjo visokių senienų, kurios nei jiems patiems, nei kam kitam nebuvo įdomios. O mes, prisižiūrėję senųjų archyvų muziejuose, pripaišę kalnus natiurmortų, supratome, kad tai yra vertinga. Taip pradėjome šiuos reliktus rinkti. Netrukus iš savo ekspedicijų ėmėme grįžti pilnomis kuprinėmis sendaikčių, kuriuos atiduodavome mokyklai. Ilgainiui, mūsų pastangomis, čia net buvo įkurtas muziejus. O mokytojai taip džiaugėsi mūsų saviveikla, kad net leisdavo į pamokas neiti… Taip mes ir toliau gan aktyviai galėjome tęsti savo ekspedicijas.

Kartais tarp tų sendaikčių rasdavome ir senųjų skulptūrų. Su jomis atsisveikinti būdavo labai sunku, todėl mes mesdavome burtus, kam jos atiteks. Vieną tokių – Pietą – gavau ir aš. Iki šiol, štai jau beveik trisdešimt metų, visur su savimi ją vežiojuosi. Ji – mano namų altorėlis. Ir, nors matau ją kasdien, tiek dvasiškai, tiek kūrybiškai, ji man nėra išsemta. Kiek į ją bežiūrėčiau, ji vis nesiliauja spinduliuoti jėgą ir gyvybę. Tai liaudies skulptūros fenomenas. Nors kaip menininkas aš matau, kaip ji padaryta, tačiau, nepaisant to, joje išlieka paslaptis, kurios negaliu apčiuopti.

Senoji liaudies skulptūra „Pieta“ ir E. Racevičiaus „Žmogelis“. Liepa, dažai, 13/4/2 cm, 2015

Ar liaudies skulptūros grožis slypi jos paprastume?

Turbūt taip. Juk anuomet ir patys žmonės gyveno gan paprastai. Retas kuris meistras buvo baigęs mokslus, o ką jau kalbėti apie kokias menų studijas. Jie kūrė labiau iš intuicijos, iš to, ką matė aplinkui.

Kita vertus, jų darbuose nėra šiandieniniuose menuose taip propaguojamo individualizmo, pastangos rodyti save. Senieji meistrai dirbo ne sau. Jie ateidavo pas žmones, gaudavo užsakymą ir dirbdavo už maistą bei nakvynę, o pabaigę eidavo kitur. Jų darbai pasilikdavo gyventi. Šios skulptūros bei kryžiai žmonių gyvenime turėjo labai aiškią praktinę reikšmę. Todėl meistras negalėjo kurti siekdamas vien atspindėti savo individualų pasaulio suvokimą. Žinoma, yra ir to. Tačiau svarbiausia buvo bendras kūrybos principas, tam tikra dvasinė nuostata ir dermė su tuo, kas buvo prieš. Analogu galėtų būti liaudies dainos, kurios taip pat atspindi daugelio žmonių pasaulėvaizdį bei pasaulėjautą.

Gražus man yra liaudies meno kontempliatyvumas, o kartu ir jo jėga, liudijanti bendražmogišką patirtį.

O kada pats išdrožei savo pirmąją skulptūrą?

Septyniolikos, pas Vilių Orvidą jo sodyboje šalia Salantų. Pirmą kartą apie Vilių išgirdau Ermitažo muziejuje, tuometiniame Leningrade 1990-ųjų vasarą. Tada, man apžiūrinėjant H. Matiso paveikslus, viena studentė iš Klaipėdos papasakojo, kad neseniai lankėsi ypatingoje vietoje – Orvidų sodyboje. Čia, pasak jos, suvažiuoja labai spalvingi žmonės, pati sodyba pilna akmenų, skulptūrų ir aukštyn šaknimis apverstų medžių. O jos šeimininkas – Vilius – labai įdomus čiūvas, laikantis baltą arklį. Besiklausant šios istorijos mano galvoje kilo labai romantiškas vaizdas, todėl, kai po dviejų savaičių grįžau į Lietuvą, su dviem bičiuliais iškart ten ir nuvažiavome. Ši kelionė man tapo atraminiu gyvenimo tašku. Kaip tik tuo metu išgyvenome įvairių ieškojimų laikotarpį ir jei ne Vilius, mūsų jaunystės nuotykiai turbūt būtų pakrypę visai kita linkme. Pirmą kartą atsidūrę Orvidų sodyboje pasilikome dviem savaitėms. O ir vėliau, iki pat Viliaus mirties 1992 metais, ilgesniam ar trumpesniam laikui atvažiuodavau nuolatos.

Į akis krito absoliutus šios erdvės kitoniškumas, alternatyva „normaliam gyvenimui“, kuris egzistavo už šios sodybos ribų. Pats Vilius man tapo pavyzdžiu, kaip galima gyventi, iš vienos pusės – kaip menininkui, iš kitos – kaip žmogui. O šalia ir įvairiausi žmonės, suvažiuojantys čia iš visos Lietuvos ir net toliau: muzikantai, poetai, menininkai, buvę kaliniai, įvairių tikybų išpažinėjai. Tie begaliniai pokalbiai, sėdėjimai prie laužo, dalinimasis maistu, kasdienis darbas ir linksmybės – tai buvo visiškai kitokia, labai pozityvi ir kūrybiška patirtis. Kartu kasdien ir melsdavomės, bet irgi kažkaip kitaip, netradiciškai.

Liepa, dažai, 60/42/38 cm, 2015

Teko bendrauti ne su vienu žmogumi, kurio gyvenimui, tikėjimo ar kūrybos keliui Vilius Orvidas turėjo labai didelės įtakos. Ar pats turėjai galimybę pažinti Vilių kaip menininką, stebėti jo darbą, kūrybos procesą?

Šiandien man būtų sunku atskirti, kur prasideda ir baigiasi Viliaus kaip menininko, o kur kaip laisvo žmogaus įtaka. Arba pačios sodybos atmosferos bei kitų žmonių poveikis. Viskas ten buvo taip nepaprasta, kad negalėjo neveikti.

Tačiau nuolatos būdamas pas Vilių galėjau matyti jį dirbantį ir tas vaizdas iki šiol neišdilęs iš galvos. Labai patiko jo santykis su medžiaga: pats akmuo jam kalbėjo, o kaldamas siekė kuo mažiau daryti, kad tik nesugadintų to, kas jau ir taip yra akmenyje. Vilius sakydavo, kad menininkas neturi jokios teisės akmens perkeisti, gali tik šiek tiek prie jo prisiliesti. Jis visuomet dirbo atsipalaidavęs, o kartu ir labai susikaupęs – visa savo esybe… Pagalvojus, juk visą dieną kaltu ir plaktuku dirbdavo, tam daug fizinės jėgos reikėdavo, nors fiziškai nebuvo joks stipruolis. Vilius tiesiog žinojo, kaip reikia dirbti, buvo profas. O juk ir dirbo visą gyvenimą meistrystės pamokas gavęs iš savo tėvo ir senelio. Kaldamas antkapinius paminklus ir pinigų turėjo pakankamai, todėl galėjo sau pirkti milžiniškus riedulius ir dirbti gan laisvai nepaisydamas sovietinės tikrovės, kartais tiesiog ją apeidamas. Tačiau be laisvo mąstymo ir dvasios tai turbūt sunkiai būtų įmanoma.

Taip kaltas ir plaktukas tau pakeitė dažus, teptukus ir etiudniką?

Baigdamas mokyklą įsivaizdavau, kad būsiu klajojančiu drožėju, kaip koks Vincas Svirskis eisiu per žmones su kaltu ir dirbsiu kryžius bei skulptūras mainais už bulves, druską ir alų. Septyniolikos turėjau būtent tokią savo gyvenimo viziją… (juokiasi) Žinoma, tam įtakos turėjo ir pati liaudies skulptūra, jos tradicija bei Vilius, kurio kūryba kupina liaudies meno dvasios, tik tiek, kad jis dirbo ne su medžiu, bet su akmeniu.

Tuo metu – apie 1992-uosius – Lietuvoje vyko dideli pokyčiai. Pamažu galvą kišti pradėjo ir šiuolaikinis menas. Vienas kitas bičiulis suko ta kryptimi, metėsi į naujus ieškojimus, eksperimentavo, žaidė. O aš jaučiau, kad mano kūrybos erdvė yra liaudies menas, kuris man brangus, savas ir pažįstamas. Dabar galvoju, kad tuomet paprasčiausiai dar nebuvau subrendęs naujoms išraiškoms ir šiuolaikiškam požiūriui.

Liepa, dažai, 48/18/16 cm, 2017

Tačiau po mokyklos baigimo į meistrus neišėjai…

Taip. Vietoj to įstojau į Telšių kunigų seminariją. Bet čia irgi neapleidau drožybos: per mėnesį slapta naktimis – mat visas laikas buvo skiriamas maldai ir mokslams – padirbdavau bent po vieną skulptūrą. Dažniausiai tai būdavo religinės tematikos kūriniai, kažkas tarp liaudies meno ir visiškos improvizacijos. Visus darbus dovanodavau, nes tuo metu viską, ko reikėjo gyvenimui, gaudavau seminarijoje. Taip per trejus metus tarp klierikų jau turėjau savo vardą (juokiasi).

Tačiau ilgainiui suvokęs, kad kunigo kelias ne man, palikau seminariją ir įstojau mokytis į Vilniaus pedagoginį universitetą. Tuomet daug kas pasikeitė. Visų pirma, man reikėjo iš kažko išgyventi. Daugelis mano kursiokų dirbo kavinėse, nešiodavo laikraščius, o manęs toks gyvenimas visiškai neviliojo. Taip sutapo, kad tuo metu dalis seminarijos draugų buvo įšventinti į kunigus ir jiems vis prireikdavo kokių skulptūrų, kryželių dovanoms ar parapijai, tad jie ėmė užsakyti iš manęs darbus. Tuomet pradėjau drožti labai intensyviai. O vasaromis savo išdrožtais angeliukais, rūpintojėliais prekiaudavau prie bažnyčios Vilniuje. Po seminarijos aš neturėjau jokių minčių būti menininku, bet pats gyvenimas pastatė į šią vietą, ir aš ėmiau drožti. Tą iki šiol ir darau… (juokiasi)

Prieš man išvykstant į Vokietiją 2001-aisiais, benediktinai paprašė išdrožti pagrindinį kryžių Palendrių bažnyčiai. Kryžių kalne jie buvo matę mano padarytą kryžių, kurį pastatė viena parapija, taip jie mane ir susirado. Tuomet man, dvidešimt šešerių jaunuoliui, tai buvo didelė atsakomybė, o kartu ir nepaprastas džiaugsmas imtis tokio darbo.

Tai mažai betrūko, kad būtum įgyvendinęs savo viziją tapti liaudies meistru?

Taip. Dirbdamas Lietuvoje aš save suvokiau kaip liaudies menininką ir net buvau įstojęs į Tautodailininkų sąjungą – iki šiol bilietą turiu. Aš ir pats jaučiausi esantis maža mūsų liaudies tradicijos dalimi. Galvojau, kad taip visą gyvenimą ir bus…

Žinoma, kūryboje jaučiausi gan laisvai. Nebandžiau aklai kopijuoti liaudies skulptūrų. Buvau baigęs dailės mokyklą, studijavęs anatomiją, piešimą, meno istoriją, tad šios žinios niekur neišgaravo. Todėl ir mano skulptūros buvo laisva liaudies meno interpretacija, jų sudabartinimas. Tačiau visuomet siekiau išsaugoti ir perteikti archajišką liaudies tradicijos dvasią, tam tikrą emociją.

Liepa, dažai, 60/42/38 cm, 2015

Tačiau Vokietijoje tokie darbai turbūt nelabai kam buvo įdomūs?

Tikra tiesa. Lietuvoje teko palikti ne tik savo asmeninį gyvenimą, praeitį, bet ir viską, ką iki tol dariau – savo profesiją, amatą. Vokietijoje atsidūriau lyg tuščiomis rankomis, visiškai nieko nemokantis, nieko nežinantis. Lietuvoje aš buvau liaudies meno drožėjas, o Vokietijoje net tokios sampratos nėra (juokiasi). Pradžioje dar puoselėjau iliuziją, kad angeliukai tikrai kažkam patiks, bet netrukus pamačiau, kad niekam tai neįdomu. Tad teko viską pradėti iš naujo, nuo nulio.

Tuomet ėmiau domėtis – skaičiau knygas apie meną, žiūrėjau filmus, kaip laisvas klausytojas lankiau meno paskaitas ir daug dirbau ieškodamas savęs bei naujos išraiškos. Sugrįžau prie tapybos. Pusantrų metų vien tik tapiau. Tai buvo sąmoningos dekonstrukcijos laikas – pamėginau iš galvos išmesti viską, ką žinojau apie tapybą. Dirbtuvėse, kurias buvau išsinuomojęs, buvo primėtyta gausybė senų laikraščių, ir aš ėmiau perpiešti įdomesnes fotografijas. Tapiau juodais ir baltais dažais – tai buvo panašiau į grafiką, o ne į tapybą.

Tačiau po pusantrų metų įtempto, karštligiško darbo tiesiog pavargau. Visų pirma todėl, kad tapyboje pats darbo procesas yra labai greitas. Būdavo, nuo įtampos negalėdavau naktimis miegoti. Aš nuolatos jaučiausi lyg transe. Tad ieškodamas lėtesnio kūrybinio proceso, apsukęs ratą, sugrįžau prie medžio.

Medis – kieta medžiaga, todėl su juo negali dirbti labai gretai, esi pristabdomas pačios materijos, ir viskas vyksta gerokai ramiau. Droždamas, kaldamas medį, labiau pavargstu, nes tai fizinis darbas, tačiau būtent dėl to jau galėjau ramiai išsimiegoti… (juokiasi)

Šalia to dar paišiau grafiką. 2009 me­tais Lietuvoje buvo išleista Rimanto Kmitos poezijos knyga „Švelniai tariant“, iliustruota mano piešiniais. Su Rimantu susipažinome Greifsvalde, mieste, kuriame gyvenu iki šiol, o jis čia buvo atvykęs studijuoti. Mes daug bendravome, artimai susibičiuliavome, tad ta knygelė – mūsų draugystės išraiška. Vėliau Rimantas parašė ir įvadinį straipsnį mano darbų katalogui. Na, o piešimo nemečiau iki šiol – tai iš mokyklos laikų užsilikęs įprotis visur su savimi nešiotis eskizų bloknotą ir pieštukus (juokiasi). Piešimas man yra dvilypis. Viena vertus, maksimali koncentracija į pieštuko galiuką, kita vertus – atsipalaidavimas nuo to, kas bus kitą sekundę. Tokia būsena man įdomi ne tik dirbant su medžiu ar tapant, tačiau ir tiesiog gyvenant, kvėpuojant…

Ąžuolas, dažai, 90/32/28 cm, 2017

Ką sugrįžęs prie medžio visų pirma pradėjai drožti?

Abstrakčias, organiškos formos ir nemažo dydžio skulptūras. Tuo metu man buvo labai įdomus atsitiktinumo momentas kūryboje. Jei aš tik pradedu savo smegenėlėmis kažką galvoti, kaipmat viskas „užlūžta“ (juokiasi). Nesu loginio mąstymo žmogus, tuo tarpu atsitiktinumą galiu priimti gan lengvai. Estetinė atsitiktinumo išraiška peržengia mano įsivaizdavimą, todėl toks netyčinis momentas – galimybė atrasti tai, ko net nesitikėjau – mane ypač žavi. Aš pridarydavau daug vienodų detalių ir jas imdavau dėlioti, ieškoti tinkamos kompozicijos. Taip visokius pagalius bevartydamas, praleidau nemažai laiko (juokiasi). Tai buvo galimybė ieškoti subtilių niuansų arba mestis į radikalius sprendimus. Elementai vienodi, o galimybių žaisti – begalybė. Tai vos ne kontempliacija. Iš esmės juk aš nieko nekurdavau, tik intensyviai stebėdavau, kaip viskas kinta akyse. Tuomet išnyksta autorius, lieka tik stebėtojas.

Toks darbas man padėjo išsivaduoti iš rąsto formos. Juk kiekvieną sykį atvykęs į kokį simpoziumą gauni rąstą, galingą vamzdį, kurį apdorojęs statai į vertikalią padėtį. Ir nesvarbu, kas tame medyje pavaizduota – figūra ar abstrakcija – tačiau paties medžio nebelieka. Atėjo laikas, kai jau nebegalėjau į rąstą žiūrėti, tad sugalvojau, jog skulptūras reikia guldyti ir daryti ne iš vienos, bet daug dalių. Tuo metu man tapo svarbu išsivaduoti ne tik iš rąsto formos, bet ir apskritai tradicinės medžio skulptūros sampratos.

2012 metais pradėjai kurti juodai-balto žmogelio ciklą. Po metų jas pirmą kartą viešai parodei Vokietijoje bei Lietuvoje. Kodėl šias parodas pavadinai taip paprastai, net, sakyčiau, primityviai – „Medžio skulptūra“? Juk šios skulptūros labai konceptualios, jos tikrai leistųsi kur kas įdomesniems įvardijimams.

Medis yra kūrinio pagrindas, na, o pačios skulptūros – jos labai paprastos, visose kartojasi tas pats juodai baltas žmogelis. Vokietijoje yra labai gerai žinomas ir populiarus menininkas Stephanas Balkenholas, darantis tik tokius žmogelius. Lietuvoje lenktais kaltais drožinėjau dievukus, o kai pamačiau šio menininko darbus, kuriuos jis daro tiesiais kaltais, gan grubiai, šiek tiek juos padažydamas, buvau pakerėtas. Aš susidūriau su iki tol nematytu požiūriu į drožybą. Taip pradėjau drožinėti šia kryptimi, iš S. Balkenholo perėmęs jo žmogelį, tačiau ne kopijuodamas, o pratęsdamas savaip.

Na, o dėl paties pavadinimo… Nelabai moku gražiai, literatūriškai pasakyti, žodžiai man kelia sunkumų. Šia prasme esu visiškai netalentingas. Tik viena mano sukurta skulptūra turi pavadinimą, tačiau ir tas liko galvoje, neužrašytas. Gal tai labai neprofesionalu, bet nieko negaliu su savimi padaryti. Savo darbais aš visų pirma sau pačiam bandau išreikšti tam tikrus dalykus, kurie dažnai yra labai paradoksalūs. Ir žiūrovui nepateikiu jokių aiškinimų, nuorodų, jis turi laisvą valią matyti tai, ką mato, galvoti, kas jam galvojasi. Man nebūtina žodžiais įvardyti to, ką padaro rankos. Dabar šį ciklą vadinu „Medžiai ir žmonės“. Man rodos, to visiškai pakanka.

Liepa, dažai, 54/27/14 cm, 2016

Pavadinime yra „me­dis“ – tai man labai svarbu. Su medžiu dirbu jau ketvirtį amžiaus, tačiau tik dabar jaučiu, kad dirbu visiškai kitaip, atsirado naujas santykis. Tai įvardyčiau kaip jautrumą. Žiūriu į medį ir matau skulptūrą, kuriai nebūtinas mano prisilietimas. Kartais net šiurpas kūnu pereina pastebėjus, kokių skulptūrų esama pačioje gamtoje. Ir visur – Vokietijoje, Lietuvoje, miestuose, kaimuose – medžiai stovi. Juk išties medžiai – tylios skulptūros. Užtenka atsiriboti nuo suvokimo, kad tai tiesiog medis, augalas, tuomet gali pamatyti unikalią jo formą, pulsuojančią gyvybe.

Anksčiau nesugebėjau tuo žavėtis, maniau, kad banalu grožėtis medžiu. Atrodė, jog, norint sukurti kažką naujo, reikia galvoti konstruktyviai. Dabar man viskas regisi atvirkščiai, tarp medžio ir žmogaus matau daug vidinių sąsajų, kurios, tiesą sakant, visuomet buvo, ir niekas to negali pakeisti.

Šiame darbų cikle tau ypač svarbus medžiagiškumas, tai, iš ko pati skulptūra padaryta. Neatsitiktinai kūriniuose palieki daug neaptašyto medžio, kuris organiškai tampa tavo darbo dalimi.

Man įdomus skulptūros santykis su pačiu medžiu. Paprasta šaka, iš kurios dalies padaryta skulptūra, tampa ne banalybe, bet to žmogelio dalimi. Tokiu būdu žiūrovas priverčiamas visiškai kitaip pažvelgti į patį medį. Iš esmės šiuose darbuose aš rodau medį, ir nieko daugiau.

O visuose darbuose principas vienodas – tas pats žmogelis ir skirtingos medžių šakos. Yra figūra ir abstrakti forma – paprastas metodas, tačiau galimybių – daug. Šalia, žinoma, atsiranda ir jųdviejų santykis. Neseniai pradėjau dirbti su benzininiu pjūklu. Iš to gimsta labai įdomių vidinių medienos struktūrų, o kartu ir radikalaus industrinio apdirbimo estetikos bei šiuolaikybės bruožų.

Tai man, tikrąja to žodžio prasme, žaidimas – be didelių intelektualinių įtampų ar kančių. Dirbdamas nemąstau, nežinau, ką noriu padaryti, pats medis diktuoja sprendimus. Kaldamas medį pats esu tik žiūrovas – mano rankos daro, o aš stebiu, kas pavyksta. Ir tai man labai patinka. Aš dirbu rankomis, bet ne galva.

Ši tema ir toliau man vystosi tartum savaime, kartais imu galvoti, ar ne per daug (juokiasi). Ir dabar turiu gausybę eskizų, kurių įgyvendinimui prireiktų kelių metų. Pradėjęs nuo mažų darbų, dabar darau ir gerokai didesnius. Artimiausiu metu ketinu išpjauti ir žmogaus dydžio skulptūrą. Tad šitoje žaidimų aikštelėje dar neatsibodo žaisti ir, kol taip bus, ketinu tęsti.

Liepa, dažai, 60/30/19 cm, 2016

Žiūrint į šiuos darbus, kilo mintis, jog tai yra moderni liaudies skulptūra. Juk visur vaizduoji paprastą šiuolaikinį žmogų, kokių tūkstančius kiekviename mieste gali sutikti visame pasaulyje.

Žmogus iš kito žmogaus figūros, laikysenos, eisenos, mimikos, judesių per kelias sekundes, instinktyviai gali atpažinti, ar tai priešas, ar draugas, trumpai tariant, ar nuo jo bėgti, ar galima ir bičiuliautis. Figuratyviniame mene – ar tai būtų skulptūra, fotografija ar tapyba – atpažinimo momentas įvyksta iš karto. Žinoma, ir kur kas subtilesniu lygmeniu, nei tik draugas-priešas santykyje. Čia, mano galva, ir slypi figuratyvinio meno stiprybė bei privalumas – esminei informacijai perteikti bei ją suvokti nereikalingi žodžiai.

Lygiai tas pats ir man. Aš sunkiai rasčiau žodžius, apibūdinančius tai, ką čia padariau. Tačiau matau, kaip žmogelis stovi, ir man jau viskas aišku. O abstrakcija suteikia laisvę improvizuoti, ieškoti sąsajų, prasmių, žaisti poetiniais vaizdiniais ir jų reikšmėmis. Tad šis žmogelis juodai-baltas irgi neatsitiktinai – pačioje jo formoje, raiškoje slypi ir jo dvilypumas. Jis ir labai konkretus, aiškus, ir kartu abstraktus, nenusakomas.

Taip, šis žmogelis labai universalus. Tokių bankininkų, valstybės tarnautojų, biurų darbuotojų yra visame pasaulyje. Gali pakeisti kostiumo spalvą, bet esmė liks tokia pati. Tai yra šių dienų žmogaus uniforma, kuri asmenį paverčia statistiniu vienetu. Čekijoje vienas žmogus pasakė, jog tai Kafka medyje… (juokiasi)

Fanera, ugnis, anglis, dažai, 40/30 cm, 2017

O kas tau pačiam yra šis žmogelis?

Jis simbolizuoja savęs suvokimą, tą „aš“, apie kurį kiekvienas turime savo įsivaizdavimą. Man neduoda ramybės klausimas, kiek savęs suvokimas yra objektyvus, o kiek tas „aš“ – tik tariamas. Juk jei penkių žmonių paklausinėtum apie mane, jie turbūt išsakytų labai skirtingas nuomones. Tad kur yra tas tikrasis „aš“, koks jis?

Taip pat daug kas priklauso nuo aplinkybių. Jei, tarkime, šiandien man sekasi, nieko netrūksta, gyvenu kūrybiškai, šeimoje darna, geri santykiai su bičiuliais, puiki sveikata, tuomet tas „aš“ vienoks. Tačiau, pasikeitus aplinkybėms, gali imti abejoti savimi, tuomet keičiasi ir savęs suvokimas. Tad kur yra tikrasis „aš“? Ir apskritai, ar jis toks yra?

O medis šiame cikle ir lieka medžiu. Tai gali simbolizuoti visa, kas yra už „aš“ ribų – praeitį ir ateitį, problemas ir džiaugsmus, visuomenę ir artimus žmones, budizmą ir krikščionybę, visokias filosofines idėjas ir t. t. Tačiau svarbiausia čia yra „aš“ ir visko, kas yra už jo, santykis. Beje, visi darbai, išskyrus keletą, yra padaryti iš vieno medžio gabalo, tai lyg ženklas, kad viskas susieina į vieną. O kur tas vienas – nežinau. Tad ši tema yra begalinė.

Papasakok, koks šiandien yra tavo kūrybinis gyvenimas Vokietijoje. Ar pavyksta išgyventi iš savo kūrybos?

Kai atvykau į Vokietiją, pamačiau, kokia gausybė visokio plauko menininkų čia yra. Ir nors absoliučiai didžioji dalis tų, su kuriais susipažinau, materialiai gyvena gan vidutiniškai, tačiau jie gali sau leisti kurti. Menas čia apskritai yra savaime suprantamas dalykas. Tai išlaisvina žmogų nuo įvairių baimių ir primestų visuomenės stereotipų, kaip jis turi gyventi.

Kalbu iš savo asmeninės patirties, kito žmogaus pasakojimas galėtų būti visiškai kitoks. Aš gyvenu buvusioje Rytų Vokietijos dalyje, nedideliame miestelyje, galvojant lietuviškais mastais, maždaug Akmenėje. Vilniuje apie Akmenėje kuriančius žmones turbūt žinoma labai mažai, lygiai tokia pati situacija yra ir Vokietijoje. Tačiau, nepaisant to, čia vyksta intensyvus kūrybinis gyvenimas, žmonės dirba, bendrauja, keičiasi sumanymais ir idėjomis, ir tai yra gera. Aš labai daug išmokau iš savo kolegų ir draugų. Mūsų mieste yra universitetas ir tai mūsų gyvenimui taip pat suteikia nemažai gyvybės.

Medžio plokštės, dažai, 42/31 cm, 2017

Per keletą pastarųjų metų mano situacija kiek pasikeitė, mat darbus pradėjo rodyti įvairios pasaulio galerijos, kurios tuos žmogelius vežioja po muges ir juos pristatinėja. Man ir pačiam neįtikėtina, kaip šie žmogeliai keliauja. Šiandien jie pristatomi galerijose Kanadoje, Kolumbijoje, Belgijoje, Danijoje, Čekijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Olandijoje ir kitur. Ši situacija man yra pakankamai nauja, joje esu dar visiškai žalias, tad nežinau, kur tai gali nuvesti (juokiasi).

Tačiau dabar jau galiu pasakyti, kad gyvenu iš savo kūrybos. Iki tol pragyvenimui tekdavo daug chaltūrinti – su benzininiu pjūklu darydavau baldus, dalyvaudavau projektuose su vaikais, kur dirbdavome žaidimų aikšteles arba skulptūras psichiatrinėje, neįgaliųjų klinikose. Taip pat daug važinėjau po simpoziumus ir įvairias kūrybines stovyklas, kurios man taip pat buvo tapusios savotiška pragyvenimo galimybe. Na, o šiandien daugiausiai laiko praleidžiu studijoje, kur džiaugiuosi laisve drožti savo skulptūras, kurių jau nebespėju daryti.

Vadinasi, į dirbtuves kasdien eini kaip į darbą?

Taip. Juk menininkas kuria visada, ir nesvarbu, kad šią akimirką jis gal nieko nedaro. Viskas vyksta jo viduje, jam pačiam nebūtinai tai suvokiant. O paėmus į rankas tinkamą medžiagą, žiūrėk, ima tai ir prasiveržia. Svarbu tik, kad rankos būtų apšilusios. Esu pastebėjęs, kad jei kelias savaites nedirbu, tuomet reikia bent kelių dienų apsiprasti. Todėl dirbu praktiškai kasdien, išskyrus, žinoma, kai keliauju po muges ar parodas. Na, o įprastai į savo dirbtuvę ateinu apie aštuntą ryto ir dažniausiai baigiu ketvirtą vakaro. Kartais dar sugrįžtu ir vėliau. Reikia nuolatos būti online, negali juk tiesiog laukti įkvėpimo, žinutės iš aukščiau. Tad kūryba – kasdienis mano darbas.

Liepa, dažai, Žmogelio dydis 5,5/1,8/1 cm, 2012

Straipsnis iliustruotas Eckart Pscheidl Jeschke nuotraukomis

Žurnalas „Kelionė“

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *