Neabejoju, kad Šventojo Tėvo vizito Lietuvoje metu pasakytas kiekvienas žodis, kiekvienas gestas bus atidžiai ir įvairiapusiai analizuojami. Pamenu, kad prieš dvidešimt metų buvo rengiamos labai įdomios diskusijos, ką ir kaip pakeitė popiežiaus Jono Pauliaus II vizitas Lietuvoje? Dažnu atveju šių diskusijų metu reikštas apgailestavimas, kad mūsų širdys nebuvo itin derlinga dirva popiežiaus žodžių sėkloms.

Popiežius Jonas Paulius II meldžiasi Kryžių kalne. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotraukos

Tiesa, sutartinai buvo minimi bent du labai svarbūs Jono Pauliaus II vizito padariniai: pradėtos griauti nepasitikėjimo barikados tarp lietuviškai ir lenkiškai kalbančių Lietuvos katalikų, kitas svarbus dalykas – pirmą kartą galėjome pasijusti Visuotinės Bažnyčios dalimi. Tai buvo itin svarbu per sovietmetį izoliuotai Lietuvos Bažnyčiai.

Jonas Paulius II vis kartojo, kad turime nebijoti gyventi išsitiesę. Svarbus ir kartu labai sudėtingas priesakas. Taip, mes iškovojome laisvę ir atkūrėme nepriklausomybę, apgynėme savo valstybę per kruvinus Sausio įvykius, sukūrėme Baltijos kelio stebuklą, tačiau vėliau tarsi pamiršome, kad už laisvę dera kovoti kiekvieną akimirką, ir  sunkiausia grumtis ne su išorės priešais, bet su destruktyvumu, kuris glūdi mūsų viduje.

 

 

Jonas Paulius II 1993 metų rugsėjo 6 dieną Kaune.
Popiežius Pranciškus lankosi Lietuvoje. 2018 Rugsėjis

Prabėgo dvidešimt penkeri metai ir vėl šv. Petro įpėdinis apsilankė Lietuvoje.

Gerokai kitoks, nei Jonas Paulius II, popiežius atvyko į stipriai pasikeitusią Lietuvą.

Pirmas dalykas, kuris krito į akis, kad garbaus amžiaus sulaukęs popiežius Pranciškus po skrydžio iš Italijos jautėsi pavargęs. Jis nebandė dirbtinai šypsotis, vaizduoti visada energingo antžmogio, bet atrodė kaip tėtis, kuris atvyko pas mylimus vaikus, nepaisant skaudančių kojų, nepaisant įtemptos darbotvarkės ar prisikaupusių problemų.

Prieš popiežiaus vizitą buvo spėliojama, ar jis kalbės apie kraupią pedofilijos problemą, ar komentuos sunkiai pasiektą susitarimą su Kinija dėl ten gyvenančių katalikų išpažinimo laisvės, o gal ragins mus aktyviau dalyvauti, sprendžiant opią pabėgėlių problemą. Tačiau Pranciškus per visą vizitą Lietuvoje laikėsi taisyklės – jei jau atvyko čia, tai visas dėmesys turi būti skirtas tiems žmonėms, su kuriais susitinka, tam kraštui, kuriame lankosi.

Popiežius Jonas Paulius II puoselėjo ypatingą santykį su Lietuva. Jis ne kartą kartojo, jog labai troško čia atvažiuoti. Tikiu, kad daugelis prisimena, kaip jis Vilniaus oro uoste pabučiavo Lietuvos žemę. Popiežius Pranciškus gimė labai toli nuo Lietuvos. Nemanau, kad savo gyvenimo kelyje jis sutiko daug lietuvių ar turėjo progos gilintis į mūsų istoriją. Nepaisant to, negalėjo nestebinti, su kokia pagarba Pranciškus kalba apie mūsų patirtus išbandymus.

Jei reikėtų labai trumpai, vienu sakiniu, perteikti svarbiausią popiežiaus Pranciškaus žinią Lietuvai, formuluočiau ją taip: Jūs esate svarbūs Dievui.  Kūrėjas nedalina tautų, valstybių į mažas ir dideles, reikšmingas ir nereikšmingas. Tai jau mūsų klaida ir bailumas, kad prisigalvojame niekų, jog tesame istorijos statistai, svarbiausių pasaulio įvykių stebėtojai, bet ne jų kūrėjai.

Popiežius Pranciškus prie Šv.Teresės bažnyčios. 2018 Rugsėjo 22d. Dominykos Navickaitės nuotrauka.

Popiežius Prancškus jau pirmojoje kalboje S. Daukanto aikštėje tvirtai pasakė, kad  grožisi tvirta Lietuvos siela ir neabejoja, kad mes turime labai svarbią istorinę misiją – būti tiltu tarp Rytų ir Vakarų. Jei teisingai suprantu, popiežiaus žinią tiksliau būtų suvokti kaip raginimą statyti vilties tiltus ten, kur dabar baimės ir priešiškumo praraja. Pranciškus neabejoja, kad mes esame sudėtinė Vakarų dalis, bet jam labai svarbu buvo pabrėžti, kad, turėdami ypatingą istorinę patirtį, mes galime kur kas daugiau prisidėti prie skirtingų kultūrų susikalbėjimo.

(…) popiežiaus žinią tiksliau būtų suvokti kaip raginimą statyti vilties tiltus ten, kur dabar baimės ir priešiškumo praraja.

Dar vienas ypač svarbus motyvas, kuris pasikartojo ne vienoje popiežiaus Pranciškaus kalboje Lietuvoje – savo praeityje mes turime matyti stiprybės šaltinį. Mūsų tėvams, seneliams, proseneliams teko labai sunkūs išbandymai, tikras Kryžiaus kelias. Jis turi duoti vaisius ir taip bus tada, jei mes semsimės iš praeities stiprybės ir ryžtingai nešime vilties žinią į ateitį.

Gyvename skirtybių pasaulyje. Labai dažnai tai gąsdina. Tačiau, pasak popiežiaus, mes, Lietuvos gyventojai, turime nuostabią privilegiją – daugiakultūrinio sambūvio patirtį. Taip pat mūsų protėviams ne kartą teko patirti, ką reiškia būti pabėgėliais, kaip svarbu yra kito žmogaus pagalba, kai atsiduri sudėtingoje situacijoje. Kalbėdamas Aušros vartų šventovėje, popiežius Pranciškus sakė: dovanai gavome, tad dovanokime save ir mes. Vėlesnėse kalbose jis dovanojimo svarbą perteikė per upės, įtekančios į kitą upę, metaforą. Vilnelė pranyksta Neryje, kuria save padovanoja, Neris save padovanoja ir pranyksta Nemune, bet šis išnykimas yra pergalės, o ne pralaimėjimo ženklas.

Akivaizdu, kad popiežius jaukiausiai jautėsi ne tada, kai jam teko skaityti kalbas susirinkusioms minioms, bet kai galėjo betarpiškai bendrauti su žmonėmis. Vėlgi nebuvo jokio falšo, gestų, skirtų tik viešiesiems ryšiams. Jis labai natūraliai, kaip rūpestingas senelis, pataisė iškritusį čiulptuką kūdikiui, paglostė kiek didesnio berniuko skruostą. Labai natūralus buvo ir jo bendravimas su hospiso gyventojais. Kiek žinau, popiežiaus atstovai, organizuodami vizitą, prašė tik vieno, kad garbaus amžiaus sulaukusiam pontifikui nereikėtų lipti laiptais. Kiek įmanoma, į tai buvo atsižvelgta, tačiau, kai popiežius Pranciškus nukrypo nuo oficialios programos ir išlipo iš papamobilio, idant suteiktų palaiminimą ligoniams, jam teko įveikti gana stačius laiptus. Aiškiai matėsi, jog jam tai nelengva, kad kiekvienas laiptelis sukelia skausmą, tačiau dėl to jo susitikimas su ligoniais buvo dar autentiškesnis. Na, o tai, kad po susitikimo su hospiso gyventojais, netikėtai danguje suspindo saulė ir išsisklaidė debesys, galima traktuoti tiek kaip nedidelį stebuklą, tiek kaip simbolinį atsitiktinumą.

Dominykos Navickaitės nuotrauka

Oficiali statistika tarsi leidžia teigti, kad prieš 25-erius metus į Santakoje aukojamas šv. Mišias susirinko kiek daugiau žmonių nei dabar.  Nepaisant to,  visuose susitikimuose tiek Vilniuje, tiek Kaune buvo juntama ypatinga susitelkimo ir džiaugsmo dvasia. Man ji labai priminė Baltijos kelio dieną. Negirdėjau nei barnių, nei pagiežos, net nusiskundimų, kad tenka ilgai laukti, kad oras subjuro, ar  pats renginys tęsėsi per trumpai.

Rašau šias mintis praėjus tik kelioms valandoms po to, kai Šventasis Tėvas su visais mumis atsisveikino prie Lukiškių aikštės Vilniuje. Neabejoju, kad vėliau emocijos atslūgs ir galima bus racionaliau analizuoti tai, kas įvyko šį rugsėjo savaitgalį.  Netikiu, kad  popiežiaus vizitas akimirksniu pakeis Lietuvą ir kiekvieną iš mūsų. Labai greitos permainos niekada nebūna tvarios. Neskubėkime, ramiai apmąstykime viską, ką išgirdome, pamatėme, leiskime pasėtai sėklai bręsti ir augti mūsų gyvenimo dirvoje ir, kaip sakė poiežius Pranciškus: mokykimės atpažinti Dievo pėdsakus savo gyvenimuose.

Mokykimės atpažinti Dievo pėdsakus savo gyvenimuose.

 

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *