Šiemet sukako 170 metų, kai Mažojoje Lietuvoje gimė Martynas Keturakaitis, evangelikų liuteronų kunigas, spaudos bendradarbis, knygnešys, lietuviškų parapijų Šiaurės Amerikoje steigėjas.

Tiksli kunigo gimimo data nežinoma. Gimė Martynas Keturakaitis Įsruties apskrities valsčiaus centre Jurbarke (vok. Georgenburg, nuo 1946 m. Majovka, Černiachovsko r., Kaliningrado sr.) 1848 m. birželį.

Ketindamas tapti misionieriumi, Martynas Keturakaitis studijavo teologiją Vokietijoje Reino misijos Barmeno seminarijoje, kurią baigė 1878 m. vasarą, bet dėl lėšų stokos į misijas neišvyko. 1878 m. ordinuotas kunigu, apie dvejus metus keliavo po Mažąją Lietuvą, propaguodamas misijų veiklą, rinkdamas joms aukas. Lietuvininkams užkliuvo, kad jo plaukų sklastymas ėjo ne galvos viduriu, kaip visų surinkimininkų, bet šone. Martynas Keturakaitis bendradarbiavo su Heinricho Holco ir Martyno Šerniaus leidykla Klaipėdoje, parengė spaudai Džono Bunjano knygą „Krikščionies kelionė…“ (1878 m.), koregavo ir paaiškinimus paveikslams parašė Johano Arndto „Rojaus darželiui“ (1879 m.) ir kt.

1880 m. išlaikęs teologijos egzaminą Kuršo konsistorijoje Mintaujoje (Mitava, dab. Jelgava, Latvija), Martynas Keturakaitis tapo Kretingos evangelikų liuteronų parapijos kunigu. Norėdamas užimti šias pareigas, privalėjo tapti Rusijos piliečiu, atsisakęs Prūsijos pilietybės. Nuo 1880 m. lapkričio iki 1883 m. buvo Kretingos, o 1883–1892 m. – Tauragės evangelikų liuteronų parapijų klebonas, kartu aptarnavo ir Batakių (bažnyčia pašventinta 1885 m. spalio 27 d.), Jurbarko, Kelmės, Margiškių (Sartininkų), [Žemaičių] Naumiesčio (paskutinį kartą šioje bažnyčioje krikšto sakramentą kun. Keturakaitis suteikė 1892 m. gruodžio 20 d.), Raseinių, Skaudvilės, Šilalės bei Žvyrių (Skirsnemunės) parapijas (filijas).

Kunigas Martynas Keturakaitis buvo labai geras pamokslininkas, labdarybės veikėjas, lietuvių švietėjas. Apsigyvenęs Tauragėje, organizavo uždraustų lietuviškų knygų gabenimą. Susitaręs su rusų sienos sargybiniais, Mažojoje Lietuvoje prikraudavo didelį vežimą ir atveždavo į Didžiąją Lietuvą draudžiamos lietuviškos spaudos (ne tik evangelikų tikybos, bet ir katalikiškų knygų, pasaulietinės literatūros). Nuo 1888 m. savo parapijose steigė slaptas mokyklas. Rūpinosi evangelikų liuteronų lietuviškų knygų legalizavimu – veikiausiai jo paraginti parapijiečiai M. Juozepaitis ir J. Jurgutaitis 1891 m. lapkričio 24 d. parašė Raseinių apskrities ispravninkui, o 1891 m. gruodžio 24 d. pats prašė Kauno gubernatoriaus. Galiausiai Tauragės muitinė ėmė sulaikyti jam adresuotus knygų siuntinius, kuriuose rasdavo ir lietuviškų knygų. 1892 m. susektas (per kratą jo namuose rastos penkios lietuviškos knygos lotynišku ir gotišku raidynais) ir pašalintas iš pareigų (caro 1892 m. rugsėjo 29 d. įsaku jam uždrausta gyventi Vilniaus, Kauno ir Gardino gubernijose), Martynas Keturakaitis paspruko į Mažąją Lietuvą. Vėliau kurį laiką gyveno Mintaujoje, galbūt Kurše ieškodamas kunigo vietos. Nuvykęs į Sankt Peterburgą (lankėsi trejuose caro rūmuose) prašyti leidimo gyventi Didžiojoje Lietuvoje, buvo suimtas ir 1895 m. be šeimos ištremtas į Kaukazą, Turkijos bei Irano pasienyje. Ten be algos tarnavo mažos vokiečių kolonijos Aleksandershilfo, netoli Tifliso (Tbilisio), evangelikų liuteronų parapijos (65 šeimos) kunigu. 1896 m. sausio 10 d. parašė eiliuotą laišką M. K. (tikriausiai sakytojui Mikeliui Kybelkai, 1837–1906) „Ak mylims brolau Kristuje!..“ (51 ketureilių posmelis), kurį išspausdino „Keleivis“ (1896 02 25) Priekulėje.

1897 m. Martynas Keturakaitis per Turkiją pabėgo iš tremties ir grįžo į Prūsiją pas Elbinge įsikūrusią šeimą. Tų pačių metų liepos pradžioje, kaip Rusijos valdinys (vis dar turėjo Rusijos pilietybę), su šeima išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. Iš Hamburgo plaukė garlaiviu „Fürst Bismarck“ kartu su 5000 keleivių ir liepos 16 d. pasiekė Amerikos krantus. Apsigyveno Čikagoje. Per dvejus metus Amerikoje nukeliavo 20 tūkstančių mylių, aplankė 25 miestus, kuriuose rado lietuvių liuteronų. 1898 m. balandžio 20 d. apsistojo Kolinsvilyje (Collinsville, Ilinojaus valstija), čia pradėjo organizuoti pirmąją JAV lietuvių evangelikų liuteronų parapiją, kuri dėl parapijiečių nesutarimų su kunigu iširo.

 

Lietuviška Kolinsvilio Jeruzalės evangelikų liuteronų bažnyčia

Tais pačiais 1898 m. Martynas Keturakaitis persikraustė į Filadelfiją (Pensilvanijos valstijoje), čia įsteigė bendrą vokiečių ir lietuvių – „vokiškai lietuvišką“ – evangelikų liuteronų parapiją ir 1899 m. kovo 5 d. pašventino pirmąją JAV lietuvišką evangelikų liuteronų bažnyčią. Vis dėlto netrukus parapijiečiams lietuviams susiginčijus su vokiečiais, parapija pairo, o jos turtą galiausiai atpirko vokiečiai. Filadelfiją palikęs Martynas Keturakaitis ėmė kunigauti vokiškoje parapijoje Eitzene (Eitzen, Minesotos valstijoje).

Kolinsviliškiams vėl sumanius steigti parapiją, kunigas M. Keturakaitis buvo pakviestas sugrįžti ir 1900–1911 m. gyveno Kolinsvilyje, čia padėjo įsteigti lietuvišką Kolinsvilio Jeruzalės evangelikų liuteronų parapiją ir pastatydinti jos bažnyčią. 1904 m. parapijoje buvo įsteigta savišalpos draugija Evangėliška liuteriška draugystė. 1903 m. spalio 25 d. pašventinta Jeruzalės evangelikų liuteronų bažnyčia veikia iki šiol, tik lietuviškų pamaldų joje nebėra jau keletą dešimtmečių. Keliose vietos parapijose pasklidę lietuvių palikuonys ir šiandien dalyvauja Sent Luiso Concordia istorinio instituto Etninio komiteto organizuojamoje veikloje.

Gyvendamas Kolinsvilyje, kunigas Martynas Keturakaitis 1903–1910 m. lietuvius evangelikus telkė ir gretimame Sent Luise (St. Louis, Misūrio valstija), 1903 m. ir čia įsteigė parapiją, o Čikagoje kartu su kunigu Petru Drignaičiu (1871–1913) padėjo sutelkti iki šiol veikiančią lietuvišką Ziono evangelikų liuteronų parapiją (oficialiai įsteigta 1910 m. gruodžio 4 d.), palaikė ryšius ir su kitose vietovėse gyvenusiais lietuviais liuteronais.

Įsikūręs JAV, kunigas Martynas Keturakaitis veikė Viskonsino evangelikų liuteronų sinodo Misūrio grupėje. Šalia tiesioginės tarnystės parapijose, platino lietuvių evangelikų liuteronų švietimo ir labdaros draugijos „Sandora“ Mažojoje Lietuvoje leistą laikraštį „Pagalba“, bendradarbiavo „Konservatyvų draugystės laiške“, „Lietuviškoje ceitungoje“. Įvairiomis temomis skaitė paskaitas lietuviams emigrantams.

Dar gyvendamas Mažojoje Lietuvoje, Martynas Keturakaitis susituokė su Anna Clashen. Jiems gimė penki vaikai: Martynas, Neomai, Vilhelmas, Lydia ir Hannah. Abu sūnūs JAV taps kunigais. Dukra Lydia ištekės už Sent Luiso kunigo Henry’io Ziemerio.

Kolinsvilio Jeruzalės evangelikų liuteronų parapijos kunigų Martyno Keturakaičio (1848–1911) ir Mikelio Plonaičio (1889–1931) antkapinis paminklas Kolinsvilio Švento kryžiaus liuteronų kapinėse, 1993 m. Nuotrauka Kęstučio Puloko

Nesulaukęs šešiasdešimt trečiojo gimtadienio, kunigas Martynas Keturakaitis mirė 1911 m. kovo 15 d. rytiniame Sent Luise (Ilinojaus valstijoje) nuo širdies smūgio, eidamas į svečius pas kunigą Šmitą (Schmidt), šio klebonijos priebutyje. Kovo 19 d. kunigas Martynas Keturakaitis buvo iškilmingai palaidotas Kolinsvilio Švento Kryžiaus liuteronų (Holy Cross Lutheran) kapinėse.

Našlė Anna po vyro mirties persikėlė gyventi pas dukrą Neomai į Milvokį (Viskonsino valstijoje). Vyriausias sūnus Martynas (Martin Keturakat), kunigu įšventintas baigęs Konkordijos (Concordia) misionierų seminariją Springfilde (Ilinojaus valstijoje), tarnavo Dakotoje, 1912–1921 m. buvo Ziono evangelikų liuteronų parapijos klebonas (ir šios 1910 m. spalį įsteigtos parapijos bažnyčios statytojas 1915 m.) Zėlande (Zeeland, Šiaurės Dakotos valstijoje), vėliau kunigavo Samite (Summit, Pietų Dakotos valstijoje) ir kitur. Jaunesnysis sūnus Vilius (Wilhelm, Amerikoje – William D. Keturakat), gimęs 1886 m. rugsėjo 3 d. Tauragėje, studijas pradėjo Votertauno Šiaurės vakarų kolegijoje (Northwestern College at Watertown, Viskonsino valstijoje), o 1909 m. baigė Springfildo seminariją Ilinojuje ir tų pačių metų birželį buvo įšventintas evangelikų liuteronų kunigu Kolinsvilyje. Čia 1910 m. birželio 9 d. susituokė su Marie Mueller (šeima taipogi susilauks penkių vaikų). Po tėvo mirties Vilius Keturakaitis 1911–1913 m. tarnavo lietuviškos Kolinsvilio Jeruzalės evangelikų liuteronų parapijos klebonu, vėliau iki pensijos 1945 m. kunigaus įvairiose Viskonsino parapijose, mirė 1965 m. Jo sūnus, kunigas dr. Charles William Keturakat (1922–2013), įšventintas 1947 m., tarnavo liuteronų parapijose Oklahomoje, Teksase ir Kalifornijoje, nuo 1978 m. gyveno Eskondide (Escondido, Kalifornijos valstijoje). Nors lietuviškai jau nekalbėjo, stengėsi dalyvauti išeivijos lietuvių bendruomenės gyvenime, parėmė tikybinės literatūros lietuvių kalba leidybą. 1993 m. gegužę su žmona Ruth (1924–2013) lankėsi Lietuvoje, viešėjo Tauragėje ir Vilniuje.

Kunigo Martyno Keturakaičio (1848–1911) ir jo giminės turtinga biografija dar laukia išsamesnių tyrinėjimų. Svaresnio įvertinimo turbūt tebelaukia ir jo knygnešiška veikla.

Pagrindinėje nuotraukoje kunigas Martynas Keturakaitis, 1903–1911 m. šalia tarnystės Kolinsvilio ir rytinio Sent Luiso parapijose telkęs Čikagos Ziono lietuvių evangelikų liuteronų parapiją

One Comment

  1. Labai vertinga medžiaga Liuteronų Bažnyčios istorijai Lietuvoje ir ne tik…

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *