Įgrisusi rutina, panieka sau, tik iš pirmo žvilgsnio primenanti nuolankumą, ir horizontas be perspektyvų… Spėju, tikrai teko įvairuoti gyvenimą į tokius slėnius, kai apaugame išmoktos bejėgystės voratinkliais, springstame nejaukumu ir kartu paniškai bijome kažką keisti. Kiek įmanydami atidėliojame tą „čia ir dabar“, kuris galėtų tapti nauja pradžia. Tampame gyvenimo teoretikais, puikiai išmanančiais, į kuriuos spąstus įkliuvome, galinčiais net patarti, kaip jų vengti kitiems, bet patys nieku gyvu nedrįstame padaryti bent vieno žingsnelio laisvės link – praktikoje, o ne teorijoje. Taip, keistis norisi, bet laisvė baugina – kartais net labiau nei ta voratinkliais apaugusi drungna egzistencija, kurią įrėminame aukštomis „nieko nepakeisi“ tvoromis. Žinoma, labai svarbu priimti tikrovę, būtina susitaikyti su tuo, kas nepakeičiama, tačiau sąžiningas žvilgsnis į tikrovę visada atranda taip pat ir kelio į pokyčius pradžią. Jis visada yra, net kai labai nenorime – nes bijome – jo pastebėti.

Dievas yra realus, tikras, Esantysis. Jis nekviečia bėgti nuo tikrovės, bet pasitikėti, kad yra Jo ženklas net, regis, beviltiškai drumzlinoje kasdienybėje. Jis kviečia priimti tai, kas esame, kaip esame, kur esame – kaip Kryžių, kuris yra Jo dovanojamas. Ir tada, patys dėl to stebėdamiesi, tampame šviesa ir viltimi ne tik sau, bet ir kitiems.

Išdrįsti dovanoti save… Tai ne tik patikėti, kad galiu būti dovana, ne tik pasitikėti Tuo, kuris mane man padovanojo, bet ir atsiverti pasauliui, kuris badosi ir žeidžia. Kasdien susiduriame su įvairiausiomis nemeilės apraiškomis, kurios vėl ir vėl kužda Senojo Testamento priesaką – akis už akį. Keletą kartų nudegę, nepasiekę trokštamų rezultatų, nuleidžiam rankas, nulenkiam galvas. Prisitaikome prie išsidvokusios druskos, mindžiojamos skubančiųjų kojomis, vaidmens. Tai taip pat tik iš pirmo žvilgsnio panašu į nuolankumą, bet iš tiesų tėra pūliuojanti mūsų puikybė.

Tereikia nedidelio drąsos pasitikėti krislelio. Juk pasakyta, kad garstyčios grūdelio šviesa gali nuversti tamsos kalnus.

Tačiau vėl ir vėl pakliūvu į tokias vietas ir situacijas, kai iš baimės manyje įsitempia visa, o galvoje garsėjančiai trimituoja – bėk, kol nevėlu. Ir jei sąmoningai negriebiu man ištiestos Dievo ir Žmogaus pagalbos rankos, atatupstas lekiu į prisitaikėliškumo urvelį, mėgindamas išvengti pavojaus, išsisukdamas nuo lygties, kurią spręsdamas esu pašauktas augti.

Vėl ir vėl dėl „neatidėliotinų“ darbų praradęs laiką maldai, pasivaikščiojimui, pokalbiams, klausymuisi, stebėjimui, Jo įgalinančio Žodžio apmąstymui, tampu bestuburiu, kalbančiu ir veikiančiu pagal vėjo kryptį, o ne pagal sąžinę, pagal Meilę. Ir jei sąmoningai neatsigręžiu į Vynmedį, į Gyvybės šaltinį, telieku tik teoretikas – aptarinėjantis gyvenimą, bet ne gyvenantis.

Drąsa – tai ne baimės nebuvimas (žmogus, niekuomet nejaučiantis baimės, serga ne mažiau nei baimės paralyžiuotieji), o pasitikėjimo vaisius, kai, nors ir bijodamas, žengi. „Nes Dievas davė mums ne baimės dvasią, bet jėgos, meilės ir savitvardos dvasią“ (2 Tim 1, 7).

Pažinus, pripažinus realybę, atsiveria ne tik Kūrėjo šedevrų potėpiai, bet ir žmogaus savivaliavimo purvas. Pasigirsta ne tik Mylinčiojo alsavimas lengvame vėjelio šnarėjime, bet ir nužmogėjusiųjų baubimas. Pasimato net tik nesusikalbėjimo greitkeliai, bet ir siauras dialogo, bičiulystės takelis. Atsiskleidžia tiek asmeninis, tiek šalia esančiojo trapus dieviškumas ir atkaklus nuodėmingumas.

Pripažinę realybę esame kviečiami ne prie jos prisitaikyti ar bejėgiškai susitaikyti su tuo, kad nesame tobuli ir visa netobula, o tobulėti ir tobulinti. Esame kviečiami ir įgalinami, užuot griovę, naikinę ar ignoravę, – kurti, gaivinti, puoselėti. Dievas ištikimai kartoja – „Nebijok, nes Aš esu su tavimi; nepasiduok baimei, nes Aš esu tavo Dievas. Aš sustiprinsiu tave ir padėsiu tau, Aš palaikysiu tave“ (plg. Iz 41, 10).

Gyvenimo realybėje apstu atsikartojančių situacijų, kuriose dažnas atsidūstam – kiek galima?!. O kiek reikia? – norisi klausti… Ko dar reikia, kad išspręsčiau, išmokčiau, suvokčiau? Drąsa nustoti kartoti tai, kas neveda nė žingsnelio į priekį; drąsa nežinoti, ką ir kaip daryti; drąsa nieko nedaryti; drąsa klausti, klausytis; drąsa ieškoti, – tai būtinosios sąlygos. Palikti visa ir sekti Kristumi – tai drąsa nekaupti, duoti, atsisakyti, – drąsa mokytis. Ir nereikėtų stebėtis, kad išsprendus neišsprendžiamas lygtis, paguodos džiaugsmui aprimus, išnyra naujų gyvenimiškų lygčių – jos ne bausmė, kurią reikia iškęsti, o augimo dovana ir kaina.

Įgrisusi rutina, stingdančios baimės, horizontas be perspektyvų gali tapti nuostabiu sugrįžimo prie Dievo ir pasidavimo Jam laiku. Juk ten, kur mūsų lobis, ten ir mūsų širdis. Kai nustojame lobiu laikyti miglą, veriasi durys į nuotykius, į paieškas tikrojo lobio, kurio vertės nei vagys, nei rūdys, nei potvyniai, nei ekonominės krizės, net mūsų kluptelėjimai, negali sunaikinti.

Žurnalas „Kelionė“, 2018 Nr. 1

One Comment

  1. Daug žmonių, jaučia Dievo stygių, tik nedaugelis moka tai įvardinti. Ieškome nusiraminimų materialiuose dalykuose, skestame priklausomybėse, beviltiškai blaškydamiesi imamės beprotiškų dalykų. Čia tas pats kas ištroškusiam gerti jūros vandenį, lyg atsigėrei, bet vėliau troškulys darosi vis didesnis, kol galų gale pražudo tave. Pas visus dega, ta Dieviška ugnis, ji tiesiog degina, nes Dievo ilgesys ir noras pažinti jį – begalinis.
    Tik vieni šią Ugnį gesina, o kiti kursto.
    „Dieve Tu esi mano prieglobstis ir tvirtovė, Tu esi mano Dievas, aš pasitikiu Tavimi“.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *