1918 m. rugsėjo 26 d. Karaliaučiuje gimė Valteris Kristupas Banaitis, kompozitorius, chorvedys, vargonininkas, žurnalistas, kultūros ir visuomenės veikėjas.

Valteris Kristupas Banaitis pasaulį išvydo aktyvaus lietuvininkų veikėjo Kristupo ir Lėnos Banaičių šeimoje, kurioje augo su jaunesniąja seserim Eva. Vaikystėje su tėvais persikraustė į Tilžę, kur šeima atidarė savo parduotuvę.

Valteris K. Banaitis

1932–1935 m. Valteris Kristupas Banaitis mokėsi Tilžės gimnazijoje, lankė vargonininkų kursus pas prof. M. Schnuerį. Jau septyniolikos vargonininkavo Tilžės lietuvių ir vokiečių bažnyčiose. Dėl savo lietuviškų nuostatų ir veiklos buvo iš gimnazijos pašalintas nacionalsocialistų valdžios. 1937 m. apsigyveno Kaune, mokėsi „Aušros“ gimnazijoje, kurią baigęs 1939 m. pradėjo studijas Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultete. Kartu studijavo Kauno konservatorijoje vargonus bei muzikos teoriją ir kompoziciją pas žinomus muzikus Joną Bendorių, Balį Dvarioną, Vladą Jakubėną. 1939 m. buvo pripažintas Lietuvos Respublikos piliečiu. Nuo 1940 m. teisės studijas tęsė Vilniaus universitete, dalyvavo Vilniuje steigiant Lietuvos valstybinę filharmoniją, dirbo Kauno ir Vilniaus radiofonuose.

Nacistinės okupacijos pradžioje, dirbdamas Kauno radiofone, Valteris Kristupas Banaitis padėdavo muzikantams žydams gauti darbo. Už tai 1941 m. buvo išvežtas į Vokietiją priverstiniams darbams, iš ten 1942 m. pabėgo, įsidarbino akompaniatoriumi Vilniaus operoje. Su Vytautu Landsbergiu-Žemkalniu ir Juozu Lenktaičiu 1943–1944 m. rūpinosi sovietų uždarytos filharmonijos atkūrimu. Dirbdamas koncertmeisteriu Vilniaus operos teatre, lygiagrečiai tobulinosi Vilniaus muzikos mokyklos dirigavimo klasėje pas įžymų muziką Jeronimą Kačinską. Artėjant antrajai sovietų okupacijai, pasitraukė į Vokietiją.

1945–1946 m. pabėgėlių stovykloje Hafkurge prie Liubeko Valteris Kristupas Banaitis buvo dainų ir šokių ansamblio „Tėvynės garsai“ vadovas ir dirigentas. Su šiuo kolektyvu surengė daugiau nei 60 didelių koncertų, kurių klausėsi apie 8 tūkstančiai žmonių – ne tik lietuviai, bet ir vokiečiai bei britų karinės valdžios pareigūnai. Ansamblio repertuare dominavo paties Valterio Kristupo Banaičio aranžuotos lietuvių liaudies dainos, taip pat šokiai, žaidimai. 1947 m. jis vadovavo lietuvių chorui Hamburge. Apsirgęs ir gydamasis sanatorijoje, 1948–1949 m. muzikinę veiklą tęsė Špakenbergo lietuvių stovykloje, kurioje subūrė lietuvių kolonijos chorą „Vytis“. Jam vadovaudamas rengė koncertus, iš jų keletą su vietos simfoniniu orkestru. Iš viso surengė per 100 koncertų.

Hamburgo radiofone Valteris Kristupas Banaitis nuo 1947 m. rengė lietuviškas valandėles, rūpinosi lietuviškų plokštelių įrašų platinimu. Jo pastangų dėka lietuviška muzika reguliariai skambėjo Berlyno, Kelno, Hanoverio, Flensburgo, Štutgarto, Miuncheno ir kitų Vokietijos miestų radijo eteryje. Per dvejus metus vien Hamburgo radijuje parengė dešimt lietuviškų radijo programų. Ir vėliau išeivijos kompozitoriai Julius Gaidelis, Jeronimas Kačinskas, Vladas Jakubėnas bei kiti dažnai kreipdavosi į Valterį Kristupą Banaitį, prašydami tarpininkauti įtraukiant jų kūrinius į radijo programas.

1949–1952 m. Valteris Kristupas Banaitis buvo Tarptautinės pabėgėlių organizacijos (IRO) atstovas Štutgarte. 1950–1951 m. tęsė muzikos studijas – Štutgarto aukštojoje muzikos mokykloje studijavo kompoziciją pas prof. Georgą Albrechtą. Kurį laiką dėstė muziką ir dainavimą lietuvių Vasario 16-osios gimnazijoje. 1951 m. Liudvigsburge išleido paties užrašytas ir harmonizuotas lietuvių evangelikų liaudies giesmes (34 giesmės mišriam chorui). Parašė dainų chorui su solistais ir simfoniniu orkestru, sukūrė kamerinės muzikos, kantatą „Lietuva, Lietuva, tu kaip saulė gyva“ poeto Bernardo Brazdžionio eilėms, chorinį sakralinį kūrinį „Libera“ chorui ir vargonams, kūrinį balsui ir fortepijonui „Dieve, Tėve gailestingas“. Dalis jo harmonizuotų giesmių įrašytos Čikagos lietuvių evangelikų liuteronų „Tėviškės“  parapijos choro 1964 m. išleistoje plokštelėje „Liaudies giesmė“.

Kelios Valterio K. Banaičio harmonizuotos giesmės skamba Čikagos lietuvių evangelikų liuteronų „Tėviškės“ parapijos choro įrašytoje plokštelėje „Liaudies giesmė“ (1964 m.)

1952–1966 m. Valteris Kristupas Banaitis dirbo „Laisvosios Europos“ radijuje, buvo „Amerikos balso“ Miunchene lietuviškų laidų redaktorius-sovietologas, išeivijos ELTA leidėjas vokiečių kalba. 1962 m. parašė knygą „Die Industrialisierung Sowjetlitauens“ („Sovietų Lietuvos industrializacija“). Kartu su Juozu Žilevičium buvo Italijos „Rickordi“  muzikos enciklopedijos lietuviškojo skyriaus bendradarbis.

Šalia kitos veiklos Valteris Kristupas Banaitis buvo Baltijos tautų muzikos švenčių komiteto vedėjas, vienas iš Baltų draugijos Vokietijoje vadovų, dalyvavo rengiant išeivijos Lietuviškųjų studijų savaites, nuo 1966 m. buvo Vokietijos Lietuvių bendruomenės valdybos narys. Sukaupė gausų archyvą, plačią lietuviškų plokštelių kolekciją.

Valteris Kristupas Banaitis aktyviai bendradarbiavo išeivijos spaudoje. Daugiausia rašė į pagrindinį išeivijos meninį žurnalą „Muzikos žinios“, 1934 m. rugsėjo 15 d. įsteigtą JAV lietuvių Vargonininkų sąjungos. Kultūros ir visuomenės temomis dalijosi įžvalgomis Didžiosios Britanijos lietuvių žurnale „Santarvė“, ėjusiame 1953–1958 m. Dirbdamas JAV leidžiamo lietuvių dienraščio „Draugas“ korespondentu Bonoje, rašė straipsnius ne tik kultūros, bet ir politikos bei ekonomikos temomis, ragino puoselėti tautiškumą.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Valteris Kristupas Banaitis 1992 ir 1996 m. viešėjo Vilniuje, Kaune, Šilutėje, Palangoje, Nidoje… 1996 m. buvo apdovanotas Lietuvos Respublikos DLK Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

Valteris Kristupas Banaitis mirė 1999 m. rugsėjo 9 d. Fiurstenberge, Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje. Iškilmingai palaidotas Bitėnų-Rambyno kapinėse spalio 22 d. Laidotuvių apeigoms vadovavo Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas Jonas Kalvanas jaunesnysis, kunigai Jonas Okas ir Erikas Laiconas. Palaikus iš Vokietijos atlydėjusi velionio sesuo Eva Koch (1920–2015) sakė: „Valteris šią amžino poilsio vietą pats išsirinko dar 1996 metais, kai lankėmės čia ir dėjome gėles ant Vydūno kapo. Labai norėjo būti palaidotas Tilžėje, bet tai dabar neįmanoma…“

2016 m. sausio 15 d. Šilutės Hugo Šojaus muziejuje buvo atidaryta lietuvininkų Banaičių šeimos palikimo ekspozicija, susijusi su Mažosios Lietuvos istorija, etnografija.

Šiemet Valterio Kristupo Banaičio 100-osioms ir Vydūno 150-osioms gimimo metinėms buvo dedikuota Lietuvos evangeliška Giesmių šventė, Lietuvos evangeliškos bažnytinės muzikos sandraugos birželio 9 d. surengta Vilkyškių evangelikų liuteronų bažnyčioje. Abiejų iškilių asmenybių atminimą šventės dalyviai taipogi pagerbė Mažosios Lietuvos panteonu vadinamose Bitėnų evangelikų kapinėse prie Rambyno.

Comments are closed.