Prieš šimtą metų, rugsėjo 29 dieną Radviliškyje, geležinkelio tarnautojų šeimoje, gimė sūnus, kuris buvo pavadintas Mykolu Algirdu. Kūrėsi Nepriklausoma Lietuva, tėvai buvo raginami leisti vaikus į mokslus. Nors Dobrovolskių šeima nebuvo pasiturinti, tačiau pasistengė, jog Mykolas Algirdas ne tik baigtų pradinę mokyklą Radviliškyje, bet ir tęstų mokslus Jėzuitų gimnazijoje Kaune. Būtent gimnazijoje jaunuolis apsisprendė pasirinkti pašvęstojo gyvenimo kelią. Tiesa, jis nesusižavėjo Jėzaus draugija, kuriai priklausė gimnazija, bet nusprendė eiti radikalesniu keliu – iš karto po gimnazijos baigimo išvažiavo pas Plungės pranciškonus kapucinus, kurie garsėjo griežtu neturtu. Čia jis priėmė vienuolinį Stanislovo vardą, kuriuo ir žinomas iki šiol.

Kapucinai planavo jaunuolį siųsti į studijas Prancūzijoje, tačiau karas sujaukė šiuos planus ir teko vykti studijuoti į Kauno kunigų seminariją, kur 1944 m. kovo 25 d. buvo įšventintas kunigu. Pirmoji jo parapija buvo Petrašiūnai, mat čia veikė kapucinų vienuolynas.

1948 m. vasarą kapucinas Stanislovas buvo suimtas ir nuteistas už antisovietinę veiklą. Ją valdžia įžvelgė kunigo kapucino pamoksluose. Tėvas Stanislovas net aštuonerius metus kalėjo Vorkutoje, dirbo anglies šachtose bei statybose. Beje, čia jis susipažino su čia kalėjusiu filosofu Levu Karsavinu, kurio lageryje rašytus rankraščius vėliau parvežė į Lietuvą.

Nuo pat pirmųjų kunigystės akimirkų Stanislovas garsėjo jautrumu tiems, kurie pateko į bėdą, asketizmu, mokėjimu išklausyti ir duoti svarbų dvasinį patarimą. Šie bruožai ypač išryškėjo Sibiro išbandymuose.

Grįžęs į Lietuvą, tegalėjo keliauti į atkampią Vertimų parapiją, Jurbarko rajone. Lageris nepakeitė Stanislovo ir jis toliau kalbėjo atvirai ir apie visus skaudžius dalykus. Sovietinė valdžia ir toliau stebėjo kunigą ir netrukus jis vėl pusmečiui atsidūrė už grotų. Tačiau buvo kiek pasikeitę laikai ir atsisakyta minties siųsti nenuoramą vienuolį vėl į Sibirą. Valdžia bandė palaužti jį Lietuvoje. Kunigas buvo kilnojamas po mažas parapijas, kurį laiką net jam buvo uždrausta kunigauti.

Kaip tvirtino pats Tėvas Stanislovas, draudimą atlikti kunigo pareigas kompensavo galimybė užsiimti R. M. Rilkės poezijos vertimu.

1961 m. Tėvui Stanislovui buvo grąžintos kunigystės teisės. Po kurio laiko, 1966 m., jis buvo paskirtas į atkampią Paberžės parapiją, kur praleido beveik ketvirtį amžiaus. Naujasis klebonas sutvarkė bažnyčios pastatą, kaimo kapines. Valdžia norėjo jį paslėpti nuo žmonių akių, tačiau netrukus Paberžė tapo dvasinės traukos centru. Čia žmonės keliavo pasikalbėti su Tėvu Stanislovu, pasikrikštyti, susituokti. Vienuolis priimdavo visus, sutrikusiems ir viltį praradusiems leisdavo kurį laiką pagyventi Paberžėje.

Paberžė tapo taip pat ir disidentiškai nusiteikusios inteligentijos susitikimų vieta. Čia rinkdavosi poetai, rašytojai.

Tėvas Stanislovas nesikišo į politiką, tačiau buvo tvirtas, kai kalba eidavo apie tikinčiųjų teisių gynimą. Jis pasirašė peticijas, reikalaujančias paleisti į laisvę kunigus A. Svarinską ir S. Tamkevičių.

1990 m. kardinolas Vincentas Sladkevičius perkėlė Tėvą Stanislovą į Dotnuvą, kur jis pasiryžo atkurti kapucinų vienuolyną. Tai buvo ypač sudėtingas uždavinys, nes Tėvas Stanislovas niekada nebuvo verslus, neprašė valstybės paramos. Jis viską darė savo rankomis, taip pat atsirasdavo aukotojų, kurie matė kilnias vienuolio intencijas.

Tėvas Stanislovas buvo pagarsėjęs pamokslininkas. Tačiau ekskomunistiniuose laikraščiuose paskelbti jo pamokslai, kuriose buvo jaučiamas prielankumas Algirdui Mykolui Brazauskui ir jo vadovaujamai partijai, buvo sutikti nevienareikšmiškai. Pasirodė interpretacijos, kad per antrąjį suėmimą Tėvas Stanislovas esą buvo užverbuotas KGB, kad  jis tapo ekskomunistų marionete. Šiuos gandus sustiprino ir tai, kad Dotnuvoje labai dažnai lankydavosi buvę komunistų partijos veikėjai, kurie artimai draugavo su Tėvu Stanislovu.

Kita vertus, šiandien žvelgiant į jo anuometinius pamokslus, jie nebeatrodo tokie politiškai angažuoti. Tėvas Stanislovas nuosekliai gynė paprastus žmones, nuoširdžiai piktinosi didžiuliu visuomenės susipriešinimu ir savitai suprato jo priežastis. Visi, kas pažinojo Tėvą Stanislovą gyvai, liudija apie nepaprastą jo dvasingumą, Dievo ir artimo meilę bei gebėjimą kiekvienam žmogui atrasti vietą savo širdyje.

Kai Tėvas Stanislovas prasčiau pasijuto, kardinolas Vincentas Sladkevičius jam leido grįžti į Paberžę, Tiesa, Tėvas Stanislovas, net ir sirgdamas, atsisakė gyventi klebonijoje ir pasirinko griūvantį namelį (špitolę). Čia jis gyveno iki pat mirties.

Tėvas Stanislovas atsisakė bet kokių kompensacijų už Sibire patirtas kančias iš valstybės ir iki pat gyvenimo pabaigos trikdė aplinkinius asketiškumu. Jis labai rimtai priėmė Jėzaus priesaiką gyventi neturte. Taip pat jis buvo įsitikinęs, kad Bažnyčia pirmiausia turi žvelgti ne į tuos, kuriems sekasi, bet į tuos, kurie pateko į krizę, kuriuos užgriuvo nelaimės. Jis pirmiausia buvo visų mažutėlių draugas ir brolis.

Tėvas Stanislovas paskutinį kartą Eucharistiją šventė 2005 m. birželio 5 d. Paberžėje. Visi susirinkusieji matė, kaip jis kenčia fiziškai, bet dvasinė stiprybė padėjo jam išbūti iki galo. Dar po dviejų savaičių Tėvas Stanislovas iškeliavo pas Dangiškąjį Tėvą. Jo kūnas buvo palaidotas Paberžės bažnyčios šventoriuje.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *