Tai liudijimas žmogaus, kuris susiviliojo alkoholio pažadais, ir prarado labai daug. Visgi atsispyrė nuo dugno, sugrįžo gyventi, kurti, mylėti. Tai patvirtinimas, kad galima pakilti, jei tik kasdieniame skausme ir gyvenimo duženose pavyksta atrasti bent grūdo didumo tikėjimą gyvenimu.

Man buvo beveik trisdešimt, kai suvokiau: daugiau niekas nesikeis. Niekada nesikeis. Aš gersiu vis daugiau. Ir vis dažniau iki sąmonės netekimo. Iš kalendoriaus dings nebe dienos, o savaitės. Manęs geriausiu atveju vėl sulauks psichiatrinės lova, blogiausiu… Na, patys žinote, blogiausiu atveju niekas nebesulauks. Toks suvokimas prislėgė mane nebe pirmą sykį, tačiau šįsyk supratau, kad tai – pabaiga.

Jei anksčiau dar kažko tikėjausi – svaičiojau, kaip sugrįš mane prieš keletą metų palikusi žmona ir vaikas, mintijau, gal kaip nors ištrauks dabartinė mylimoji, vyliausi, kad susirasiu gerai apmokamą darbą vietoj šito beviltiško už minimumą, šventai tikėjau, kad išsinuomosiu gražų namą užuot sėdėjęs seneliams ant sprando, kaip padarysiu na, tą… „kažką“, nuo ko visiems bus „oho“, kaip…

Dabar iliuzijos išsisklaidė: aš esu ne koks nors ypatingas, esu paprasčiausiai „prasipylęs“, smirdantis, drebantis, išsigandęs, beviltiškas alkoholikas, kuris nusižudytų, bet ir tam jam stinga drąsos… Todėl liko dar kažkiek, sakykim, metų, bet viskas bus tik sunkiau, ir tamsiau, ir šlykščiau, ir viskas – pabaiga.

Taip vieną ankstyvą rytą dėliojau minčių duženas vieną prie kitos, bandydamas… Ne, netgi nieko nebandydamas, tiesiog pasidavęs visiškai nevilčiai, net degtinės šlakelis butelio dugne nedžiugino… Aš sėdėjau savo tuščioje darbovietėje dar neišaušus prislėgtas neišvengiamos pabaigos nuojautos, kol… nežinau, kas įvyko – aš tiesiog prisiminiau, kad yra žmogus, kuris galbūt galėtų man padėti. Žmogus, kurį pažinojau iš darbinio rato, apie kurį žinojau, kad jis anksčiau daug gėrė, o dabar – jau daug metų nebe. Susiradau žinyne jo telefono numerį. Man pasisekė, atsiliepė būtent jis… Prisistačiau ir paklausiau, ar negalėtų jis man padėti, nes daugiau taip nebegaliu. Tas žmogus dar keliais klausimais išsiaiškino mano būseną, paprašė manęs palūkėti prie telefono, kol jis paskambins… To laukimo – džiaugsmo, sumišusio su gyvuliška baime, niekada nepamiršiu.

…Dar tą pačią dieną to žmogaus dėka mane priėmė į detoksikacijos skyrių. Dar gulint lovoje po lašelinėm, paprašius kokios nors literatūros apie ligą, gydytoja padavė nušiurusią, apibrizgusią knygą „Anoniminiai alkoholikai“. Ją skaitydamas supratau, kad pasaulyje yra daugybė tokių kaip aš, priėjusių savųjų takelių pabaigas ir netikėtai atradusių naujų kelių pradžias. Supratau, kad tas žmogus, kuris man padėjo, taip pat vienas iš tų laimingųjų, tų anoniminių alkoholikų, kurie negeria. Ir aš patikėjau tuo, ką rašo. Besąlygiškai panorau būti toks pat laimingas, kaip ir jie.

Ir man pasisekė: išblaivytas detoksikacijoje po dešimties dienų užsirašiau ir patekau į Minesotos programą, kur susipažinau su „12 žingsnių ir 12 tradicijų“ sveikimo programa. Tą mėnesį supratau daug dalykų: kad blaivybė reikalinga pirmiausia man ir kad niekas, be manęs paties, nežengs nė vieno žingsnio ta kryptimi, ir kad aš esu atsakingas už savo sveikimą, ėjimą iš šios ligos. Taip pat supratau, kad vienas nebūsiu pajėgus nieko padaryti. Todėl niekada negaliu kliautis vien savo jėgomis.

Niekada nebuvau patyręs tokio bendrystės jausmo, kaip pirmą sykį iš Minesotos programos nuėjęs į anoniminių alkoholikų susirinkimą. Jis sutapo su mano trisdešimtuoju gimtadieniu. Net ir norėdamas nebūčiau sugebėjęs visko taip surežisuoti. Tai buvo gražiausia dovana, kurią esu kada nors gavęs.

Ta dovana vadinama blaivybe. Saugojau ją pirmus pusantrų metų. Norėdamas jos nepamesti, pirmus metus tris kartus per savaitę vaikščiojau į anoniminių alkoholikų susirinkimus, kiekvieną ketvirtadienį lankiau palaikomąją psichokorekcijos grupę, tačiau po truputį ėmiau apkiausti, lankiau susirinkimus vis mažiau, verčiau rinkdavausi pasėdėti bohemiškose kompanijose. Tiesiog pasėdėti, kas gi čia tokio? Juk geria kompanija, o aš tik sultis ar kavą…

Ir vieną sykį „prisisėdėjau“ iki situacijos, kai išgėriau alkoholio, – tarsi ir per klaidą, tarsi ir per kvailumą, tarsi kažkas pasiūlė sulčių neapsižiūrėjęs, kad skiestos degtine… Bet juk aš ir įkaliau, per jėgą nepylė. Ne, neužgėriau… Bet kažkas viduje itin stipriai traukė tęsti… Supratau, kad vėl priartėjau prie pabaigos, o gal net ir nebuvau nutolęs…

…Mečiau tuos pasėdėjimus ir vakarojimus. Grįžau į anoniminių alkoholikų susirinkimus įsitikinęs, kad nuklysti labai lengva. Nuo to išgėrimo praėjo dar treji su puse metų. Esu blaivus. Be jau minėto susirinkimų lankymo, blaivybę išlaikyti padeda ir iš Minesotos laikų paveldėtas siekis turėti pakankamai aiškią dienotvarkę, kas rytą atsikelti ankstėliau, pasimelsti, padaryti mankštą, paskaityti AA literatūros. Vis dar lankau psichokorekcinę palaikomąją grupę – ji padeda pamatyti save daug aiškiau, suvokti savo baimių ir nerimo priežastis, leidžia įvardinti pagrindines problemas.

…Nieko nedariau per prievartą, bet blaivybė daug ką pakeitė: baigiau užmestus mokslus aukštojoje, perėjau į kitą, mielesnį, darbą, vedžiau, pakeičiau gyvenamąją vietą, netgi rūkyti pavyko mesti…

Džiaugiuosi, kad galiu negerti. Kad esu blaivus. Laimingas. Šiandien. Be pabaigos.

Andriaus Zakarausko piešinys

Ištrauka iš knygos „Nepasmerkti“

Comments are closed.