1938 m. spalio 1 d. Klaipėdos priemiestyje Smeltėje mirė Mikelis Kaitinis, Mažosios Lietuvos visuomenės ir politikos veikėjas, sakytojas, tautosakos rinkėjas.

Gimė Mikelis Kaitinis 1850 m. spalio 3 d. Lūžuose (Dirvupių vls., Klaipėdos aps.) ūkininkų Martyno ir Marinkės Kaitinių šeimoje. Mokėsi Klaipėdoje, ūkininkavo, tapo klimkiškiu sakytoju. 1884 m. vedė Madlynę Klišytę (1865–1933) iš Bundalų, šeima susilauks aštuonių vaikų.

Šiame name Šešupės g. 2 pokariu veikė savo bažnyčias praradusių Klaipėdos evangelikų liuteronų maldos namai: 1947–1959 m. čia vykdavo pamaldos, krikštydavo vaikus, konfirmuodavo jaunuolius, tuokdavo poras. Fotografuota 1961 m. lapkritį. Namas nugriautas 2009 m.

1889 m. Mikelis Kaitinis įsijungė į tautinę lietuvininkų veiklą. 1892 m. su bendraminčiais Tilžėje įsteigė pirmąją lietuvių partiją – Lietuvišką konservatyvų skyrimo draugystę, aktyviai dalyvavo jos veikloje, parašė atsišaukimų, raginančių balsuoti už lietuvininkų kandidatus, platino lietuvišką spaudą, rinko parašus dėl lietuvių kalbos išsaugojimo Mažosios Lietuvos mokyklose ir viešajame gyvenime. 1891, 1895 ir 1900 m. buvo vienas iš peticijų Prūsijos karaliui ir Vokietijos imperatoriui rengimo komitetų narių. 1906 m. savo lėšomis išleido ir platino Anso Bruožio (1876–1928) knygą „Prūsų lietuviai. Peržvalga lietuviškų petacijonų, deputacijonų bei politiškų veikimų“. 1907 m. su bendražygiu Jurgiu Strėkiu (1861–1938) Berlyne susitiko su valdžios atstovais dėl draugijų įstatymo svarstymo.

Lietuvišką nusistatymą Mikelis Kaitinis stengėsi derinti su lojalumu kaizerio valdžiai. 1910 m. gruodžio 7 d. buvo atleistas iš Konservatyvų skyrimo draugystės Klaipėdos rinkiminės apskrities pirmininko pareigų dėl ryšių su nacionalliberalais.

XX a. ketvirto dešimtmečio pirmoje pusėje, po žmonos mirties, Mikelis Kaitinis su sūnumis Jonu ir Jurgiu apsigyveno Klaipėdos priemiestyje Smeltėje 6-ojo Malūnų skersgatvio name Nr. 1. Čia 1938 m. ir mirė. Palaidotas gimtųjų Lūžų kapinėse šalia žmonos.

Esant geriems orams, Klaipėdos surinkimas meldėsi Jono Kaitinio sodybos kieme. Sekminės apie 1955 m.: kalba sakytojas Martynas Mickus (1904–1971). Nuotrauka Albino Stubros.

Namą paveldėjęs sūnus Jonas Kaitinis (1898–1985) Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, kaip ir absoliuti dauguma miesto gyventojų, su šeima evakavosi į Vokietijos gilumą, tačiau pasitraukti pavyko tik iki Didžiųjų Kuršių (vok. Großkuhren; dab. Primorjė, Kaliningrado sr.). 1945 m. birželį Jonas Kaitinis su sūnumi Hansu sugrįžo į Klaipėdą, namą rado išplėštą ir apgadintą, bet nesugriautą ir neužimtą atėjūnų. Tų pačių metų gruodį namus laimingai pasiekė ir Jono žmona Marie (1901–1983) su antruoju sūnumi Herbertu.

Šiame name, kurio adresas po karo tapo Šešupės g. Nr. 2, Kaitinių šeima įrengė maldos namus, kuriuose rinkosi savo bažnyčių netekę Klaipėdos evangelikai liuteronai. Kaitinių namuose Klaipėdos evangelikų liuteronų parapija (oficialiai įregistruota 1955 m. pabaigoje), melsis dvylika metų – nuo 1947 m. kovo iki 1959 m. kovo 8 d., kol atsiras galimybė rinktis kapinių koplyčioje, kuria po karo naudojosi Klaipėdoje susibūrusi rusų ortodoksų bendruomenė. Septinto dešimtmečio pradžioje Kaitiniai išvyko gyventi į Vokietiją, įsikūrė Hamburge.

Pagerbiant Mikelio Kaitinio atminimą, prieš dešimtį metų Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos nutarimu Mikelio Kaitinio vardu pavadinta Sendvario seniūnijos Jakų kaimo gatvė.

Pagrindinėje nuotraukoje Mikelio Kaitinio kapas senosiose Lūžų evangelikų kapinėse. Nuotraukos autorius Artūras Knašas.

One Comment