Publikuojame istoriko Arvydo Anušausko kalbą pasakytą spalio 5 d., Vilniaus šv. Jonų bažnyčioje, Adolfo Ramanausko-Vanago atminimui.
Save jie vadino laisvės kovotojais. Jie buvo atviri, tiesiai sakydavo ką galvoja ir darydavo tai, ką reikėjo daryti karo su okupantu sąlygomis. Jie neapsimetinėjo. Jie buvo savimi – negalėjo susitaikyti su neteisybe, diktatūra, pažeminimu, nepriimtino gyvenimo būdo primetimu, kankinimais ir žudynėmis. Juos rėmė tokie pat žmonės kaip ir jie. Žinantys, ką reiškia ginti Tėvynę.
Sovietinis saugumas kiekvieną nesuimtą ar nesunaikintą partizaną, jau nekalbant apie vadus, laikė priešais. Kiekvienas nepasidavęs partizanas buvo kovotojas – su ginklu ar be jo. Kiekvienas suimtas pasipriešinimo kovotojas turėjo atlaikyti ne tik tardymus. Reikėjo atlaikyti ir bandymus kompromituoti, primesti nebūtas kaltes, atsispirti melui.
Adolfas Ramanauskas-Vanagas dar iki dvikovos su KGB ir sulaikymo buvo tapęs legendine asmenybe. Jam surasti MGB pasitelkė šimtus čekistų, dešimtis savo agentų ir net kvietusi patį pasiduoti. Mirus Stalinui, stalinistai niekur nedingo. Jie buvo įdarbinti KGB, toliau ėjo aukštas pareigas komunistinėje valstybėj, turėdami okupantų deleguotą valdžią, norėjo pažeminti ir paniekinti kiekvieną jiems besipriešinusį. Partizanai nebuvo superherojai.
Sunku būtų istoriko žvilgsniu perrašyti visą laisvės kovos istoriją su tokiomis emocijomis, kokias savo 1950-1955 m. rašytuose prisiminimuose apie kovą ir žuvusius draugus išliejo A. Ramanauskas-Vanagas. Tačiau dabar dar galima pasakyti, kad ir Birutės Mažeikaitės-Ramanauskienės istorija, taip pat yra neatskiriama Vanago istorijos neatskiriama dalis. Jie buvo dviese. Kartu kovojo. Jie buvo šeima. Jie kartu tylėjimu saugojo savo dukrą nuo KGB. Tad A. Ramanausko-Vanago istorija duoda ne vien atsakymus į klausimus: kas atsitiko su juo ir jo žmona po sulaikymo ir kokių veiksmų jie ėmėsi būdami įkalinti, kodėl B. Ramanauskienė tardymuose 40 dienų nepratarė nė žodžio, kaip ir kada surado jų dukrą, kaip Vanagas vedė savo asmeninę dvikovą su KGB, kokius melagingus gandus platino vienas A. Ramanausko kankinimo dalyvių. Istorinis tyrimas nėra paprastas pasivaikščiojimas po istorinius dokumentus… Gilinantis į Vanago istoriją, skleidžiasi pasakojimas apie žmogų, kuris jautė ne tik savo, bet ir kitų skausmą, kuris, kaip ir kiekvienas kitas, yra iš kūno ir kraujo, su jausmais ir emocijomis, su nevilties akimirkomis ir klystantis. Tai pasakojimas apie žmogų, kuris, pasitikdamas iš anksto žinomą lemtį, iki paskutinės akimirkos savais būdais kovojo už tai, kas jam buvo svarbiausia, – mylimos žmonos ir dukros ateitį. Ir Lietuvą.
„Mokiau kitus ir pats mokiausi“, – parašė savo autobiografijoje Adolfas Ramanauskas. 1918 m. kovo 6 d. gimęs Niu Briteno mieste, tik trejus metus gyveno Amerikoje. Tėvas ten dirbo paprastu darbininku, ir buvo atkalbinėjamas nuo grįžimo į Lietuvą. Važiavo dėl savo ligotų tėvų. Tokioje šeimoje augęs žinojo nepriteklius, anksti palaidojo mamą, o vėliau okupantai Sibire nužudė ir tėvą.
Tačiau jis norėjo būti mokytoju. Į Klaipėdos pedagoginį institutą įstojo ne pačiu tinkamiausiu laiku. Klaipėdoje veikusios Vokietijos palaikomos vietinių nacistų organizacijos vėl kėlė galvas. Pats A. Ramanauskas apie tą metą parašė: „Čia mokymosi sąlygos buvo dar blogesnės, nes vokiečiai engė lietuvius ir norėjo užimti Klaipėdos kraštą. Čia taip pat ėmiau pamokas – mokiau kitus ir pats mokiausi iki tol, kol vokiečiai užėmė Klaipėdos kraštą.“
1939 m. birželį baigęs institutą, pagal egzistavusią tvarką tų pačių metų liepos 6 d. A. Ramanauskas buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę ir įstojo į karo mokyklos aspirantų XV laidą. 1940 m. rudenį jaunesnysis leitenantas A.Ramanauskas buvo demobilizuotas į atsargą… Tačiau taip buvo skelbiama oficialiai. Iš tikrųjų, okupantams likviduojant Lietuvos kariuomenę, karo mokykla perkelta į Vilnių. Joje aspirantų ruošimas apskritai nebuvo numatytas, todėl 1940 m. spalio 2 d. buvo išleista paskutinė XV jų laida. Tarp 284 aspirantų buvo ir A. Ramanauskas. Baigiantis iškilmingai ceremonijai, kurios metu jiems turėjo būti suteikti karininkų laipsniai, visa salė atsistojo ir sugiedojo giesmes „Lietuviais esame mes gimę“, „Marija Marija“ bei Lietuvos himną. Po šito jiems buvo išduotos tik pažymos rusų kalba, kad baigė Karo mokyklą. Mažas okupantų kerštas už pademonstruotą patriotizmą.
1945 m. balandžio mėn. pabaigoje pasitraukęs į ginkluoto pasipriešinimo gretas A. Ramanauskas pasirinko Vanago slapyvardį. Nuo šiol su juo buvo atpažįstamas ir juo naudojosi iki pat kovos su okupantais pabaigos. Būdamas parengtu karo mokyklos auklėtiniu, net kaip jaunesnysis leitenantas jis buvo nepaprastai vertingas pogrindžiui. Nuo prievartinės mobilizacijos besislapstantys jaunuoliai, jungdamiesi į pasipriešinimo dalinius dažniausiai turėjo menką karinį parengimą, tad kiekvienas karinius pagrindus turintis vadas buvo labai vertinamas. Vanagas, išrinktas Nemunaičio apylinkėse veikiančio būrio vadu, pradėjo būrių vienijimo darbą.
Kuopa greitai išaugo iki bataliono. A. Ramanauskas-Vanagas tapo Merkio rinktinės vadu. Vanago pagrindinė užduotis buvo paversti partizanų dalinius koviniais vienetais, kurie laikytųsi vienodo drausmės statuto, organizacinių nurodymų. Taip buvo galima išvengti nuostolių dėl prastesnio apmokymo ar išdavysčių.
Pogrindžio karines pajėgas ne tik telkė, bet ir ruošė galimai mobilizacijai. Buvo dideli išsivadavimo lūkesčiai, viliantis, kad pasikartos 1918-1919 m. situacija ir bus galima atkovoti nepriklausomybę. Pats Vanagas reguliariai susitikdavo su sau pavaldžiais vadais, lankydavo dalinius, stengėsi užsitikrinti neginčijamą autoritetą tarp pasipriešinimo dalyvių. Nors šiaip buvo linksmas ir partizaninėje spaudoje spausdindavo įvairius juokelius, kaip vadas buvo griežtas, ypač daug dėmesio skyrė kovotojų drausmei, tiksliam drausmės nuostatų taikymui, net ir MGB vykdomo beatodairiško teroro sąlygomis. Sužinojęs apie įtartinas aplinkybes vykdant karo lauko teismų nuosprendžius, reikalavo raportų ir paaiškinimų. 1947 m. rugsėjo 24–25 d. vykusiame Dainavos apygardos vadų sąskrydyje išrinktas Dainavos apygardos vadu ir iš karto pareikalavo, kad būtų vengiama civilių aukų. Visuomenė buvo pasipriešinimo atrama. Žinoma, kontroliuoti situaciją buvo nelengva. Tačiau Vanagas turėjo visai kitą vadovavimo stilių, stengėsi pažinti visus kovotojus. Jo prisiminimuose yra aprašytos geriausios tų susitikimų akimirkos. Kuklus ir principingas vadas tapo dideliu autoritetu. Ant jo pečių gulė ir pogrindinės spaudos leidybos organizavimas. Vanagas pats rašė straipsnius, piešė karikatūras, spausdino. Ir žinojo, kad kiekviena redaktorius yra pagrindinis okupantų taikinys.
1948 m. rudenį A. Ramanauskas-Vanagas išrenkamas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu ir iškeliavo į Žemaitiją kurti bendrą vadovybę. 1949 m. sausio 6 d. susitiko su centralizuotos vadovybės kūrimo iniciatoriumi J. Žemaičiu-Vytautu, dalyvavo steigiant Lietuvos laisvės kovos sąjūdį, 1949 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos deklaraciją, kuri skelbė, kad LLKS vadovaus nepriklausomos bei demokratinės Lietuvos valstybės atkūrimui, remdamasis 1922 m. konstitucija. Komunistų partija paskelbta už įstatymo ribų, „kaip diktatūrinė ir <…> priešinga Lietuvos nepriklausomumui“. Suvažiavime A. Ramanauskas-Vanagas buvo paskirtas LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto pirmuoju pavaduotoju. Tai buvo provakarietiškas, demokratinis sąjūdis.
Vanagas vadovavimą Pietų Lietuvos sričiai pradėjo, kai Dainavos ir Tauro apygardose buvo apie 500 ginkluotų kovotojų. Tai buvo dar gana stiprios partizaninės pajėgos, pati gausiausia dalis telkėsi Dzūkijoje. Tačiau nuostoliai augo. Išdavystės, agentai smogikai ir čekistinės grupės sunaikino daug kovotojų. 1950 m. pradžioje perimdamas šias pareigas, Tauro ir Dainavos apygardose dar turėjo apie 250 aktyvių ginkluotų partizanų.
Vanagas 1949 m. rudenį LLKS prezidiumo pirmininko buvo paskirtas LLKS gynybos pajėgų vadu. Vanagas buvo medžiojamas. Sovietinis saugumas jį medžioti pradėjo nuo pačių pirmųjų jo partizanavimo akimirkų. Ir ieškojo tol, kol jis liko vienintelis vadas, kuris nei pasidavė, nei legalizavosi, nei buvo suimtas, nei nukautas. 1952 m. sausio 30 d. dėl ligos iš LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko pareigų pasitraukė J. Žemaitis-Vytautas ir pasiūlė į jo vietą išrinkti pirmąjį pavaduotoją Vanagą. Tačiau, silpstant ir trūkinėjant tarpusavio ryšiams, KGB suėmus ar nužudžius LLKS lyderius, nuo 1953 m. vasaros A. Ramanauskas-Vanagas liko aukščiausiu LLKS pareigūnu.
KGB siekė suimti arba sunaikinti Vanagą: vykdė slaptus rėmėjų suėmimus, kankino ir žudė paimtus į nelaisvę partizanus, naudojo agentus smogikus, specialius preparatus (psichotropinius preparatus, migdomuosius, kapsules su dujomis…), užmaskuotas specialias minas (spausdinimo mašinėlė, „ryšininkų“ perduodamas paketas…), verbavo agentus ir stengėsi juos infiltruoti į pasipriešinimo gretas. Tačiau vyriausiojo LLKS gynybos pajėgų vado ir pirmojo LLKS prezidiumo pirmininko pavaduotojo A. Ramanausko surasti saugumui nepavyko. Iki lemiamos išdavystės 1956 m. spalio 12 d.
Po slapto tardymo L. Martavičius specialiu slaptu ryšiu nedelsdamas Maskvą: „Adresų, kur gyveno, kol kas nesako.“ KGB domino ne šiaip adresai, o vietos, kur slepiami dokumentai, archyvai, rankraščiai, ginklai. Kankintojai nesuvokė, kad A. Ramanauskas slėpė ir dukros gyvenamąją vietą.
Gyjančių žaizdų ir galvos skausmų kamuojamas, vos judantis ar visai nepaeinantis partizanų vadas, nepaisydamas sužaloto kūno jis aiškiai savo kankintojams nurodė savo motyvaciją, kodėl įsitraukė į pasipriešinimo gretas: „Norėdamas kovoti prieš Sovietų Sąjungą, kadangi laikiau Lietuvos prisijungimą prie Sąjungos kaip okupaciją…“
Net KGB vidaus kalėjimo vienutėje kalinamas Vanagas darė viską, kas buvo jo galioje, kad palengvintų kitų žmonių ir savo šeimos likimą. Meistriškai naudodamasis kagėbistų pomėgiu girdėti tai, ko realiai nėra, A. Ramanauskas suklaidino KGB. 1957 m. vasario mėn. tardymo planuose jau nebuvo numatyta ieškoti memuarų ir archyvų slaptaviečių. Žmonos byla buvo atskirta iš bendros bylos, teisme jai iškelti kaltinimai subliuško ir buvo pakeisti švelnesniais. Atsisakyta rėmėjų ir pagalbininkų baudžiamojo persekiojimo.
Net okupantų teisme jis nenorėjo būti tik stebėtoju. Net ir žinodamas, kad uždarame okupantų teismo posėdyje jo daugiau niekas negirdi ir tai neturės jokios įtakos nuosprendžiui, jis aiškino, tikslino, neigė, demaskavo ir įrodinėjo. Gynė pasipriešinimo veiksmų teisėtumą ir okupantus vadino okupantais, o savo kovą – kova dėl Lietuvos nepriklausomybės. Vos ne kiekvieną kaltinimo punktą paneigęs, A. Ramanauskas vis tiek negalėjo tikėtis išeiti gyvas iš šios mėsmalės. Okupacinė valdžia Vanago nelaikė karo belaisviu. Jis buvo labai nepatogus tos valdžios nusikaltimų ir neteisėtumų liudininkas, su kuriuo siekta kuo skubiau susidoroti.
1957 m. lapkričio 29 d. mirties bausmė įvykdyta. Tą naktį dvi mirties bausmės buvo įvykdytos ir Lukiškių kalėjime. Biblijinis siužetas. Du kriminaliniai ir vienas politinis. Visi trys sušaudyti kaliniai 2018 m. buvo atrasti vienoje duobėje Vilniaus Našlaičių kapinėse. Ekspertai nustatė, kad jis buvo žiauriai sumuštas ir nužudytas šūviu į veidą. Jis išdrįso pažiūrėti savo mirčiai į akis, kol per kelias minutes mirė kankinio mirtimi. Ar ką spėjo pagalvoti ir kas paskutinį kartą šmėstelėjo jo galvoje, mes nesužinosime. Gal paskutinį kartą pamatyta dukra, kurios ateitimi rūpinosi iki pat okupantų teismo dienos, kuriai užrašė knygoje, kad jisai tiki, kad jo vaikas išliks, užaugs ir gyvens nepriklausomoje Lietuvoje. Kad Lietuva bus laisva.
Šie istorijos puslapiai yra skausmingas išgyvenimas – suprantant, ką patyrė A. Ramanauskas-Vanagas ir daug kitų jo likimo brolių. Suprantant kaip sunku būti vanagu, matant nuo okupantų rankų žūstančius bendražygius ir artimuosius, kai reikėjo skatinti kitų viltis laimėti, net ir žlungant lūkesčiams atkurti Lietuvos nepriklausomybę, atsispirti pagundai susitaikyti su okupacija ir nepalikti kovos istorijos nebūtyje! Okupantų teisme, paskutinio žodžio pabaigoje A. Ramanauskas pasakė savo vieną svarbiausių frazių: „Per savo gyvenimą ne kartą žiūrėjau mirčiai į akis ir todėl nebijočiau ir dabar pasakyti, kad mano vesta kova buvo šventa.“
