Racionalus pamaldumas

Gyveno gydytojas, kuris kasdien po penkias minutes ryte ir vakare skirdavo maldai ir Dievo apmąstymui. Jo kolegos labai dėl to stebėjosi ir sakė, kad jiems sunku suprasti, kaip jis, būdamas toks užsiėmęs žmogus, negaili laiko tokiems abejotiniems dalykams? Kolegos klausė, ar jis gali tvirtai įrodyti, kad Dievas iš tiesų yra?

Gydytojas jiems pateikė tokį paaiškinimą: „Negaliu tvirtai pareikšti, kad Dievas yra. Tačiau, jei net Jo nėra, tai aš per dieną teprarandu dešimt minučių, kurias galėčiau skirti kam nors kitam. Tačiau, jei Dievas yra, tai reiškia, kad jūs kasdien prarandate visą amžinybę.“

Malda ir įprotis

Kartą dvasininkas aplankė vieną labiausiai gerbiamų miestelyje šeimų. Stalas buvo nukrautas rinktinėmis vaišėmis, visi šeimos nariai gražiai pasipuošę. Kai susėdo prie stalo, visų akys nukrypo į kunigą, nes jie tikėjosi, kad dabar jis palaimins stalą, sukalbės maldą. Tačiau kunigas pasakė: „Ne aš, bet šeimos tėvas turi vadovauti maldai prie stalo.“ Stojo nemaloni tyla. Nes šiuose namuose jau seniai neskambėjo maldos žodžiai, niekas nesimeldė ir prieš valgį.

Galiausiai, šeimos tėvas, užimantis įtakingas pareigas, tarė: „Gerbiamas, kunige, mes nesimeldžiame prieš valgį, nes pastebėjome, kad ta malda yra visada vienoda ir tampa automatiška. Mes manome, kad visi tų pačių dalykų kartojimai metų metus nieko gero neduoda, bet tėra nuobodus automatizmas. Kam reikalinga malda iš įpročio – tai tebūtų tuščias dalykas.“

Kunigas negalėjo nuslėpti nuostabos, jis nužvelgė visus susirinkusius ir tada prabilo septynmetė mergytė: „Tėti, ar tai reiškia, kad nuo šiol man nebereikia kas rytą, kai tik atsikeliu, ateiti pas tave, sakyti „Labas rytas, tėti, aš tave myliu?“

Apie progresą

Viename vienuolyne jauni vienuoliai pradėjo piktintis, kad čia praktikuojamos dvasinės praktikos jau šimtmetį nesikeičia, nors pasaulis per tą laiką labai pasikeitė.

Vyresnysis, išgirdęs tokį priekaištą, ne supyko, bet nusijuokė. Jis papasakojo istoriją apie jaunuolį, kuris įstojo studijuoti mediciną. Kartą jis nuėjo į knygyną ir paprašė anatomijos atlaso. Kai jam padavė didžiulę knygą, jaunuolis sunerimo, kad ji leista prieš dešimt metų, kad jam reikėtų naujausio leidimo. Knygyno darbuotojas niekaip nesuprato jaunuolio nuogąstavimų: „Negi manote, kad žmogaus kūno sandara per dešimt metų kiek nors pasikeitė? Patikėkit, naujų kaulų žmoguje tikrai neatsirado.“

Tada vyresnysis nužvelgė visus vienuolius ir paklausė: „Negi jūs manote, kad per paskutinį šimtmetį kiek nors pasikeitė žmogaus dvasiniai poreikiai ir nuodėminga prigimtis?“

Paslaugus taksistas ir kritiškas klausytojas

Kartą išsiblaškęs profesorius, kuris skubėjo į konferenciją, kurioje turėjo skaityti svarbų pranešimą, sustabdė mieste taksi ir įlipęs paliepė vairuotojui skubiai važiuoti pirmyn. Po kurio laiko profesorius nustebęs pažvelgė į taksistą ir paklausė: „O jūs žinote kelionės tikslą?“

Šis ramiai gūžtelėjo pečiais: „Ne, bet kliento noras man įsakymas – aš važiuoju, kiek tik leidžia taisyklės greitai, pirmyn.“

Vieno nedidelio miestelio kunigas buvo ne tik labai pamaldus, bet ir garsėjo puikiais pamokslais, kurių pasiklausyti susirinkdavo žmonės ne tik iš miesto, bet ir iš visų apylinkių. Taip pat daugybė žmonių norėjo su kunigu pasikalbėti, gauti dvasinį patarimą. Visi godžiai klausydavosi kiekvieno kunigo žodžio.

Tačiau miestelyje gyveno vienas žmogus, kuris niekada nepraleisdavo progos pasijuokti iš kunigo bei jį pakritikuoti. Jis visiems sakydavo, kad kunigas pats negyvena taip, kaip moko kitus, kritikuodavo kunigo pamokslus, nepraleisdavo progos pašiepti dvasininko išvaizdą.

Kartą, šis kunigą be paliovos kritikuojantis vyriškis stipriai persišaldė, susirgo plaučių uždegimu ir mirė. Miestelio gyventojai lengviau atsiduso. Tiesa, išoriškai jie demonstravo gedulą, tačiau širdyje net džiaugėsi, kad dabar nereikės kęsti žmogaus, kuris puldinėja kunigą.

Visus nustebino tai, jog kunigas per savo kritiko laidotuves buvo ypač susikrimtęs ir nuoširdžiai gedėjo. Po kurio laiko miestelio gyventojai išdrįso paklausti kunigo, ar jis tiek sielojasi dėl to, jog gaila savo sielą pražudžiusio žmogaus?

Kunigą toks klausimas nustebino. „Kodėl galvojate, kad šis mūsų bičiulis pražudė savo sielą? Tikiu, kad dabar džiaugiasi Viešpaties artumu, nes gyveno sąžiningai, padėdavo kiekvienam, patekusiam į bėdą. Prisipažįstu, per laidotuves labiausiai gailėjausi savęs, nes netekau tokios svarbios Dievo dovanos. Mane paprastai supa žmonės, kurie man dėkoja, mane giria. Tik jis vienintelis sakydavo man nepatogius, nemalonius dalykus, mesdavo man iššūkį ir taip padėjo neapkerpėti, nuolat augti dvasiškai. Bijau, kad dabar man bus kur kas sunkiau atsispirti pagundoms.“

Iš knygos „Mozaika“

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *