Kiek irzulio girdėti vaiko balse, sakančiame: „man nuobodu“. Tas keistas potyris atrodydavo nepakenčiamas ir siaubingas, keliantis neigiamus jausmus, kai buvome maži. Dabar, jau būdami suaugę, turime galybę pareigų, darbų, buitinių užduočių, socialinių pasiūlymų… nebėra laiko nuobodžiauti. O net, rodos, niekuo rimtai neužsiimdami – turime modernius išradimus, internetą ir socialinius tinklus – aplink tiek dirgiklių, vibruojančių ir pypsinčių aparatų, kad seniai besijautėme tikrai nuoširdžiai nuobodžiaujantys ir niekuo neužsiimantys.

Raudona lemputė galvoje

Kas yra nuobodulys? Tai nemaloni būsena, kai jaučiamės negalintys realizuoti savo siekio. Dažniau tai patiria stokojantys vaizduotės, motyvacijos, sunkiau koncentruojantys dėmesį. Tačiau nuobodulio kaltininkai gali būti ir išoriniai – nepakankamai stiprūs stimulai, galimybių nebuvimas, prievarta atliekama veikla ir jos beprasmiškumas, nuviliančios aplinkybės.
Žmogus savyje turi troškimą veikti tai, kas vienaip ar kitaip atrodo prasminga. Kai tame, ką darome, nustojame įžvelgti prasmę, mus užgriūva bejėgiškumo, įstrigimo „pelkėje“ jausmas. Nuobodulys paprastai reiškia nesugebėjimą laisvai skleistis.

Psichiatras Neelas Burtonas atkreipia dėmesį į situaciją, kai būname oro uoste ir sužinome, kad mūsų skrydis atidėtas. Būtent tada pajuntame karčiausius nuobodulio prieskonius. Nors esame aplinkoje, kuri siūlo įvairių galimybių – parduotuvės, kavinės, daug žmonių, – tačiau mūsų tikslas yra kelionė, o ne apsipirkinėjimas ar pažinčių mezgimas. Išgyvename ir bejėgiškumo jausmą, nes nuo mūsų nepriklauso, kiek ilgai teks laukti skrydžio. Psichiatras tvirtina, kad vien tokia nemaloni patirtis gali žmogų atgrasyti nuo skrydžių lėktuvu. Panašiai kaip prasti ir nuobodūs mokytojai neretai „nužudo“ mokinių žingeidumą bei norą skaityti.

Kita vertus, nors ir sunku patikėti, nuobodulys gali būti netgi dovana. Jis primena, kad kūrybiškai ir visavertiškai mes nepasinaudojame turimu laiku ir daugybę galimybių paprasčiausiai išvaistome. Tad „raudona lemputė“, kurią galvoje uždega nuobodulys, gali tapti svarbiu akstinu keistis, peržiūrėti tai, kaip gyvenome iki šiol.

Skamba paradoksaliai, tačiau istorija mus moko, kad būtent nuobodulys žmoniją pastūmėjo daugybės svarbių pasiekimų link. Tai reiškia, kad jis ir mums gali padėti sugalvoti originaliausių dalykų, leisiančių plačiau išskleisti mūsų vaizduotės sparnus.

Amerikiečių seriale „Moderni šeima“ smagiai šaržuojama mergina, kuri patiria šoką, kai sugenda jos išmanusis telefonas. Praėjus pradinei nevilčiai, ji nustemba pradėjusi vėl pastebėti ir atrasti tai, nuo ko buvo pabėgusi nuolatos „lindėdama“ savo telefone. Ji ima girdėti paukščių čiulbėjimą, ją žavi žolės žaluma, prisimena skaitymo malonumą ir net rašo meilės laiškus. Nors ši situacija seriale gerokai hiperbolizuota, tačiau psichologai rimtai teigia, kad, „bėgdami“ nuo „nuobodžios kasdienybės“, mes dažnai labai daug ko netenkame.

Kūrybiškumo versmė – nuobodulys?

Britų psichologas Sandi Mann atliko tyrimą, kurio metu žmones prašė įvykdyti nuobodžias užduotis ir užsiminė, kad derėtų išnaudoti savo kūrybingumą. Tyrėjai konstatavo paradoksą: kuo nuobodesnė užduotis tekdavo, tuo kūrybingiau žmonės veikė. Šis tyrimas patvirtino hipotezę, kad nuobodulio jausmas leidžia mūsų protui klajoti ir užsukti į tas sąmones kertes, kurias seniai buvome apleidę, nuolatos susitelkdami į tai, kas „ginė“ nuobodulį į šalį.

Filosofas Andreas Epidorou tvirtina, kad nuobodulys padeda reguliuoti gyvenimo tempą bei žmogui leidžia būti visapusiškesniam. Pasak jo, bijantys pajusti nuobodulį pražiopso daug svarbių patirčių. Pagaliau, nuobodulys – tai įspėjimas, kad nedarome to, ko norėtume, kad veikiausiai esame ne savo vietoje. Tai, kaip jau minėta, derėtų vertinti kaip naudingos „raudonos lemputės“ įsižiebimą.

Tačiau ar ne ironiškai skamba mokslininkų tvirtinimas, kad nuobodulys gali padėti gyventi prasmingiau? Juk nuobodžiavimą mes paprastai siejame su nieko neveikimu ir tingėjimu. Panašu, jog nuobodulį prasmingiau gretinti ne su tingėjimu, bet su svajojimu. Pastarasis taip pat stimuliuoja tas smegenų dalis, kurios leidžia įsijungti kūrybiškumui, neapkraunant smegenų papildomais išoriniais dirgikliais bei reakcijomis.

Vis dėlto nuobodulys tikrai nėra malonus patyrimas. Jis atveria duris nepatogiems jausmams ir mintims, kuriuos dažniausiai esame linkę blokuoti. Šių laikų rinkodara remiasi pažadu, jog išgelbės mus nuo nuobodulio. To taip pat siekia visi socialiniai tinklai, išmaniųjų telefonų programos, įvairiausios parduotuvių akcijos ir t.t. Visa tai veikia kaip „raminamieji“. Jie gali padėti tik laikinai, nes nustumdami problemą į šalį, jie nepašalina jos priežasties.

Išsekinti skubėjimo

„Autobiografiniu planavimu“ vadinamas procesas, kai, įjungę vaizduotę ir svajodami, žmonės raginami sau įvardyti svarbiausius siekius, detaliau išskleisti, ką jie norėtų daryti ateityje. Mokslininkai tvirtina, kad yra pakankamai pagrindo tvirtinti, jog tada, kai leidžiame savo mintims klajoti, niekur jų nevejame, pradedame būti atidesni tam, kas aplink mus, sugebame prasmingiau įvertinti ir apsvarstyti ateities perspektyvas.

Nuobodulys gali padėti tapti geresniu žmogumi. Airių mokslininkai teigia, kad nuobodulys mus skatina elgtis altruistiškiau.
Kai nuobodžiaujame, savo veikloje jaučiame prasmės trūkumą, o tai – galimybė ne tik praturtinti savo gyvenimą, bet ir tapti atidesniems kitiems. Neretai būtent nuobodulys žmones pastūmėja savanoriauti, tapti kraujo donorais, užsiimti labdara, padėti į bėdą patekusiems.

Nuobodulys ypač svarbus mūsų laimei. Nors filosofas Bertrandas Russellas rašė apie laimingo gyvenimo sudedamąsias dalis prieš šimtmetį, tačiau jo įžvalgos apie nuobodulio reikšmę itin aktualios ir šiandien: „pakylėjimų perteklius veda prie išsekimo. Mums reikalingi stipresni stimulai, galintys padėti jausti susijaudinimą, juk jie yra ne kas kita, kaip pagrindinė malonumų dalis. Vien šurmulio ir pakilimų apimto žmogaus gyvenimas primena gyvenimą to, kuris nuolatos siautulingai trokšta aitriųjų pipirų. Galiausiai jis nebegali jausti tikro skonio bei praranda juslių jautrumą. Nuobodulys padeda išvengti per didelio pasinėrimo į tokį gyvenimą. Gyvendami vien pakilime – nejausdami jokio nuobodulio – mes kenkiame savo sveikatai, bukiname malonumo jusles, o nustoję stebėtis, žavėtis grožiu, nebesiekiame tikrosios išminties.“

Z karta ir nuobodulys

Vienas dalykas, pakitęs nuo to laiko, kai rašė filosofas, tai – naujosios kartos, gimusios išmaniųjų technologijų amžiuje ir nebežinančios, ką reiškia gyventi be jų. Vieno eksperimento metu Z kartos (gimusieji XXI a.) vaikai ir paaugliai buvo įleisti į kambarį, kuriame tebuvo baltos sienos ir nieko daugiau. Eksperimento dalyviai negalėjo nieko įsinešti į vidų. Jie sėdėjo kambaryje vieną valandą ir buvo beprotiškai nustebę. Vėliau jie teigė jautę labai keistą, jiems visiškai nepažįstamą jausmą. Galiausiai tyrėjai priėjo išvados, kad tai buvo susitikimas su nuoboduliu. Šiuolaikinės kartos dažnai gyvena tokiu milžinišku tempu ir apsupti tokios gausybės dirgiklių, kad nuobodulys jiems visiškai nepažįstamas.

Nuobodžiaujantis ir genialus

Žinoma, galime teigti, kad vieni vaikai labiau pasinėrę į virtualybę, kiti mažiau, bet, pripažinkime, gyvename dirgiklių krioklyje. Amerikos radijo stoties WNYC vykdomas projektas „Bored and brilliant“ („Nuobodžiaujantis ir genialus“) pristatė seriją radijo laidų, nagrinėjančių nuobodulio fenomeną ir jo naudą.

Šios Manousho Zomorodi vestos laidos – tarsi lengvos mankštos planas vienai savaitei, galintis padėti atsitraukti nuo išmaniojo įrenginio ekrano ir apsižvalgyti aplinkui, panuobodžiauti ir pajausti skirtumą. Šių laidų anglų kalba galima pasiklausyti nemokamai internete arba pasinaudoti toliau pateikta jų santrauka.

Pirmas išbandymas. Visą dieną kažkur keliaujant nesinaudoti telefonu.

Važiuojant troleibusu, laukiant stotelėje, einant į paskaitą ar biurą, keliauti žiūrint ne į telefono ekraną, o dairantis aplinkui, stebint tai, kas vyksta tikrovėje. Leiskite sau panuobodžiauti. Atsispirkite įpročiui nerti į instagramo vaizdus ar feisbuko įrašus. Atsisėdę ant suolelio apsidairykite – kiek daug žmonių „skęsta“ telefonų ekranų jūroje, ausinėmis izoliavę save nuo aplinkos.

Psichologai atkreipia dėmesį į tai, kad tikrindami naujienas, žinutes, elektroninius laiškus ar naujus vaizdelius telefono ekrane, akimirkai mes sulaikome kvėpavimą. Tai – kūno reakcija į nerimą. Mes galvojame, kad bėgdami nuo nuobodulio ir „nieko neveikimo“ nusiraminame, bet dažnai būna priešingai – įaudriname save dirgikliais, kurie neatpalaiduoja, bet palaiko mūsų įtampą.

Kaip galime sau padėti? Vienas iš galimų sprendimų – visiems kontaktams telefone nustatyti ramią ir švelnią skambėjimo melodiją, o garsesnį ir intensyvesnį toną parinkti tik žmonėms, kurių skambučių niekada nenorėtumėte praleisti. Taip pat dažniau paleisti telefoną iš rankų ir laikyti jį krepšyje, kuprinėje ar bent jau kišenėje. Telefono aparatas nėra deguonis, užtikrinantis mūsų kvėpavimą.

Antras išbandymas. Žiūrėti į pasaulį savo akimis, o ne per telefono ekraną.

Kiekvieną mėnesį JAV gyventojai telefonu padaro nesuskaičiuojamą gausybę nuotraukų. Žmonės dažniau fotografuoja istorinius objektus ar paveikslus galerijose nei į juos žiūri. Savaime nuotraukos nėra blogai. Įamžinti akimirkas, užfiksuoti gyvenimo detales ir tai, ką norisi prisiminti, – puiku. Tačiau dažnai šis ekranas mums neleidžia dalyvauti įvykiuose, o tik sukuria dalyvavimo iliuziją.

Fotografuodami mes sumažiname potyrio intensyvumą. Vieno eksperimento metu buvo pastebėta, kad daugiau detalių įsiminė tie žmonės, kurie po muziejų vaikščiojo be vaizdo kamerų ir išmaniųjų telefonų. Aparatui įamžinant akimirkas, mūsų smegenys to paprasčiausiai nebedaro.

Trečias išbandymas. ištrinti tą apps’ą (programėlę) telefone.

Šiais laikais į savo telefonus galime atsisiųsti daugybę programėlių – tai pokalbių svetainės, tinklaraščiai, virtualios galerijos, žurnalai, žaidimai… Labai dažnai atsiranda tokių, kurios iš mūsų atima be galo daug laiko, tačiau neduoda jokios naudos. Programėlės įtraukia, užkabina, o mes nebesugebame pastebėti, kiek brangaus laiko, kurį galėjome skirti kur kas prasmingesnei veiklai, išnaudojome tuščiai.

Negalima teigti, kad visos programėlės vertos vien keiksmų, tačiau svarbu paklausti savęs, ar jos padeda, tarnauja jums, ar vis dėlto labiau kenkia, veikia toksiškai. Pabandykite bent vienai dienai ištrinti tokį apps’ą iš savo telefono ir pajauskite, ką reiškia gyventi be jo, pastebėkite, kiek gaunate, o kiek prarandate.

Ketvirtas išbandymas. Sakyti „stop“ virtualiam bendravimui

Bent vienai dienai apribokite virtualų bendravimą. Žinoma, yra virtualių platformų, naudojamų darbo reikalams. Tačiau ar tikrai mes virtualiai bendraujame tik tada, kai tai itin svarbu? Kur kas reikalingiau pailsėti nuo beprasmio verbalinio žongliravimo, rausimosi spam’o šiukšlyne ir laiką eikvojančių socialinių vaidybų, kur privalai būti pasiekiamas kiekvieną minutę, nes kitaip atsiliksi, tapsi prastesnis ar nereikalingas. Mes egzistuojame ir tuomet, kai nesame prisijungę prie socialinių tinklų arba nekeliame telefono ragelio. Nepamirškite to, tai labai svarbu.

Nustokit taip dažnai tikrinti telefoną. Juk ne kiekvieną dieną tikimės sulaukti svarbaus skambučio ar laiško. Kartais šis nuolatinis žvilgčiojimas į ekraną tėra beprasmis įprotis. Sociologiniai tyrimai atskleidė, kad darbuotojai, kurie yra nuolatos pasiekiami, nes visuomet tūno virtualioje erdvėje, laukdami žinučių iš darbo, dažniau nei kiti keičia darbą, nes paprasčiausiai pervargsta. Norite būti geri, efektyvūs ir produktyvūs darbuotojai? Tiesa ta, kad mūsų koncentracija ir gebėjimas kuo geriau atlikti darbus smarkiai mažėja, kai esame įsitempę ir pavargę. Mums reikia laiko ir erdvės, kad mūsų mintys galėtų augti. Šitai suprato didieji filosofai. Ypač tai pabrėždavo danų mąstytojas S. Kierkegaardas. Nuolatos bandydami neatsilikti nuo bėgančios minios, mes atimame iš savęs gyvenimo džiaugsmą.

Penktas išbandymas. Šiandien daryti tai, kas padės išlaisvinti kūrybinę gyslą, – stebėti.

Reikia būti dabarties akimirkoje, dėmesingiems tikram pasauliui, o ne tik jo šešėliams virtualioje erdvėje. Visi geri menininkai turi kai ką bendro – jie pastebi dalykus, kurių nemato kiti. Kartais būtina sąmoningai atsimerkti ir „pradėti matyti“, atkreipti dėmesį į savo aplinką, fiksuoti detales, kurios gal atrodo paprastos ir nereikšmingos. Klauskite – kodėl, bandykite kurti nepažįstamų žmonių gyvenimo istorijas, remdamiesi vien tuo, ką matote čia ir dabar. Netrukus pastebėsite, kad pradedame mąstyti tuomet, kai atkreipiame dėmesį. O kasdienio gyvenimo detalės nereikšmingos yra tik tada, jei žiūrime ir mąstome labai siaurai.

Šeštas išbandymas. Pripilkite pilną puodą vandens ir pastatykite jį ant viryklės. Nieko neveikite, tik žiūrėkite, kaip pamažu vanduo užverda. Teks palaukti ir pajausti nuobodulį.

Paimkite savo piniginę ir iš joje esančių daiktų pastatykite savo svajonių namą. Tegu dvidešimtinės tampa jūra, paplūdimiu arba žole, lojalumo kortelės atstoja stogą, o monetos – laiptus į verandą… Kiek visko galime sugalvoti… Pamėginkite statyti taip, kad šis namas atvaizduotų jus pačius. Štai kas yra autobiografinis planavimas. Tokie dalykai – gal iš pirmo žvilgsnio beprasmiški ir keistoki – mums patiems padeda netikėtai atrasti tai, ko iš tikro norime, atskleidžia, kaip save įsivaizduojame. Nuobodulys ir kūrybiškumas mums padeda save pažinti, mąstyti ir atrasti. Tai žymiai daugiau nei dar viena diena ar valanda, naršant telefone.

Tokie maži, paprasti ir trumpalaikiai išbandymai mums gali suteikti naujų įžvalgų, pajusti laisvę nuo technologijų, patirti nieko neveikimo džiaugsmą ir atsigręžti į mus supantį pasaulį, kuriame daug svarbių dalykų pražiopsome.

Tai svarbu išbandyti, bent dėl įdomumo. Pamatysite – nuobodžiauti verta.

Parengė Dominyka Navickaitė

Žurnalas „Kelionė“

Comments are closed.