Mohandas Karamčandas Gandhi (1869–1948) – vienas žymiausių kovotojų už laisvę pasaulio istorijoje, sukūręs nesmurtinio pasipriešinimo taktiką, kuri padėjo Indijai išsivaduoti iš Britanijos imperijos kolonijinės politikos gniaužtų. Nobelio literatūros premijos laureatas, rašytojas Rabindranatas Tagorė jį pavadino Mahatma („Didžioji siela“) ir šis apibūdinimas buvo toks taiklus, kad ilgainiui Gandhi imtas vadinti būtent taip.

Pasakojama, kad vieną dieną savo imperialistiniais įsitikinimais garsėjantis britų valdininkas akis į akį susitikęs su Mahatma Gandhi ir, norėdamas užglaistyti skirtumus tarp jų, tarė: „Pone Gandhi, mes abu esame Dievo žmonės, ar ne?“ „Jūs esate politikas, apsimetantis Dievo žmogumi, – atsakė Gandhi, – o aš esu Dievo žmogus, apsimetantis politiku.“

Jo pramintu taikaus pasipriešinimo keliu sekė tokie lyderiai kaip Martinas Lutheris Kingas Jaunesnysis, Nelsonas Mandela bei Tibeto dvasinis vadovas Dalai Lama XIV. Aktyvi Gandhi pilietinė, pedagoginė ir dvasinė veikla pelnė jam ir vieno įtakingiausių XX a. religinių lyderių vardą – iki šiol milijonai žmonių jį laiko hinduistų šventuoju.

Šiais metais, minint 70-metį nuo Mahatmos Gandhi žūties, skaitytojams pateikiame pluoštelį jo minčių apie tikėjimą, Dievą, maldą, religiją ir žmogų.

Apie tikėjimą

Tikėjimas gali gimti tik iš vidaus, jis neateina iš išorės. Didingi dalykai šiame pasaulyje pasiekiami tik dėka gyvo tikėjimo.

Per audringus gyvenimo vandenis mus veda tikėjimas, galintis perkelti kalnus ir įveikti vandenynus. Tikėjimas – tai sąmoningas gyvenimas su Dievu. Pasiekusiam tokį tikėjimą nebėra daugiau ko trokšti.

Mokslas mums gali padėti daugeliu gyvenimo atvejų, tačiau jis bevertis pavojuose ir gundymuose. Tokiais atvejais gelbėja tik tikėjimas.

Tikėjimas gimsta širdyje. Protas jį gali tik sustiprinti. Širdis ir protas nėra priešininkai, kaip daugelis mano. Kuo stipresnis ir gyvesnis tikėjimas, tuo stipriau jis veikia protą. Tikėjimas miršta, kai jis tampa aklu.

Aš tikiu – ir šis mano tikėjimas remiasi patirtimi, – kad tyros širdies žmogus kovai su negandomis visuomet ras tinkamų būdų ir reikalingų pagalbininkų.

Apie Dievą

Dievas – tai kažkas neapsakomo, ką mes jaučiame, bet negalime pažinti protu. Man Dievas yra Tiesa ir Meilė. Dievas yra etika ir moralė. Dievas – šviesos ir gyvenimo šaltinis, tačiau tuo pačiu Jis yra ir aukščiau viso kito. Dievas yra sąžinė… Jis iškyla virš kalbos ir proto. Jis – asmeninis Dievas tiems, kuriems būtinas Jo prisilietimas. Jis – esmių esmė. Jis tiesiog yra tuose, kas juo tiki. Mūsų nėra. Yra tik Jis.

Paties vertingiausio šiame pasaulyje žodžio „Dievas“ turinys kiekvienam žmogui yra skirtingas. Jo esmė priklauso nuo kiekvieno žmogaus asmeninės patirties.

Ir Bhagavadgytoje, ir Biblijoje, ir Korane aš regiu vieną ir tą patį Dievą.

Kas nori tapti Dievo bičiuliu, turi arba gyventi vienatvėje, arba susidraugauti su visu pasauliu.

Dieviškame pasaulyje neegzistuoja grynasis blogis. Dievas viešpatauja net ir velnio karalystėje, mat pastarasis yra vien tik didžios Dievo kantrybės dėka.

Yra daug Dievo apibrėžimų, nes ir Jo apraiškų yra begalybė.

Apie maldą

Gebėjimas pasinerti į maldą net ir tuomet, kai aplink viešpatauja triukšmas ir tuštybė – tai yra dorybė.

Nėra taisyklių, galinčių nustatyti maldos laiką ir trukmę. Viskas priklauso nuo paties žmogaus būdo. Malda – tai pačios brangiausios akimirkos, puošiančios mūsų kasdienybę. Šiomis akimirkomis žmogus apžvelgia netolimą savo praeitį, pripažįsta savo silpnumą, prašo atleidimo, jėgų pakilti ir elgtis geriau. Kai kuriems žmonėms maldai užtenka vienos minutės, o kitiems per mažai ir dvidešimt keturių valandų.

Žmonės, kuriuose gyvena Dievas, meldžiasi jam savo kasdiene veikla. Visas jų gyvenimas – tai nenutrūkstanti malda.

neabejoju, kad malda – tai pats geriausias būdas savo sielą ir širdį apvalyti nuo aistrų. Maldai nebūtini žodžiai. Tačiau maldai būtinas ypatingas nuolankumas. Dievas niekada neatsiliepia į arogantiškų ir su juo bandančių derėtis žmonių maldavimus.

Malda nėra kalbos ir klausos pratybos; ji nėra ir beprasmių formulių kartotė. Begalinis Dievo vardo kartojimas yra veltui, jei tai nejaudina sielos. Kaip kad alkanas žmogus mėgaujasi gausiu maistu, taip ir alkana siela mėgaujasi tyra malda… Kas yra patyręs maldos galią, gali gyventi be maisto ištisas paras, tačiau net ir akimirkos negali išbūti be maldos.

Nesijaudinkite dėl to, kaip melstis. Tegul pati malda įgauna jai reikalingą formą. Užtenka to, kad ji suvienytų jus su Dievu. Yra tik vienas svarbus dalykas: kad ir kokia būtų maldos forma, svarbu, kad tuo metu, kai žodžiai liejasi iš lūpų, jūsų dvasia nesiblaškytų.

Kam reikalinga malda? Juk Dievui nereikalingi mūsų priminimai apie save. Jis yra mumyse. Niekas nevyksta be Jo leidimo. Mūsų malda – tai širdies ieškojimas. Ji mums parodo, kad be Jo pagalbos esame bejėgiai. Bet koks mūsų veiksmas be maldos yra neužbaigtas, nes viskam reikalingas Jo palaiminimas. Malda – tai kvietimas į nuolankumą, apsivalymą ir vidinę kelionę.

Mano tikėjimas auga tylos maldoje. Tai – tikrasis menas. Aukščiausias menas, reikalaujantis nepriekaištingo uolumo.

Geriau melstis dvasia be žodžių, nei žodžiais be dvasios.

 

Apie religiją

Religijos – tai skirtingi keliai, vedantys vieno tikslo link. Argi taip svarbu, kokį kelią pasirinksime, jei jis veda į tą pačią vietą? Išties religijų yra tiek, kiek ir žmonių.

Aukščiau visų religijų man yra ne hinduizmas, o religija, pranokstanti hinduizmą. Tai religija, kuri keičia žmogaus esmę, religija, kuri apvalo žmogų ir yra nepertraukiamai susijusi su mumyse glūdinčia tiesa.

Religija, atsieta nuo kasdienių rūpesčių ir nepadedanti jų spręsti, negali būti vadinama religija.

supratau, kad teisios yra visos religijos, tačiau nė viena jų nėra tobula, nes mes jas aiškiname savo menkais protais, kartais ir skurdžiomis dvasiomis, tačiau dažniausiai tiesiog patys nesuprasdami. Savo liūdesiui turiu pripažinti, kad visose religijose egzistuoja skirtingos, o neretai ir prieštaringos, tekstų interpretacijos.

Tiesos siekiantis žmogus negali atsiriboti nuo gyvenimo ir kasdienių įvykių. Būtent todėl mano pasišventimas religijai atvedė mane į politiką. Be jokių svyravimų ir visiškai nuolankiai galiu pasakyti, jog teigiantys, kad religija neturi nieko bendro su politika, paprasčiausiai nežino, kas yra religija.

Kitų religijų, šalia savosios, studijavimas leidžia suprasti, kad visos jos remiasi vienu tvirtu pagrindu, ir pamatyti universalią tiesą, kuri yra aukščiau už „pažiūrų ir įsitikinimų dulkes“. Tegul niekas nesibaimina, kad dėmesingas ir pagarbus bandymas suprasti svetimas religijas susilpnins jo paties tikėjimą. Mūsų pačių religija tėra forma, siejanti mus su Kūrėju.

Jei mes patys esame netobuli, tai religija tokiu būdu, kaip mes ją interpretuojame, taip pat turi būti netobula. Mes nematome pilno religijos paveikslo, todėl negalime jos pilnai ir suprasti, lygiai kaip mes negalime iki galo suprasti ir Dievo. Mums pažini, todėl netobula, religija visuomet yra ir bus tam tikra evoliucija. Judėjimas tiesos ir Dievo link įmanomas tik tokios evoliucijos dėka.

Dvasinis veiksmas yra pats praktiškiausias tikrąja to žodžio prasme.

Apie žmogų

Žmogus visada yra aukščiau jo sukurtos sistemos.

Dvasinis žmogaus augimas yra susijęs su dideliais sunkumais ir dėl to galime tik džiūgauti.

Esu įsitikinęs, kad žmogaus prigimtis nekinta ir bet kurioje klimatinėje zonoje ji yra tokia pat. Jei jūs su pasitikėjimu ir meile kreipsitės į žmones, manais jums bus atlyginta dešimteriopu pasitikėjimu ir meile.

Žmonija jau seniai būtų paržuvusi, jei mumyse nuolatos nepasireikštų dieviškos savybės.

Negalima parasti tikėjimo žmonija. Žmonija – tai vandenynas. Nepaisant to, kad keletas jo lašų yra nešvarūs, tai nereiškia, kad jis visas yra suterštas.

Žinau, kad man dar teks įveikti ilgą ir sunkų kelią. Privalau mažinti save iki nulio. Kol savo valios pastangomis žmogus negebės kitų iškelti aukščiau savęs, tol jis neturės išgelbėjimo.

Žmogaus krūtinėje nuolatos vyksta kova tarp tamsos ir šviesos ir tas, kuris neturi maldos gelbėjimosi rato, tikėtina, taps tamsybių auka.

Žmogaus didingumas slypi ne galimybėje sukurti pasaulį iš naujo, bet galimybėje keisti save patį.

Nėra tiesos žmoguje, kuris nesugeba kontroliuoti savo liežuvio.

Kvaila būti įsitikinus savo išmintimi. Prisiminkite, kad ir stipriausias gali parodyti savo silpnumą, o išmintingiausias padaryti klaidą.

Apie…

Mes patys turime tapti tomis permainomis, kurias norime pamatyti pasaulyje.

Pradžioje jie tavęs nepastebi, paskui iš tavęs juokiasi, vėliau kovoja su tavimi. O tuomet tu nugali.

Kas įmanoma vienam, įmanoma ir visiems.

Tiesa tvirta kaip deimantas ir trapi kaip gėlė.

Vienintelis būdas gyventi – leisti gyventi kitiems.

Susidūręs su priešininku nugalėk jį meile.

Per savo gyvenimą daugiau naudos gavau iš draugų-kritikų, o ne iš gerbėjų, ypač, jei ta kritika būdavo išsakoma švelniai ir draugiškai.

Neapykantą nugalėkite meile, melą – tiesa, prievartą – kantrybe.

Laimė – kai jūsų veiksmai dera su jūsų žodžiais.

Laisvė nieko verta, jei ji nesuteikia galimybės klysti.

Mokėjimas atleisti – stipriųjų savybė. Silpnieji neatleidžia.

nekenčiu sienų ir tvorų. Dangus, aprėpiantis visą erdvę, vėjas, neturintis ribų, vandenynas, skalaujantis visus krantus – štai kas yra mano idealas.

Parengė Gediminas Kajėnas

Nuotraukos šaltinis wikipedia.org

Žurnalas „Kelionė“, 2018 Nr. 1

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *