1920 m. spalio 12 d. Mažeikiuose, geležinkelininko šeimoje gimė dvyniai – Martynas ir Henrikas Nagiai.1927 m. gimė sesu Zinaida (ištekės už rašytojo Mariaus Katiliškio, taip pat tas poete – geriau žinoma slapyvardžiu Liūnė Sutema). Šeima buvo kilnojama iš vieno miesto į kitą. Gyveno ir mokėsi: iki 1931 m. Radviliškyje, iki 1932 m. Kaune, iki 1935 m. Skuode, iki 1939 m. Šilutėje (lankė gimnaziją Pagėgiuose), iki 1940 m. Kėdainiuose, iki 1941 m. Naujojoje Vilnioje. 1940 m. baigė Kėdainių gimnaziją. 1940–1941 m. Vytauto Didžiojo universitete studijavo architektūrą, 1941–1943 m. lituanistiką, germanistiką, filosofijos ir meno istoriją. 1945-1947 metais studijavo Insbruko universitete germanistiką ir meno istoriją. Studijas tęsė Freiburgo universitete, lygiagrečiai studijuodamas ir dėstydamas Taikomosios dailės institute. 1949 metais H. Nagys persikėlė į Kanadą. Ten jis apgynęs daktarinę disertaciją apie G. Traklio kūrybos evoliuciją, dėstė literatūrą Monrealio universitete ir gimnazijose, dirbo fabrikuose. 1952–1959 metais dirbo „Literatūros lankų“ redakcijoje ir buvo savaitraščio „ Nepriklausoma Lietuva“ redaktorius.

Henrikas Nagys kurti pradėjo nepriklausomoje Lietuvoje, kilo tremtyje ir kaip poetas subrendo emigracijoje. „Kertinis jo kūrybos akmuo, ant kurio laikosi tasai nuostabus kūrybinis poetinis pastatas, yra žmogaus grumtis su kasdienybe, vienatve ir mirtimi. Ta grumtis tarpais išvirsta į prometėjišką protestą, herojinį skrydį, idėjinę viziją, tobulos meilės ilgesį, vienatvinę izoliaciją ir užuojautą prispaustam žmogui – broliui.“ – apie H. Nagio kūrybą yra sakęs kunigas Leonas Andriekus.

Pirmuosius eilėraščius paskelbė 1937 m. moksleivių žurnaluose „Mokslo dienos“ ir „Ateitis“, vėliau kūrybą spausdino žurnaluose „Naujoji Romuva“, „Židinys“, „Kūryba“, literatūros almanachuose, periodinėje spaudoje. 1946 m. Insbruke išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį „Eilėraščiai“. Paskelbė straipsnių literatūros ir dailės temomis, parašė išeivijos poezijos ir prozos apžvalginių apybraižų. Kritikos straipsniams, dažnai pasirašytiems slapyvardžiais Jonas Vakaris, Vytautas Statkus, būdinga erudicija, įžvalgumas, subtilus humoras, kartais kandi ironija.

1969 m. atsiimdamas lietuvių rašytojų draugijos premiją, H. Nagys sakė: „Nedaug mums buvo duota rinktis. Visi mes mieliau švęstume savo šventes ir susiburtume tokiomis progomis savoje žemėje ir tarpe savųjų. Tie, kurie rašome, kurie gyvename gimtam žodžiui, jaučiame tai kasdien: kiekvieną kartą, pradėję rašyti, kiekvieną kartą, prakalbėję į jus, kiekvieną kartą, atsivertę lietuvišką knygą. Rašančiam savas žodis nebėra tik parankiausia komunikacijos priemonė, bet jo gyvenimo ir jo likimo dalis.

Subrendo manoji karta karo pragare ir pokario pilkoje ir slegiančioje nežinioje, todėl mūsų žodis dažnai skaudus ir degina kaip žaizda. Nebuvo kaip ir kada vaikščioti saulėje ir juoktis, todėl taip retai lengvas ir žaismingas tas žodis. Nors mokėmės ne tik pas savus, nors vienam kitam retkarčiais atrodėme keisti, nuosavi svetimšaliai, mūsų žodžių vis tos šaknys yra įsikirtusios giliai gimtojon žemėn ir gyvastį geria iš tų pačių gelmių. Esame pašaukimu, kraujo giminyste ir likimo lemtimi tik viena dalelyte gyvos lietuvių literatūros grandies. Jos, tvirtai tikiu, nesutraukys nei nuotoliai, nei laikini laikotarpio sąmyšiai, nei vergijos.“

Iš viso poetas parengė ir išleido šešias poezijos knygas, vertimų knygą, parašė „Kantatą Kryžių ir rūpintojėlių Lietuva“.

Poeto gimtinėje jo vardu 1998 m. pavadinta Buknaičių pagrindinė mokykla. Mažeikiuose 2005 m. prie jo gimtojo namo buvo atidengta memorialinė lenta poetui Henrikui Nagiui ir jo seseriai poetei Zinaidai Nagytei-Katiliškienei (Liūnei Sutemai), 2007 m. Lietuvos valstybinės premijos laureatei, pagerbti.

1991 m. rudenį poetas lankėsi Lietuvoje. Mirė 1996 m. rugpjūčio 3 d. Monrealyje, 1997 m. palaikai palaidoti Vilniaus Antakalnio kapinėse. Kviečiam prisiminti H. Nagį ir paskaityti šiandien savo malonumui jo eilėraščių. Gal netgi šį?

Namai
Vieną vakarą sugrįšiu vėl namo.
Bus skaidri, šalta žiemos naktis.
Švies didžiulės žvaigždės tylumoj,
ir beržai stovės šalikelėm balti.

Taip prieisiu kelią į namus…
Tolumoj suvirps varpeliai – ir skambės, skambės.
Grįžulas tarp ąžuolo šakų plazdės –
didelis, liepsnojąs, neramus…

Ir praversiu aš namų duris –
pasigirs pažįstami balsai, ir atspindys
plazdančios ugnies ant mano veido kris…
Ir suplaks taip taikiai ir lengvai širdis…

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *