Prieš 17 metų spalio 14 dieną Vilniuje mirė monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, kurio gyvenimas ir darbai liudijo meilę Dievui bei kiekvienam sutiktam žmogui. Ypatingo jautrumo ir šviesos sklidina K. Vasiliausko asmenybė tapo tolerancijos ir pagarbos pavyzdžiu tiek gūdžiu sovietmečiu, tiek ir atgimusioje Lietuvoje.

Būsimasis dvasininkas gimė 1922 metais Katališkių kaime, Biržų apskrityje. 1941 m. baigė Biržų gimnaziją ir iškart pasirinkęs dvasininko kelią įstojo į Kauno kunigų seminariją, o po metų perėjo mokytis į Vilnių.

1946 m. birželio 16 d. tuometinio arkivyskupo, būsimo kankinio, Mečislovas Reinio Įšventintas kunigu, K. Vasiliauskas darbavosi Kalesninkų (Šalčininkų r.), Švenčionių bažnyčiose, 1948 m. paskirtas Šv. Teresės bažnyčios ir Aušros Vartų koplyčios vikaru, dirbo Šv. Kazimiero bažnyčioje. Tačiau po metų buvo suimtas Rimšės (Ignalinos r.) bažnyčioje mišių metu, apkaltintas ryšiais su „banditais“ ir 1950 metais „už tėvynės išdavimą ir antitarybinę agitaciją“ nuteistas 10 metų kalėti Intos ir Vorkutos lageriuose.

Iš lagerio paleistas anksčiau laiko – 1956 metais, tačiau ilgai Lietuvoje neužsibūna – 1958 metais jam uždraudžiama gyventi Lietuvoje, tad K. Vasiliauskas dešimtmečiui apsigyvena Latvijoje, Daugpilyje, kur legaliai negalėdamas kunigauti, baigė vairuotojų kursus, dirbo santechniku, elektriku, kroviku, buhalteriu.

Tik 1968 m. gavęs leidimą gyventi Lietuvoje, paskiriamas tarnystei Varėnoje, o nuo 1975 metų – beveik ketvirtį amžiaus jis praleido Vilniaus Šv. Rapolo bažnyčioje. Būtent šalia šios bažnyčios 2010 metų rudenį atidarytas K. Vasiliausko vardo skveras su lauko rieduliu ir jame inkrustuotais metalo žolynais.

1989 metais tikintiesiems atgavus Vilniaus arkikatedrą baziliką, paskirtas jos klebonu. K. Vasiliausko klebonavimo laikotarpiu Katedra buvo tapusi ypatingos traukos bei įvykių liudininke: 1991-aisias joje buvo pagerbiamos sausio įvykių aukos, savo vizito Lietuvoje metu čia lankėsi ir buvo gražiai priimtas Tibeto dvasinis lyderis Dalai Lama XIV, savo poeziją skaitė egzilio poetai Bernardas Brazdžionis, Leonardas Andriekus. Taip pat pradėta graži iki šiol gyvuojanti tradicija Vėlinių dienomis pagerbti mirusius rašytojus, rengiami poezijos ir muzikos vakarai. Daugelis šių įvykių buvo susijęs būtent su kunigo K. Vasiliausko veikla bei geranoriškumu. Neatsitiktinai prof. Viktorija Daujotytė knygoje monsinjorui skirtoje knygoje „Žmogus ir jo kalnas“ yra užrašiusi tokius žodžius: „Daugiau kaip dešimt metų Monsinjoras buvo neabejotinai ryškiausias Vilniaus, o gal ir visos Lietuvos žmogus. Ne žinomiausias, ne žymiausias, o būtent ryškiausias“.

Nuo 1997 metų iki pat savo mirties 2002 m. K. Vasiliauskas darbavosi šv. Mikalojaus bažnyčioje. Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje.

K. Vasiliauskui dar esant gyvam pasirodė jo pamokslų knyga „Šviesi vilties žvaigždė“. Po mirties išleista jo laiškų iš lagerio knyga „Iki švytėjimo: Kazimiero Vasiliausko laiškai Zitai Žemaitytei, 1950–1972“, literatūrologės, prof. Viktorijos Daujotytės-Pakerienės studija „Žmogus ir jo kalnas: apie monsinjorą Kazimierą Vasiliauską: asmenybės fenomenologija“, Stasio Lipskio meninė apybraiža „Širdies ir altorių šviesoj“. 2015 m. – žurnalistės Ramunės Sakalauskaitės monografija „Gyvenimas, koks jis buvo. Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografija“, kurioje skelbiama gausi archyvinė medžiaga bei kunigų atsiminimai.

Algirdo Kumžos nuotraukoje monsinjoras K. Vasiliauskas ir Dalai Lama XIV Vilniuje, 2001 m.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *