Lygiai prieš 85-erius metus, 1933 m. spalio 15 d. Sindriūnuose, Pasvalio raj., gimė dramaturgas, prozininkas Juozas Glinskis.
Baigė Vilniaus pedagoginį institutą, mokytojavo, dirbo „Lietuvos aido“ redakcijoje. Į literatūrą atėjo su novelių rinkiniu „Verdenės“ 1967 m. 1970 m. parašė dramą „Grasos namai“, kurią tais pačiais metais Kauno dramos teatre pastatė Jonas Jurašas. 1962–1973 m. mokytojavo vakarinėje Pravieniškių pataisos darbų kolonijos mokykloje ir Juodšilių spec. mokykloje.
Apie 1990-uosius J. Glinskis yra sakęs: „pirmąją savo dramą („Grasos namus“) parašiau būdamas trisdešimt septynerių (1970). Iki 1990 m. esu paskelbęs dešimt įvairaus žanro pjesių – nuo lyrinės dramos ir komedijos iki tragiško farso ir antiutopijos. Tada darbavomės ideologines cenzūros sąlygomis. Kad neužkliūtum, turėjai „įdarbinti“ vidinį cenzorių, kuris kontroliavo personažų elgseną ir dialogus. Dangstėmės ezopo kalba.“
Parašė filmų scenarijų. 1975 m. „Toliau – begalinė diena“ – apie dailininką ir muziką M. K. Čiurlionį. Nepastatytas. 1983 m. drauge su režisieriumi Raimondu Vabalu „Skrydį per Atlantą“. Parengė tris Juozo Miltinio repeticijų tomus, kuriuos išleido „Baltos lankos“ 1997–1999 m. J. Glinskio pjesių pastatyta Latvijoje, Rusijoje, Švedijoje, Prancūzijoje, JAV.
J. Glinskio pjesėse dominuoja nelaisvės motyvai, gvildeno menininko, iškilios asmenybės konfliktą su visuomene, gniuždančia socialine aplinka. Vienoje žymiausioje jo pjesių Grasos namai (1971) personažai – kunigas poetas, archyvaras, vyskupas – kali nuo pasaulio izoliuotose celėse, „gyvendami“ iš pasąmonės sugrįžtančiais „nuodėmingos praeities“ groteskiškais vaizdais. Kultūros ministro Liongino Šepečio nurodymu kai kurios scenos išimtos, finalas pakeistas. J. Glinskio kūriniai, anot V. Kubiliaus, „įteisino lietuvių dramaturgijoje natūralistinio šiurkštumo stilistiką, reikalingą žiaurumo teatrui, ir grotesko poetikos sankcionuotą nevilties intonaciją, pasaulio blogio ir netvarkos demoniško pirmapradiškumo nuostatą“.
1989 m. kurį laiką buvo Lietuvos valstybinio akademinio dramos teatro vyr. režisieriaus padėjėju literatūros klausimais. Dirbo Sąjūdžio žinių (1989 m. ėjo vyriaus. redaktoriaus pareigas), Lietuvos aido redakcijose. Dalyvavo Sąjūdžio veikloje.
Apdovanojimai: 1988 m. apdovanotas J. Grušo premijomis už dramas Pasivaikščiojimas mėnesienoje ir Nelabųjų raisto repeticija; 2002 m. suteikta Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcijos premija už dramą Vieno tėvo vaikai.
Aštuoniasdešimt penkmetį švenčiantis dramaturgas šiuo metu gyvena taip, kaip visada svajojo: nuošaliai, vienkiemyje prie Žeimenos upės.
