„Visos religijos – apie vieną ir tą patį: apie meilę, gėrį, atleidimą… Todėl nesvarbu, kurią pasirinksi. O ir išvis – ar verta rinktis, jei jau visos apie tą patį – apie tai, kaip būti geru žmogumi. Aš ir taip stengiuosi būti geras žmogus. Ir tikėjimas tam visai nebūtinas…“
Šiandien labai dažnai tenka susidurti būtent su tokiu požiūriu į tikėjimą. Ką čia ir bepridursi? Religijos, bendriausia prasme, iš tiesų – apie vieną ir tą patį. O kartu ir absoliučiai apie skirtingus dalykus kita prasme. Tai kaip vyras ir moteris – panašūs tuo, kad abu žmonės, tačiau skiriasi tuo, kad priklauso skirtingoms lytims. Todėl tam tikruose dalykuose jie labai panašūs, o kituose – kardinaliai skiriasi vienas nuo kito, tarsi būtų iš skirtingų planetų.
Kas vienoda, ar bent jau labai panašu skirtingose religijose? Dorovinės taisyklės. Kodėl? Atsakymas, man regis, pakankamai akivaizdus. Žvelgiant iš krikščioniškosios perspektyvos, žmogus yra Dievo atspindys ir Dievas jau žmogaus širdyje įrašęs dorovines normas. Todėl skirtingose kultūrose bei epochose būdavo atpažįstamos tos pačios moralinės normos ir per tikėjimą jos tapdavo bendrąją gyvenimo norma. Tačiau net jei pagrindu nelaikytume krikščioniškojo paaiškinimo, grynai logiškai galima numatyti, kad normaliai visuomeninei santvarkai būtinas tam tikras dorovinis pamatas.
Todėl ir egzistuoja „auksinės moralės taisyklė“. Krikščionybėje ji skamba taip: „Kaip norite, kad jums žmonės darytų, taip ir jūs darykite jiems“ (Lk 6, 31). Būtent moralė gali būti realiu žmonių tarpusavio bendravimo pamatu.
Mes negalime priversti žmonių vienodai tikėti arba netikėti (istorija tai daug kartų patvirtino). Tad kas lieka? Įsakymai. Tačiau įsakymas turi kažkuo remtis. Patirtis liudija, kad jei įsakymas nesiremia moraliniu pagrindu, jis itin lengvai tampa korumpuotu ir nebeatlieka savo funkcijų.
O dabar apie tai, kuo religijos skiriasi ir kodėl „tiesiog būti geru žmogumi“ nepakanka.
Religija tikrai nėra moralinis kodeksas. Tai suvokti labai svarbu. Moralė, dorovė nesprendžia svarbiausių religinių klausimų: gyvenimo prasmės, gyvenimo ir mirties supratimo, pasiruošimo mirčiai.
Būtent šiuose klausimuose, o tiksliau – atsakymuose į juos, religijos stipriai skiriasi. Svarbiausi pasaulinių religijų teiginiai vieni su kitais nesutampa, kaip pasakytų filosofai, ontologijoje ir gnoseologijoje. Jos artimos savo etika, tačiau mokymas apie gyvenimą, apie Dievą (ar dievus), apie pradžią, apie Dievo pažinumą – yra būtent tai, kuo religijos skiriasi. Neretai – labai kardinaliai.
Kodėl šie skirtumai tokie svarbūs? Negi ne svarbiau yra sutarimas moralės ir dorovės klausimais? Dorovės normų bendrumas svarbus pasaulietiniam ir draugiškam žmonių tarpusavio bendravimui – tai bene svarbiausia skirtingų žmonių buvimo kartu sąlyga. Bet juk gyvename ne tam, kad paprasčiausiai sutartume su kitais. Krikščionybė kalba apie būtinybę gyventi kartu su Dievu ir būtinybę kiekvienam žmogui išgelbėti savo sielą. Šis išsigelbėjimas neįmanomas vien dėl to, kad paprasčiausiai laikysimės dorovinių normų. O ir laikytis šių normų nėra taip paprasta. Išsigelbėjimui neužtenka vien žmogaus pastangų. Jis įvyksta visų pirma dėl Dievo veikimo šiame pasaulyje.
Todėl būti tiesiog geru žmogumi, tačiau niekuo netikėti, nepriklausyti jokiai religijai – tai tas pats, kas labai norėti žaisti futbolą ir net išeiti į aikštelę, gal net parodyti visai neprastą žaidimo su kamuoliu techniką… Tačiau iš principo nestovėti vartuose – nematyti tame prasmės.
Ir kam gi tuomet žaisti?
Pagal foma.ru medžiagą parengė Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė
One Comment