2014 m. spalio 28 d. mirė prozininkas, dramaturgas, eseistas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Romualdas Granauskas. Neretai jis įvardijamas vienu ryškiausiu magiškojo realizmo atstovų lietuvių literatūroje.

Rašytojas gimė 1939 m. balandžio 18 d. Mažeikiuose. Toks įrašas išliks istorijoje, nors pats R. Granauskas kartojo, kad visą jo gyvenimą lydėjo nesusipratimai ir pirmasis – oficiali gimimo data. Pasak jo, iš tiesų gimė mėnesiu anksčiau, tačiau kunigas susipainiojo ir į metrikas įrašė balandžio 18-ąją. Mama buvo kilusi iš valstiečių, o tėvas – eigulys, kuris, beje, save kildino iš senos bajorų giminės. Deja, naujagimis nesustiprino šeimos saitų ir prieš pat sovietų okupaciją rašytojo tėvai nusprendė išsiskirti.

Netrukus mama ištekėjo už policininko ir visa šeima nesėkmingai bandė trauktis į Vakarus. Teko apsiriboti tik pervažiavimu į Skuodo rajoną, netoli Mosėdžio. Tai, deja, neišgelbėjo patėvio nuo sovietinės valdžios ir šis buvo suimtas bei mirė lageryje.

Nepaisant visų klajonių, Romukui pavyko baigti Šauklių pradinę mokyklą, vėliau mokėsi Mosėdžio mokykloje. Beje, kaip tvirtino pats, būtent mokslo metai buvo lemtingi jo tolimesniame gyvenime. Čia jis mokėsi pas labai didelį įspūdį jam palikusius mokytojus. Ypač svarbu moksleiviui buvo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Alfonsas Šileikis, kuris mokykloje buvo įsteigęs literatų būrelį.

Jau mokykloje Romualdas pradėjo rašyti eilėraščius ir nedidelius prozos kūrinėlius, kuriuos mielai skelbė to meto leidiniai. Tai nebuvo brandi ir originali literatūra, tačiau atskleidė, kad vaikinas tikrai turi talentą, kurį reikia plėtoti.

Tačiau gyvenimas pokaryje ir dar okupuotoje Lietuvoje buvo tikrai sudėtingas. Tuo labiau paaugliui, ir dar priverstam laikas nuo laiko keisti aplinką, nutraukti užsimezgusius santykius su brangia aplinka.

1955 m. mama su Romualdu pervažiuoja į Naikius, nes čia atsirado galimybė apsigyventi erdvesniuose, močiutės paliktuose, namuose. Vaikinas, labai gailėdamasis Mosėdžio aplinkos, pradeda studijas Mažeikių vidurinėje ir, nepraėjus nei metų, yra iš jos šalinamas. Už dalyvavimą moksleivių muštynėse.

Mama nebežino, ką daryti ir į Romualdo gyvenimą sugrįžta tėvas. Tačiau šis sugrįžimas buvo veikiau dramatiškas nei grąžinantis harmoniją. Romualdas apsigyvena pas tėvą netoli Skuodo ir netrukus prasideda skaudus konfliktas. Tėvas nori, kad Romualdas padėtų jam kasdieniuose darbuose ir draudžia jam tęsti esą beprasmius mokslus. Tačiau Romualdas, nepaisant visų kliūčių, svajoja apie mokslą, apie literatūros studijas. Konfliktas tik stiprėja ir Romualdas palieka tėvo namus. Panašu, jog šis konfliktas labai skaudžiai įsirėžė į jaunuolio gyvenimą ir jis taip ir nebesusitaikė su savo tėvu.

Kai nebelieka galimybės remtis į artimuosius, į pagalbą ateina nepažįstami žmonės Sedoje, kurie priglaudžia jaunuolį ir padeda jam tęsti mokslus.1957 m. Romualdas gavo atestatą. Tačiau jis nesuteikė labai daug džiaugsmo ir čia jau buvo kaltas pats jaunuolis, garsėjęs išdaigomis ir pokštais. Anuomet svarbu buvo ne tik pažymiai už mokslą, bet ir bendras elgesio įvertinimas, o jis buvo prastas ir tai komplikavo galimybes galvoti apie studijas universitete. Tad vietoj išsvajoto aukštojo mokslo atėjo šaukimas į kariuomenę.

Pasak biografų, net ir sovietų kariuomenėje Romualdas sugebėjo prisidaryti problemų ir susilaukti nuobaudų, kurios pratęsė tarnybos laiką. Galiausiai – 1962 m. – šiaip ne taip ištrūko namo ir grįžo pas mamą į Naikius.

Prasidėjo naujas gyvenimo etapas, teko dairytis darbo. Pirmąja darboviete tapo Mažeikių spaustuvė, tačiau čia dirbo neilgai ir netrukus gavo darbą Skuodo laikraščio redakcijoje.

Atrodė, kad pagaliau gyvenimas grįžta į ramias vėžes. Romualdas apsigyveno Skuode, turėjo darbą, vedė lituanistiką baigusią Almą Skruibytę, netrukus gimė dukrelė. Greit pervažiavo į Mosėdį, nes, pagausėjusiai šeimai, reikėjo geresnių patalpų. Romualdas pradėjo mokytojauti Mosėdžio vidurinėje mokykloje.

Tačiau Romualdui nebuvo lemta gyventi ramiai. Nors buvo labai moksleivių mėgiamas mokytojas, tačiau susipyko su mokyklos direktoriumi, kuris buvo tipiškas sovietinis funkcionierius. Supykęs Romualdas paskelbė, kad svajoja tapti jūreiviu, laivo šturmanu ir Klaipėdoje pabandė stoti į jūreivystės mokyklą. Tačiau ir čia susidūrė su didelėmis kliūtimis, nes turėjo giminaitį Australijoje, patėvis buvo politinis kalinys, tai nebuvo galimybių plaukioti į užsienio valstybes, o mechaniko darbo jaunuolis nenorėjo.

Beje, yra išlikęs jautrus pasakojimas, kad apie antros dukrelės gimimą Romualdas sužinojo būdamas Klaipėdoje. Jis pasiprašė leidimo jos aplankyti ir negavo. Tuomet iš Klaipėdos pėsčias išėjo į Mosėdį (šešiasdešimt kilometrų). Atėjęs namo, į Jūreivystės mokyklą daugiau negrįžo.

Dar yra bandęs studijuoti Kauno politechnikos institute, tačiau kliudė būtinybė rūpintis šeima ir būsimas rašytojas taip ir liko be formalaus aukštojo išsilavinimo.

Išlaikyti dviejų vaikų šeimą nebuvo lengva, dirbo darbininku Mažeikiuose, paskui Klaipėdoje, o grįžęs po sunkaus darbo, rašė. Taip gimė ir jo pirmoji knyga „Medžių viršūnės“. Ji nustebino skaitytojus ir kritikus, nes knyga buvo gera, o jos autorius kažkoks darbininkas iš Žemaitijos.

Pradėjo vertis naujos galimybės. Rašytojas gavo pasiūlymą dirbti „Nemuno“ redakcijoje. Tačiau redakcija negalėjo jo su šeima aprūpinti būstu. Kurį laiką šeima gyveno išbarstyta per visą Lietuvą ir Romualdas Granauskas ryžosi paradoksaliam žingsniui. Jis nusprendė pervažiuoti į Vilnių.

Sostinėje jis neturėjo nei buto, nei darbo, tačiau buvo girdėjęs, kad Vilniuje trūksta specialistų, geresnės galimybės gauti butą. Viltys nepasitvirtina ir tik rašytojo atkaklumas išlaiko jį Vilniuje, kur pagaliau 1973 m. įstoja į Rašytojų sąjungą ir gauna butą Smėlio gatvėje. Pagaliau vėl visa šeima gali apsigyventi kartu. Tiesa, šeimai negali pasiūlyti prabangos, tik bandymą kažkaip išgyventi visiems kartu.

Per visą gyvenimą Romualdas Granauskas parašė dvidešimt įvairaus žanro, apimties literatūros kūrinių. Jis rašė apie tai, ką mato aplinkui ir dažniausiai priskiriamas kaimiškosios literatūros atstovams. Tačiau jo stilius ir minčių dėstymo būdas ypatingi, ne veltui atrandama sąsajų su Markeso kūryba ir kalbama apie analogiją su magiškuoju realizmu. Neabejotinai žymiausias Granausko kūrinys, kuris jį plačiai išgarsino Nepriklausomybės atkūrimo aušroje – apysaka „Gyvenimas po klevu“. Ji buvo parašyta 1988 m. ir netrukus ekranizuota. Galima net teigti, kad ši apysaka tapo savotišku Atgimimo laikotarpio lietuvių literatūros simboliu.

2000 m. Romualdas Granauskas buvo apdovanotas Nacionaline premija. 2003 m. dokumentinį rašytojo portretą filme „Raudonu ant balto“ sukūrė režisierė Agnė Marcinkevičiūtė. 2009 m. pagal R. Granausko romaną „Duburys“ režisierius Gytis Lukšas sukūrė to paties pavadinimo kino filmą.

2013 metais vieną paskutinių rašytojo kūrinių – knygą „Šventųjų gyvenimai“ – Literatūros ir tautosakos institutas išrinko kūrybiškiausia metų knyga.

Viename iš paskutinių interviu R. Granauskas sakė: „Jeigu bandot rašyti – nerašykit kompiuteriais. Rašydamas turi kentėti pats, o ne kankinti tą vargšą. Jau net patys didieji, tokie kaip Markesas, atsisakė kompiuterio. Suprato, kad juo galima parašyti nebent detektyvą ar euroromaną. O socialiniais tinklais nieko gaudyti nežadu, nes tai, ką sugausiu, bus nevalgoma. Informacinės technologijos ne tik keičia, bet jau taip pakeitė visuomenę, kad protingesniems jos nariams norisi staugti. Klavišų spaudytojų visuomenė, žmogui joje klaiku gyventi. Žmogus sutvertas bendrauti su kitais žmonėmis, sutvertas taip, kad vienas gyventi negalėtų. Žmogumi daraisi žiūrėdamas į kito žmogaus akis. O jų iš niekur „neatsigūglinsi“. Žiaurus paradoksas: rodos, bendrauji su šimtu žmonių, o širdyje esi vienišas kaip vilkas. Ir nuo šito dar labiau vilkėji“.

Gyvenimo pabaigoje sunkiai sirgo ir baigė žemišką kelionę sulaukęs septyniasdešimt šešerių metų.

 

Parengė Dominyka Navickaitė

 

 

 

 

 

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *