Britų vaikų ir jaunimo rašytojas, penkiolikos knygų autorius Christopheris Edge‘as rašo ne vien grožinę literatūrą, bet ir knygas jaunesniesiems skaitytojams apie tai, kaip imtis rašytojo amato bei kaip (su)kurti originalią istoriją. Kaip rašoma oficialioje autoriaus interneto svetainėje, didžiąją vaikystės gimtajame Mančesteryje dalį Ch. Edge‘as praleido bibliotekoje, išgalvodamas visokias istorijas. Po anglų kalbos studijų universitete būsimasis rašytojas dirbo muzikos įrašų parduotuvėje (kur, kaip pats teigia, daugiausiai klausėsi Björk), o tada, sužavėtas filmo „Mirusių poetų draugija“, trumpam ėmėsi anglų kalbos mokytojo darbo. Vėliau kurį laiką Ch. Edge‘as dirbo leidyboje, kol apsisprendė atsidėti kūrybiniam darbui.
Lietuvių skaitytojai jau taip pat gali susipažinti su vienu rašytojo kūrinių – lietuviškai išleista daugiausiai literatūrinių apdovanojimų pelniusi Ch. Edge‘o knyga „Kiti Albio Braito pasauliai“ (iš anglų kalbos vertė D. Gancevskaitė, Debesų ganyklos, 2018), pasakojanti apie neseniai mamos netekusį Albį, kvantinės fizikos pagalba atrandantį būdą keliauti po paralelines visatas, kurių vienoje, pagal kvantinės fizikos dėsnius, jo mama turėtų būti vis dar gyva.
Siūlome pokalbį su Christopheriu Edge‘u, kuriame jis dalijasi mintimis apie šią knygą.
Kas Jus įkvėpė parašyti knygą „Kiti Albio Braito pasauliai“?
Daugybė dalykų! Viena iš įkvėpimo kibirkščių buvo populiari mokslinė knygelė „Kaip sunaikinti visatą ir 34 kiti įdomūs fizikos panaudojimo būdai“. Joje vėžys apibūdinamas kaip „kvantinis žudikas“ ir paaiškinta, kaip šią ligą sukelia vienintelė ląstelė kūne. Nuo to ėmiau galvoti apie kvantinės fizikos teiginį, kad kvantiniai įvykiai gali nutikti vienoje visatoje, tačiau paralelinėje nenutinka, tad man kilo mintis apie berniuką, kurio mama galbūt mirė nuo vėžio ir kad jis gali bandyti pasinaudoti kvantine fizika tam, kad atrastų paralelinę visatą, kur ji vis dar būtų gyva. Nuo tos vienos kibirkšties aš lėtai lipdžiau istoriją ir mąsčiau apie skirtingus paralelinius pasaulius, kuriuos tas berniukas atrastų, ir kaip juose kažkuo skirtųsi to berniuko gyvenimas.
Taigi, knygoje berniukas, vardu Albis, paralelinėse visatose ieško visai neseniai nuo vėžio mirusios mamos. Tai jau savaime liūdna tema. Visgi šiame pasakojime gausu šmaikščių, net juokingų dalykų. Ar sunku buvo išlaikyti pusiausvyrą tarp liūdesio ir juoko?
Sąmoningai šios pusiausvyros išlaikyti nesistengiau. Kaip tik šįryt skaičiau puikų straipsnį, kuriame jo autorė teigia, kad kiekvieno gyvenime yra tiek tamsos, tiek šviesos. Tai ir stengiamasi parodyti pasakojimu apie Albį Braitą. Net ir sunkiausiame gyvenimo etape – šiuo atveju netekus mamos – bus tokių akimirkų, kai šypsosies ar juoksies. Juk juokas ištinka ir iš pažiūros labiausiai netinkamu metu. Humoras radosi iš paties Albio balso. Pavyzdžiui, ančiasnapio iškamšos vagystė išsirutuliojo iš pasakojimo tėkmės. Kai buvo mažesnis, mano sūnus turėjo žaislinį ančiasnapį, ir aš galvojau, kaip galėčiau jį įtraukti į pasakojimą. Turiu keistą aistrą įtraukti į savo knygas man pačiam smagius dalykus, kuriuos skaitytojams net nebūtina suprasti. Taip atsirado ir scena, kur Albis trenkiasi į gyvūnų iškamšų orkestro ekspoziciją muziejuje ir nusileidžia ant fleitomis grojančių haskių. Knygoje taip neparašyta, bet tai Aliaskos malamutai. Niekas kitas to nežino!
Moksliniai dalykai, aprašomi šioje knygoje, skamba patraukliai ir būtent tai patraukia kai kuriuos skaitytojus. Ar jums pačiam teko daug domėtis kvantine fizika tam, kad parašytumėte „Kitus Albio Braito pasaulius“?
Iš baigiamojo fizikos egzamino vidurinėje mokykloje gavau D – taigi, tikrai nebuvau gamtos mokslų graužikas! Tačiau suaugęs žavėjausi visatos stebuklais, aiškinamais tokių mokslininkų kaip Brianas Coxas, Jimis Al-Khalilis, Michio Kaku ir Brianas Greene‘as. Amerikiečių fizikas Richardas Feynmanas yra pasakęs: „Jei manai, kad supranti kvantinę fiziką, kvantinės fizikos tu nesupranti“, tačiau šūsnies knygų, parašytų šio ir kitų autorių, dėka galėjau apsimesti suprantąs šiek tiek daugiau, nei prieš pradėdamas rašyti „Kitus Albio Braito pasaulius“. Man buvo svarbu, kad visi moksliniai dalykai, paminėti knygoje, būtų tikri ir suprantamai paaiškinti, tad rankraštį paprašiau patikrinti draugo, kuris yra dalelių fizikos profesorius, o be to, dirba Didžiajame hadronų priešpriešinių srautų greitintuve CERN laboratorijoje. Man pasisekė – jis pasakė, kad knygoje ši užduotis įgyvendinta!
Tai bananai iš tiesų radioaktyvūs?
Išties stebėtina, bet TAIP! Bananuose yra kalio, o jis – natūralus radioaktyvumo šaltinis. Tiesa, neverta jaudintis – juos valgyti yra saugu, nuo to nevirsite radioaktyviais bananaėdžiais! Visgi, dideli bananų kroviniai neretai būna apgaulingo pavojaus signalo priežastimi, kai yra tikrinami radiacijos detektoriais jūrų ir oro uostuose.
Albis pasinaudoja kompiuteriu, Geigerio matuokliu, kartonine dėže ir bananu tam, kad keliautų po paralelines visatas. O ką kiečiausio išradote jūs?
Tusken Raider rasės atstovo iš „Star Wars“ kostiumą, kurį pasidariau iš tualetinio popieriaus ritinėlių ir kartoninių dėžių!
Jei galėtumėte nukeliauti į paralelinę visatą, kokį vieną skirtumą nuo mūsiškės norėtumėte pamatyti ir kokio vieno skirtumo labiausiai nenorėtumėte išvysti?
Skirtumas, kurį norėčiau pamatyti: daugiau lygiateisiškumo. Skirtumas, kurio nenorėčiau pamatyti: visatos, kurioje nebėra bibliotekų. #išsaugokimbibliotekas!
Knygoje jautriai aprašyta tai, ką Albis atranda paralelinėse visatose – kitokį save. Kaip kūrėte šias pasakojimo vietas?
Tai išplaukia iš rašymo, nors ką stengiuosi daryti bei ką darau – darau nuoširdžiai. Aprašydamas Albio susitikimą su Alba, galvojau apie savo paties vaikystę ir apie tai, kaip visi kartais norime, kad kažkas tuomet būtų įvykę kitaip. Norėjau patyrinėti, kaip pakeitus kažką praeityje, tai nebūtinai baigsis kaip pasakose. Faktas, jog mergaitė Alba sėdi neįgaliojo vežimėlyje, nebuvo šiaip sau sugalvotas. Man buvo svarbu perteikti Albos stiprybę ir sumanumą.
Neatskleidžiant to, kaip baigiasi knyga, pasakysiu, kad Albis, kuris įlipa į dėžę šios kelionės pradžioje, skiriasi nuo Albio, kurį matome pasakojimo pabaigoje. Jo patirtys ir susigyvenimas su tuo, kad jo mama mirė, pakeičia berniuką. Man buvo svarbu perteikti vaiko gedulo eigą, nors jis ir nesiklostė taip nuosekliai, kaip penki jo tarpsniai, aprašyti vikaro Albiui duotoje brošiūroje. Norėjau tai aprašyti kuo tiksliau, kad skaitytojas, galbūt atsidūręs panašiose aplinkybėse, galėtų atrasti susitapatinimo galimybių.
Tai, kad Albis keliauja po paralelines visatas, reiškia ir tai, kad jis susitinka su savo draugais bei pačiu savimi kitokiais, šiek tiek pakitusiomis aplinkybėmis. Ar buvo sunku tai sukurti? Kurį Albį jums buvo smagiausia kurti ir kurį – sunkiausia?
Tai buvo džiugu ir pilna iššūkių vienu metu. Viena vertus, knygos siužetą sukurti nebuvo sunku, nes kiekviena paralelinė visata kažkokiu dalyku skiriasi nuo tos, kurioje gyvena Albis. Kartais tas skirtumas turi nedidelę reikšmę, o kartais yra labai reikšmingas. Viskas remiasi į to skirtumo ir jo reikšmės Albiui konkrečioje visatoje supratimą, o siužetas savaime nuo to rutuliojasi toliau.
Paralelinės visatos idėja vaikų literatūroje turi ilgą istoriją, nuo C. S. Lewiso „Narnijos kronikų“ iki Philipo Pullmano „Jo tamsiųjų jėgų“. Kurie pavyzdžiai jūsų mėgstamiausi?
Man labai patinka tai, ką kuria Philipas Pullmanas, o „Jo tamsiosios jėgos“ yra puikus pavyzdys. Vienas mane žavinčių dalykų yra tai, kaip šis rašytojas elgiasi su paralelinėmis visatomis. Mane baisiai patinka idėja, kad yra pasaulių, kur evoliucija galėjo rutuliotis visiškai kitaip.
Taip pat, kai augau, itin mėgau komiksus, ypač tuos, kuriuose buvo vaizduojamos paralelinės visatos – jie išties smagūs. Manau, kad juose vaizduojamų idėjų beprotiškumas ir jų pritaikymas labai žmogiškai Albio istorijai suteikė man galimybę parašyti kažką naujo paralelinių visatų temoje.
Anksčiau mokytojavote, dirbote redaktoriumi, leidėju. Ar šie darbai turėjo įtakos tam, kaip ir ką rašote pats?
Anksčiau dirbau leidykloje, leidžiančioje grožinės vaikų literatūros mokomuosius leidimus. Tad turėjau skaityti labai labai daug grožinės vaikų literatūros ir atrinkti tai, kas tiktų darbui klasėje. Ir tai priminė man kaip labai mėgstu skaityti bei parodė, kiek daug yra nuostabių vaikų rašytojų. O kartu įkvėpė rašyti savo paties knygas. Turint omenyje mano darbą leidykloje, tikiuosi, kad dabar redaktoriams su manimi dirbti lengviau, tačiau to reikia klausti mano redaktorės. Rašytojo ir redaktoriaus santykis labai svarbus, ir man su savąja labai pasisekė.
Kas jums labiausiai patinka rašant knygas jauniesiems skaitytojams?
Vienas geriausių dalykų – tai, kad turi bebaimę skaitytojų auditoriją. Jie dar nepersisotinę – tai skaitytojai, turintys didelių lūkesčių, ir jie eis su tavimi bet kur, jei tik dovanosi jiems puikų pasakojimą. Ir rašyti tokiai auditorijai didelė garbė.
Pagal christopheredge.co.uk, justimagine.co.uk, bestfriendsarebooks.com parengė Diana Gancevskaitė
