Daugeliu žmonių žavėjausi. Dėl jautrumo, proto, veržlumo, ištvermingumo ne vienas buvo tapęs pavyzdžiu, bet didžiausią įtaką visgi padarė tie, kurie mylėjo. Kurie mokėjo mylėti… Sakau „mokėjo“, nes juk tenka to mokytis, mat, kaip rašė krikščionių rašytojas C. S. Lewisas, „prigimtiniai jausmai savaime nei kilnūs, nei niekingi, nei šventi, nei nešventi. Jie visi šventi, kai jų vadžios Dievo rankose. Jie visi tampa blogi, kai ima savivaliauti ir patys virsta netikrais dievais…“

Mums visiems tenka nuolatos mokytis kitą žmogų, kad ir koks jis bebūtų, kaip besielgtų, laikyti tikslu, vertybe savaime ir niekados – priemone kitiems savo tikslams pasiekti. „Žmogus, vienintelis kūrinys žemėje, kurio Dievas norėjo dėl jo paties“ (GS 24/3), todėl jo prigimtyje glūdi Dievo sugalvota ir Kanto suformuluota tiesa, dėsnis, kad joks žmogus niekada negali būti priemonė, bet visada – tik tikslas. Žmogus vienintelis buvo sukurtas artumui su Viešpačiu. Žmogus yra Dievo tikslas, ir Jėzaus gyvenimas rodo, kiek daug Dievas dėl to yra pasirengęs padaryti. O kai kartelė taip aukštai pakelta, mes negalime būti laimingi, jei mumis naudojamasi, ir visada intuityviai jaučiame kuo – tikslu ar priemone – laiko mus kitas žmogus

Žvelgti į kitą asmenį kaip į tikslą, be abejonės – nemenkas iššūkis. Nes neišvengiamai esame linkę kitais žmonėmis kamšyti savo stygiaus, savivertės stokos, noro jaustis reikalingais, nesaugumo jausmo, vienatvės, baimių skyles. To neįmanoma išvengti: mes visi „maitinamės“ vienas kitu. Galiausiai, juk mūsų pažeidžiamumas ir stygiaus patirtys ir yra tai, kas mus kreipia kito link: artimo žmogaus, Dievo link. Dėl to Jėzus sako: palaiminti vargdieniai, liūdintys, trokštantys…

Viena, jeigu su savo stygiumi atsiveriame kitam kaip dovana. Tam reikia daug drąsos, nes į dovaną nė vienas mūsų neturi teisių ir negali dovanos reikalauti iš kito. Tai reiškia, kad mums tenka pasilikti nesaugumo galimybę ir rizikuoti: likti atviromis rankomis ir laukiančia širdimi, be jokių garantijų. O tai ir yra palaiminimo būvis.

Bet vos tik pradedame reikalauti iš kito, kad jis mus pasotintų, pamalonintų, užpildytų, mes iškart pasirenkame ne palaiminimo laukiančiojo, bet patį save laiminančiojo būvį, ir kitas mums kaip mat tampa tik priemone. Norint to išvengti, reikia mokytis mylėti taip, kaip tai daro Dievas: mylėti paliekant kitam laisvę, nesupančiojant savimi. Nepadarant jo savo vergu, nepaverčiant priemone. Nes kitas žmogus negali išsitekti mano standartų karkase, jis visuomet iš jo ištrūksta. Kitas yra laisvas, ir aš niekada negaliu pažinti jo iki galo, nes kito laisvės esmė yra jo prigimtinis priklausymas vieninteliam Dievui. Tam, kuris iš tiesų pažįsta jį, kurdamas ir man dovanodamas. Todėl ir negaliu kito žmogaus užvaldyti, pasisavinti, dominuoti prieš jį. Tai yra meilės tiesa. Drąsi. Brandi. Nelengva.

Mylėti kaip Dievas – tai trokšti, kad kitas gyventų nepriklausydamas man. Štai kaip rašė Indijos poetas R. Tagorė: „Kaip įmanydami stengiasi mane sergėti tie, kurie mane myli šiame pasaulyje. Bet tavo meilė kitokia, didesnė už jų meilę, ir tu palieki mane laisvą. Kad jų nepamirščiau, jie niekada nesiryžta palikti manęs vieno. O tu nesirodai, nors eina diena po dienos.“

Jėzus sako: „Jus aš draugais vadinu <…> Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau (Jn 15, 15–16). Daugybę kartų likau sutrikęs mėgindamas sekti tai sakančiu Jėzumi. Nelengva rasti tą siaurą, nieko mainais nereikalaujančios meilės kelią, kai kitam žmogui tik tari: „Tave draugu vadinu, darysiu viską, kad juo būčiau, tačiau tu esi laisvas. Tą laisvę gavai iš paties Dievo, todėl tai nėra mano nuopelnas. Tarnausiu savo gyvenimu, kad tu turėtum savąjį…“

Tokia yra meilė, panašėjanti į Dievo meilę, nes ji nereikalauja atlygio.

Ji – tik dovanojama.

Žurnalas „Kelionė“

Comments are closed.