Sunku atrasti kitą istorinį įvykį, kuris būtų apipintas tokiomis radikaliai priešingomis interpretacijomis, apdangstytas legendomis, kaip 1917 metų Spalio perversmas, įvykęs, paradoksaliai skamba, lapkričio 7 dieną. Kodėl Spalio perversmo metinės patenka į lapkritį? Nes Rusijos imperija tuo metu gyveno pagal senąjį kalendorių ir pagal jį perversmas (kaip SSSR buvo įvardijama – Didžioji spalio socialistinė revoliucija) įvyko spalio 25 dieną.

Vienu svarbiausių bolševikų perversmo organizatorių buvo Levas Trockis. Jo vaidmuo tikrai nė kiek ne mažesnis nei legenda tapusio Vladimiro Lenino. Tačiau jau vėliau, kai vyko vidinės kovos tarp Rusijos komunistų, Levas Trockis buvo paverstas išdaviku ir „atpirkimo ožiu“. Buvo perrašyta net ir Spalio perversmo istorija, menkinant L. Trockio vaidmenį.

Perversmo simboliu tapo Žiemos rūmų Petrograde, kur posėdžiavo Laikinoji Vyriausybė, šturmas, kuriam ženklą davė kreiserio „Aurora“ šūvis. Perversmą formaliai vykdė Petrogrado taryba, esą bandydama užkirsti kelią Laikinosios Vyriausybės išdavystei.

Žiemos rūmus šturmo metu gynė pulkas moterų karių, taip pat keliasdešimt jaunų junkerių. Puolime dalyvavo Petrogrado tarybos nariai, palaikomi šimtų specialiai šturmui atvykusių jūreivių. Pastaruoju metu vis garsiau pripažįstama, kad šturmas priminė girtų žmonių sukeltus neramumus, kurie, įsiveržę į Žiemos rūmus, ten sukėlė orgiją. Laikinosios Vyriausybės ministrai buvo suimti. Nors istorikai priekaištauja, kad Laikinoji Vyriausybė elgėsi itin pasyviai ir galėjo užkirsti kelią perversmui, tačiau taip pat pripažįstama, kad paties šturmo metu ministrai pademonstravo asmeninės drąsos ir stiprybės pavyzdį.

Kiek konkrečiai aukų pareikalavo Žiemos rūmų šturmas? Panašu, kad nedaug. Įvairiais duomenimis, žuvo iki dešimt žmonių, skaičiuojant kartu abiejų pusių aukas.

Jau tą patį vakarą įvyko darbininkų susirinkimas, kuriame nuosaikieji dalyviai bandė protestuoti prieš įvykdytą šturmą ir teigė, kad jėgos panaudojimas buvo klaida. Tačiau absoliuti dauguma priklausė perversmo šalininkams, kuriems vadovavo Leninas ir Trockis. Susirinkimo metu Leninas paskelbė, kad visoje Rusijoje, taip pat ir kiekviename jos mieste, visa valdžia pereina taryboms. Taip prasidėjo kruvinas Rusijos istorijos tarpsnis, kurio padariniai jaučiami iki šiol.

Dažnai stebimasi, kaip santykinai negausi darbininkų grupė sugebėjo per gana greitą laiką perimti valdžią visoje Rusijoje ir paskui dar atsilaikyti pilietiniame kare?

Panašu, kad šiuo atveju nepasieita be skaudžių geopolitinių intrigų. Yra dokumentuota, kad Vokietija, norėdama susilpninti Rusiją, kuri buvo viena iš jos priešininkių Pirmajame pasauliniame kare, stengėsi silpninti ją iš vidaus. Vienas iš būdų buvo – parama valdžią norintiems perimti revoliucionieriams. Taigi, Vokietijos valdžia finansiškai parėmė Vladimirą Leniną, suorganizavo jo grįžimą į Tėvynę. Nors iš dalies Vokietijos planas pasiteisino – bolševikai, perėmę valdžią sudarė Bresto taikos sutartį, pasitraukė iš karo, tačiau tai nesutrukdė sąjungininkams sutriuškinti Vokietiją, o Rusijos pavyzdys įkvėpė revoliucionierius taip pat ir ne viename Vokietijos mieste.

1927 m. rusų režisierius Sergejus Eizenšteinas pastatė kino filmą „Spalis“, kuriame pavaizdavo bolševikinio perversmo, dar vadinamo revoliucija, aplinkybes. Sunku pasakyti, kiek tai istoriškai tikslus filmas. Veikiau galima teigti, kad ne filmas buvo pastatytas pagal istorijos faktus, bet būtent filme pateikti vaizdai „sukūrė“ Spalio perversmo vaizdą visoms ateinančioms kartoms. Režisierius viską pavaizdavo labai herojiškai, tačiau, tikėtina, kad iš tiesų būta kur kas mažiau heroizmo, daugiau smurto ir atviro plėšikavimo.

Paveikslėlis – iš youtube

Comments are closed.