Neseniai visuomenei pristatytas dokumentinis spektaklis „Charonas“ paremtas hospiso (paliatyvios slaugos ligoninės) darbuotojų, savanorių ir pacientų pasakojimais. Po premjeros klausėme jo režisierę Kristiną Trinkūnaitę ir aktorę Giedrę Kederytę apie spektaklio sumanymą ir jo pamokas visiems mums, o taip pat apie tai, kodėl reikia kalbėti apie mirtį.

Kristiną Trinkūnaitę ir Giedrę Kederytę kalbina Vytis Turonis.

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“, 2018 Nr. 7

Yra toks pasakymas, kad yra dviejų tipų santuokos – iš reikalo ir be reikalo. Ar taip pat yra ir su spektakliais? Ar šis spektaklis iš reikalo?

Kristina. Kas gali būti blogiau už kūrybą be reikalo ar iš reikalo? Kas turi nutikti kūrėjui, kad jis pasakytų tokius žodžius? Džiaugiuosi, kad ši nelaimė manęs neištiko. Manau, kad kai ji mane ištiks, aš nustosiu kurti, nes šis pasakymas man byloja apie vidinės ugnies nebuvimą, apie vertybinę, dvasinę mirtį. Taip, šis darbas buvo mano bakalauro darbas, o tai reiškia, kad reikėjo kažką padaryti, tačiau tas „reikėjo“ man buvo džiaugsmas, kad turiu dar vieną progą kalbėtis ir kalbėti su žmonėmis apie tai, kas kunkuliuoja mano dūšioje.

Kai mąsčiau, ką gi man reikia pasirinkti, kokią pjesę, žinojau, kad noriu nerti giliai, noriu kalbėti apie Dievą, rasti būdą duoti žiūrovui pagalvoti: o kas, jeigu…? Tačiau daryti tai ne atvirai, skelbiant Dievo vardą, o per aplinkkelį. Turiu prisipažinti, kad tai buvo didžiulis uždavinys, kurį man padėjo išspręsti vienas apsilankymas Santariškių ligoninėje, apie kurį dalinuosi ir šio spektaklio metu.

Ar jau viskas yra pasakyta apie gyvenimą, kad atėjo laikas kalbėti apie mirtį?

Kristina. Mūsų spektaklis ne apie mirtį, o apie laikotarpį, kai žmogus iškeliauja. Tai yra du skirtingi dalykai. Netgi priešingai – šis laikotarpis yra gyvenimo koncentratas. Man atrodo, kad kai kurie žmonės per tą laiką išgyvena ir atranda daug daugiau dalykų, priima daug daugiau sprendimų negu per visą savo gyvenimą.

Sakote, kad mirties akimirką yra daugiau gyvenimo nei bet kada ankščiau?

Kristina. Taip.

Kuo susijęs graikų mitologijos personažas Charonas ir Palaimintojo kun. Mykolo Sopočkos hospisas?

Kristina. Mes nuo pat pradžių atradome, kad spektaklio pavadinimas bus Charonas, nes hospisas yra žemiškasis Charono atitikmuo. Graikų mitologijoje ši būtybė gabena mirusiųjų sielas per Sfinkso upę į Hado karalystę. Kėlimasis per Sfinkso upę ir yra kaip buvimas hospise. Labai mažai kas nori užimti Charono vaidmenį ir irkluoti valtį į Hadą. Manau, kad tai yra vienas iš nemaloniausių darbų, nuo kurio mes bėgam. Juk toji situacija negali nekelti klausimų pačiam Charonui apie jį patį, todėl, pamačiusi hospise jaunus savanorius, aš pagalvojau: „Kodėl jis tai daro? Ką jam pačiam tai duoda?“ Tad mums kilo didelis klausimas, kodėl tie jauni savanoriai, dvidešimt kelių metų žmonės, nuostabaus grožio merginos, kurios išsidažiusios galėtų penktadienio vakarą sėdėti ir gerti alų bare su savo draugais, eina pas mirštantį žmogų ir sėdi prie jo – savo noru susitinka su mirtimi, pasirenka būti Charonais – mums tai buvo paslaptis.

Kiek spektaklis yra apie tuos, kurie palydi, o kiek apie tuos, kurie išeina?

Kristina. Spektaklis nėra apie vienus ar kitus žmones. Jis yra apie laikotarpį ir visus tame laike esančius. Spektaklyje savanorė pasakoja apie išėjusius ir iš šių istorijų mes pažįstame pacientus, tačiau iš to, kaip ji pasakoja, mes galime pažinti ir tai, ką pačiai savanorei davė šios patirtys. Mes bandome sudėlioti pilną kėlimosi Sfinkso upe paveikslą. Kaip jis atrodo. Kas jame dalyvauja. Kokie santykiai yra tarp tų, kurie dalyvauja kėlimesi.

Daug kur galima rasti mirštančių ligonių. Kuo ypatingas hospisas, kodėl būtent jis tapo pagrindine vieta spektalyje?

Kristina. Jokia kita įstaiga neturi konkrečios misijos išlydėti žmones. Tie žmonės, kurie jau yra nebepagydomi, dažniausiai nebepriimami į ligonines, jų gražiai paprašo išeiti, nes ,,mes negalime jums padėti“. Tai yra unikalu, kad atsiranda įstaiga, kurios tikslas – padėti žmogui oriai numirti. Tu žinai, kad nesvarbu, ką bedarytum, bet tavo paciento pabaiga yra mirtis, jis neturi šanso pasveikti ir kartais net protu nesuvoki, kokia iš to nauda, kad čia dirbi. Manau, kad tik turėdamas didelę dvasinę brandą tu gali pasiryžti tokiai tarnystei.

Dokumentinis spektaklis. Kas tai? Kuo jis skiriasi nuo mums įprastų draminio teatro formų?

Kristina. Lietuvoje tai pakankamai naujas žanras. Nuo kitų, mums įprastų žanrų, jis labiausiai skiriasi tuo, kad remiasi faktais. Todėl dažnai patys aktoriai ir režisieriai kartu kuria scenarijų. Taip pat dokumentiniame spektaklyje dažnai veikia ne aktoriai, o tikrieji istorijos dalyviai. Vienas iš pavyzdžių yra Nacionaliniame dramos teatre rodomas spektaklis ,,Žalia pievelė“ apie atominės elektrinės uždarymą, kur vaidina ne aktoriai, o vietiniai Ignalinos gyventojai. Mes irgi turėjome minčių pasikviesti hospiso pacientų į mūsų spektaklį, tačiau supratome, kad tikriausiai parepetuosime du ar tris kartus, bet neaišku, ar aktorius išgyventų iki premjeros.

Žiūrint jūsų spektaklį išryškėja paradoksas – kalbate apie mirtį, bet iš tikrųjų – apie gyvenimą.

Kristina. Mes ilgai apie tai mąstėme. Po kiekvienos peržiūros peržvelgdavom, ar mūsų spektaklis neneša neigiamo krūvio žiūrovams. Mums buvo svarbu nenugramzdinti žmonių į beviltiškumą. Tai būtų priešinga mūsų minčiai, tam, ką mes norėjome pasakyti, todėl labai sąmoningai stebėjome, į kurią pusę mūsų spektaklis kreipia žiūrovus. Po premjeros pamatę didžiąją dalį žiūrovų apsiverkusių, tiesiog kūkčiojančių, mes išsigandome ir puolėme jiems skambinti klausdami, ar tik nepastūmėjome jų į neviltį. O jie atsakė: ,,Ne, mes išsivalėm“. Išsivalymas – dažniausiai vartojamas žodis, kurį mes girdėjome apibūdinti mūsų spektakliui. Tuomet supratome – taip, tai yra paradoksalu: mes, kalbėdami apie mirtį, iš tikrųjų kalbam apie gyvenimą.

Kokie sunkumai kilo statant spektaklį? Ar buvo akimirkų, kai norėjosi mesti šią idėją?

Kristina. Vienas iš pagrindinių sunkumų buvo mums dar nepažintas žanras. Kūrybiniame procese esame išbandžiusios įvairiausias formas, bandėme kurti ir psichologinius personažus naudojant įvairius draminio teatro metodus. Tačiau kiekvieną kartą matydavome, kad tai nėra mums tinkamiausias kelias. Tokia forma neišlaiko turinio. Arba forma sugriūva, arba turinys sumenksta. Tuo laikotarpiu mes daug kalbėjomės su žmonėmis ir tiesiog pasakojome savo įspūdžius ir pamatėme, kad tai labiausiai juos paveikia. Tokia paprasta forma.

Taip supratome, kad turėtume per tai pabandyti pastatyti visą spektaklį. Panaudoti kažkiek ,,stand up’o“, brechtiškų mini vaidybinių elementų. Man būdavo sunku, nes jaučiau spaudimą, kad tai baigiamasis darbas ir turiu padaryti kažką didelio Nacionaliniame teatre su daug šviesų ir rekvizito, o mes pasiimam 208 auditoriją, kuri atrodo kaip rūsys su juodomis, nelygiai nudažytomis, purvinomis sienomis. Taip pat pasiimam šešis prožektorius, dvi kėdes ir vieną medžiagą. Ir iš žmonių reakcijų pajutom, kad tai yra sprendimas. Taip išėjo ir mūsų maištas prieš dabartinį teatrą, kuris daug kalba apie formą, bet labai mažai apie turinį. Daugiausiai teatre keliamas klausimas „kaip“, o „ką“ – tai jau nebesvarbu. Kai kurie kūrėjai savo pozicijos apskritai nebeturi, jiems svarbu, kad įdomiai padarė, kad galingai, įspūdingai su puikia režisūrine koncepcija. Man tai nebuvo svarbiausia. Man buvo svarbu pasakyti žmonėms esminius dalykus apie jų gyvenimą, kad sukirbėtų jų viduje.

Ko šis spektaklis gali išmokyti žiūrovą?

Kristina. Į spektaklį sudėjome daug skirtingų minčių, kurias žiūrovai gali išsinešti, bet labiausiai norėjosi priminti žmonėms, kad esame laikini. Atrodo, kokią baisią mintį mes norime perduoti, nejaugi žmonės ir patys to nežino? Manau, visi žinome, tačiau ne visi suvokiame. Jei iš tiesų tai suvoktume, manau, kad daugelio mūsų gyvenimai stipriai pasikeistų.

Mirties akivaizdoje pasidaro labai aišku, kas gi tau yra svarbiausia šiame gyvenime, tačiau kasdienybėje mes vis pasiklystame tarp savo prioritetų. Dažnai jais patampa visai nesvarbūs dalykai. Žinoma, dabartinė kultūra mums visai nepadeda sustatyti visko į savo vietas. Netgi priešingai, ji kuria iliuzijas, puikiai moka mus įtikinti, kad mes patys galime būti dievais: susikurti save, pasirinkti, kuo norime būti ir t. t. Bet man atrodo, kad žmogus negali būti laimingas gyvendamas iliuzijoje, nepriimdamas savo silpnumo ir tiesos, kad jis nėra Dievas. Tai gali būti skausminga ir nemalonu, tačiau tiesa padaro mus laisvus.

Kiek šiame spektaklyje yra krikščionybės ir kokiu būdu ji pasireiškia?

Kristina. Spektaklio metu skamba graikiškai giedamos psalmės. Iš psalmyno taip pat paimtas žmogaus skundas. Tik mes nededame kreipinio į Viešpatį ir paliekame galimybę priimti tai kaip kreipinį į bet kurį žmogų, nes kiekvieno paciento situacija yra labai skirtinga – vieni turi santykį su Dievu, o kiti ne, bet iš esmės mes prašome to paties, ilgimės to paties. Atrodo, kad tai viskas ir vis dėlto žmonės įvardija spektaklį kaip krikščionišką.

Aš manau, kad pati mintis ir idėja, apie kurią mes kalbame, t. y. kad žmogui reikia kito žmogaus ir tai, kad mes esame laikini ir nesame dievai, kyla iš mūsų vertybių, kurias mes išpažįstame, o jos remiasi į Bažnyčios mokymą. Ir dar pridursiu, kad mūsų spektaklio pabaigoje suskamba „Aleliuja“. Viskas tuo pasibaigia – Šviesa ir Aleliuja. Tai yra tai, kuo mes tikime ir ko negalėjome nepasakyti.

Scenoje vaidinate dviese – aktorė ir režisierė. Giedre, kokį vaidmenį atliekate šiame spektaklyje?

Giedrė. Aš atlieku savanorės Gertrūdos vaidmenį. Mes, aišku, visus vardus pakeitėme. Pasakoju tris istorijas kaip savanorė apie tai, ką ji patiria būdama hospise. Ir pačioje pradžioje kalbu nuo savęs apie tai, ką mes patyrėme atvykusios ten.

Papasakokite apie savo vaidmens kūrimo procesą. Jūs savanoriavote hospice, ką ta patirtis jums davė?

Giedrė. Man atrodo, kad jeigu nebūtume pačios ten nuėjusios ir vietoje to bandžiusios pačios kažką sukurti, būtų buvę labai plika. Būtume kalbėjusios kažkokias abstraktybes, kad taip būna, kad tai yra labai gražu, vyksta taip ir anaip… Bet kai tu nueini ir pats prie to prisilieti, tu negali scenoje meluoti ir pats supranti, kada pradedi meluoti. Aš pasakoju kaip savanorė Gertrūda, bet prie tam tikrų dalykų aš jau pati prisiliečiau kaip Giedrė ir, kai pasakoju, prisimenu, kaip aš visa tai dariau, ir visos tos emocijos, visi tie jausmai yra manyje, tu jų nepaslėpsi, ir ši patirtis leido tai pilnavertiškai atkurti. Tikrai galiu pasakyti, kad priešingu atveju spektaklis būtų silpnas.

Kristina, o koks buvo jūsų personažas?

Kristina. Aš buvau Kristina. Pasiėmiau geriausią dalį (juokiasi – aut. past.). Bet aš nedarau to, ką daro Giedrė. Aš vaidinu save. Yra viena scena, kai aš turiu labai konkrečią, realią situaciją vaidindama save. Kadangi aš iš tikrųjų patyriau vaidinamą situaciją, mano užduotis buvo, naudojant fizinę atmintį, grįžti į tą situaciją.

Šiame spektaklyje esate arti žiūrovų. Ar jie neblaško?

Giedrė. Labai veikia žmogiškieji faktoriai. Ypač kai atėjo daug žmonių ir negaliu negirdėti, kaip jie reaguoja. Ir kai išgirdau, kad taip jautriai pradėjo reaguoti, vienoje vietoje turėjau sau pasakyti, kad turiu susiimti vien tam, kad praeitų istorija. Sakiau sau, kad tu čia niekuo dėta, mes tik perduodame. Bet mes gana daug repetavome, todėl buvo aišku, kaip viskas turi būti.

Ar spektaklis paveikė jūsų pačios dvasinį gyvenimą?

Giedrė. Paskaičiavau, kad per nepilnus tris mėnesius, kol mes eidavom savanoriauti, keturiolika žmonių prie mūsų išėjo. Ateini kitą kartą, ir to jau nėra, ir kito. Su kai kuriais mes bendraudavom ir klausdavom, ko jie nori ir, jeigu nebūtų tos ligos, ką jie veiktų. Ir tai būdavo labai kardinalūs posūkiai. Atsakymuose atsispindėdavo visiškai kitokie pasirinkimai, kitokie sprendimai, ką jie norėtų su savo gyvenimu daryti. Ir nežinau iš kur, bet man pačiai išplaukė klausimas, ar aš norėčiau visada daryti tai, ką aš darau. Ir supratau, kad ne. Supratau, kad labai dažnai pamindavau savo principus ir tai, ko mano dūšia iš tikrųjų norėdavo vien dėl to, kad neva reikia. Bet iš tikrųjų čia yra tik mūsų išgalvotas dalykas – jog turime daryti tai, ką reikia, bet mes esame laisvi rinktis.

Per šį laikotarpį taip pat buvo labai daug maldos. Mes susitikdavome prieš repeticijas arba po jų ir melsdavomės. Pavyzdžiui, prieš eidamos į hospisą prašyti leidimo daryti darbą apie hospisą mes meldėmės labai ilgai, kad atvertų širdis žmonių, kad mums pavyktų pasibelsti ir pasakyti, ką mes norime padaryti, kad norime papasakoti, be jokių prasimanymų, tiesą, kas yra hospisas. Ir akademijoje melsdavomės.

Kristina. Melsdavomės ir už tuos žmones, kuriuos pažinojom ir kurie jau išeidavo, o tas skaičius vis didėdavo. Prašydavom jų užtarimo, nes mes kalbam apie juos.

Giedrė. Taip, mes ir melsdavomės, ir pagiedodavom. Kaip kada spėdavom, kaip būdavo laiko. Bet tai buvo tikrai labai daug. Ir kai man būdavo tie sunkūs momentai, kai jau galvodavau: ,,O, Dieve, kas čia vyksta, kaip padaryti, kad viskas būtų gerai?“, aš eidavau pabūti su Juo, kad pasakyčiau Jam, kad man dabar sunku ir – ,,panėšėk mane į tą tikslą“.

Giedre, kuris spektaklio momentas Jums yra pats jautriausias?

Giedrė. Man kaip aktorei sunkiausia yra vaidinti vietą, kurioje savanorė pasakoja, kaip pirmą kartą ji tvarkė mirusį žmogų. Nes tai yra labai gyvi jos atsiminimai. Ir tai labai žmogiška, kad ją ištiko tas stabas, kai ji pamatė visą tą žaizdotą kūną, ir kad paskui jai reikėjo tiek laiko susivokti. Taip pat jautrus ir pasakojimas apie savanorės tėčio išėjimą ir apie tai, kaip šis įvykis pakeitė jos sąmonę.

Ko žiūrovas tikrai neras šiame spektaklyje?

Giedrė. Melo. Melo ir apsimetinėjimo, nes tiek daug yra ką pasakyti, kad nėra kada puikuotis savimi.

Kurie iš jau mirusių hospiso gyventojų jums tapo patys brangiausi?

Giedrė. Aš tikiuosi, kad dar yra. Ir labai bijau, kad dabar nuėjus gali nebebūti. Žodžiu, turėjau maitinti tokią moterį. Tą dieną hospise keitė patalynę bei sauskelnes ir buvo tokio sunkaus kvapo visam hospise. O aš esu labai jautri kvapams. Man buvo tikrai labai sunku tą dieną. Man pasako, kad reikia eiti maitinti žmones. Sutikau, galvoju, pamaitinsiu nuošaliau gulinčią moterį, bet kai atnešė tą maistą, jis įdėjo dar papildomo kvapo. Ir aš taip sunkiai stoviu ant kojų, žiūriu į tą moterį. O ji labai renkasi, su kuo kalbėti, su kuo valgyti. Beveik visai nekalba. Kalba tik su tais, kuriuos labai gerai pažįsta ir valgo tik iš tų, kuriuos labai gerai pažįsta. Vos pradėjusi ją maitinti supratau, kad ji nevalgys iš manęs. Ji tik žiūri į mane ir nieko, jokių emocijų. Ir mane tai visiškai pakirto. Sakau sau – Giedre, visiškai nieko tokio, jeigu tu dabar padėsi tą maistą ir paprašysi, kad kas kitas pamaitintų, nes tai žmogiška, tau yra per sunku, nerandi to konktakto ir viskas gerai. Išeik į lauką, pabūsi ir grįžusi pamaitinsi kitą žmogų. Aš dar bandau ją maitinti ir suprantu, kad man visiškai nesiseka. Ir jau norėjau padėti dubenėlį ant lentynos, bet pasisukau šonu į sieną ir sakau: ,,Dieve, jeigu Tu nori, kad aš maitinčiau šitą žmogų, jeigu Tu nori, kad aš dabar šitoj situacijoj būčiau, duok man kokį ženklą, nes, jeigu neduosi, aš va dabar čia sulūšiu ir nieko nebus“. Ir aš taip kalbėjau į šoną ir tada atsisukau į Ameliją, o ji man šypsosi. Aš žiūriu, o ji man šypsosi. Ir negaliu suprasti, kas čia buvo. Aš paėmiau tą košę ir ji viską suvalgė iš manęs. Ką tik Jam pasakiau, kad man nesiseka… Tai buvo sekundžių reikalas… Ji man šypsosi. Aš ją pasikėliau, ji suvalgė visą košę. Tada ji laikė mano ranką ir rusiškai pasakė: ,,Tu esi graži“. Aš tada nesupratau, ką man pasakė, nes nemoku rusiškai, man padėjo išversti. Ir nuo to laiko, kiekvieną kartą, kai aš ateinu pas ją, sakau jai, kad nesuprantu, ką ji kalba, bet ji kalba man rusiškai, o aš jai lietuviškai. Nesuprantu, kiek mes viena kitą suprantam, bet kiekvieną kartą, man atėjus, ji laiko mane už rankos ir be sustojimo kalba. Ir aš jau sakau, kad gal man reikia eiti ir kažką kito daryti, bet ji visada gerai valgo, laiko už rankos ir nepaleidžia manęs.

Kristina. Atsimenu vieną pirmųjų išėjusių per mūsų savanoriavimo laiką – Ireną. Man įstrigęs jos optimizmas, džiaugsmas, noras bendrauti su kitais žmonėms. Ji labai mylėjo teatrą, daug klausinėdavo apie jį. Tik buvo keista, kad mes kalbėjom su ja ir tada staiga ji sako, kad aš noriu pamiegoti, išeikit. Tada grįžtu po kiek laiko ir matau, kad ji visai nemiega. Pradėjo vėl mane kalbinti ir staiga ji vėl liepė išeiti. Ir tai vis kartodavosi. Man ji labiausiai įsiminė iš to, kai pradėjom kalbėti apie jos šeimą, ir paklausiau, ar ji turi šeimą. Ji atsakė, kad turi vyrą, aš nesupratau, ar ji išsiskyrusi ar ne, bet tas vyras yra Norvegijoje. Ji sakė, kad nenorėtų, kad jis čia būtų, o jis ir neketina atvažiuoti, tačiau jai tai sakant supratau, mačiau jos akyse, kad iš tikrųjų ji labai norėtų, jog jis atvažiuotų. Ir tada aš pirmą kartą pajutau didelį artimo žmogaus ilgesį. Kaip svarbu, kad kitas, ypač tavo mylimas, net nesvarbu, kad tu neturi artimo santykio su juo, gyvenimo kartu, bet jie yra tau brangūs ir kaip trokšti, kad jie būtų šalia, ateitų ir išlydėtų. Ir mes tik tą vieną kartą pasimatėm su Irena, kitą kartą jos jau nebebuvo. Ir mes su Giedre buvome labai nustebusios, kad taip greitai išėjo. Ji mirė per kelias dienas.

Kūrybinę komandą sudarė dar du žmonės. Kiek reikšmingas Justinos Sungailienės ir Vytenio Jankausko indėlis?

Kristina. Jų indėlis labai didelis. Justinos muzika padėjo atskleisti sakraliąją šio darbo dalį. Ir kai šį spektaklį žūrėjo hospiso įkūrėja ses. Michaela, ji pasakė, kad mes nepraleidome nei vienos dalies viso to, kas vyksta hospise. Aš manau, kad būtent muzika pripildė šį spektaklį sakralumu.

Giedrė. Jeigu kas būtų matę Vytenio veidą, kai mes jį atvežėm jį į hospisą. Mes tai žinojom, o jį tiesiog įmetėm po šaltu dušu. Ir jis visiškai ramiai eina su kamera, nesinervina. Hospiso gyventoja Alfonsina palaikė kamerą kate ir prašė paglostyti. Ir jis visiškai ramiai davė glostyti kamerą.

Kristina. Kai išėjom iš hospiso, su Vyteniu ėjom nekalbėdami. Jis šiaip yra ramus žmogus. Einam tyloje ir tada jis staiga sako: ,,Wow. Nu jo.“. Mes hospise žodžiu fiksavom realybę, o jo užduotis buvo fiksuoti realybę kamera. Buvo labai svarbu, kaip visa parodysime. Mes rodome pacientus ir tai yra labai jautru. Kai atėjome, buvo didelis darbas susitarti su pacientais ir artimaisiais. Įsivaizduokite, tu miršti, o čia kažkas ateina tavęs filmuoti. Tu guli visas sulysęs ir tau keičia sauskelnes, o čia nori kažkas neaiškiais tikslais filmuoti. Todėl tai buvo didelis darbas ir aš labai džiaugiuosi Vyteniu, kuris buvo labai supratingas ir ieškojo progų ir kadrų gerbdamas žmones. Jis rado būdą, kaip parodyti oriai tuos ligonius, nes tai buvo vienas iš mūsų tikslų. Mes ne vieną kartą su juo kalbėjome apie tai, kas turi atsispindėti toje vaizdo medžiagoje ir jis persiėmė šia idėja. Man darė įspūdį, kaip jautriai jis į tai pažiūrėjo ir perteikė žiūrovui.

Kur ir kada dar būtų galima pamatyti Jūsų spektaklį?

Kristina. Lapkričio 10 d. 19 valandą teatro „Atviras ratas“ studijoje (Ašmenos g. 8, Vilnius).

Manęs klausia, ar ateinantiems reikėtų nusiteikti, kad bus liūdna ir bus ašarų, bet noriu nuraminti, kad mūsų tikslas nėra pravirkdyti. Jei viena kita ašara ir išriedės, tai viliamės, kad tik iš džiaugsmo ar, kaip sako mūsų žiūrovai, vidinio išsivalymo.

Nuotraukų autorė Austėja Lapėnaitė

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *