1989 m. lapkričio 9 dieną, spaudžiama masinių demonstracijų, Vokietijos demokratinės respublikos valdžia panaikino Berlyno sienos apsaugą. Ši diena įėjo į istoriją ne tik kaip Berlyno sienos griovimo pradžia, bet ir kaip Šaltojo karo pabaiga. Realiai griauti siena pradėta 1990 metais. Tebuvo paliktas nedidelis ruožas – 1,3 kilometro, kaip paminklas Šaltojo karo atminimui

Berlyno siena buvo pradėta statyti 1961 m. rugpjūčio 13 d. Statybos prasidėjo naktį, tuo pat metu kariniai daliniai blokavo visa liniją, kurioje netrukus atsirado betoninė siena. Per visa gyvavimo laikotarpį kelis kartus buvo perstatoma ir tobulinama. Paskutiniai didesni pakeitimai įgyvendinti 1975 metais. Jos ilgis buvo 106 kilometrai, Vidutinis aukštis – 3,6 m. Iš viso buvo įrengtos 302 sargybos postai,

Ją statyti rekomendavo komunistų partijų sekretorių susirinkimas, kuriame dalyvavo Varšuvos sutarties šalių atstovai. Tai buvo reakcija į vis didėjančią politinę krizę ir priešpriešą tarp NATO ir Varšuvos bloko, 1957 m. K. Adenauerio vadovaujama Vokietija įvedė taisyklę, kad iš karto nutraukia santykius su ta valstybe, kuri pripažino naujai susikūrusią Vokietijos demokratinę respubliką.  1958 m. SSSR vadovas Nikita Chruščiovas pareiškė, kad Vakarų valstybės pažeidė Potsdamo sutartį, pasirašytą 1945 m. SSSR paskelbė Berlyno ultimatumą, kuriame buvo reikalaujama, kad Vakarų Berlynas būtų demilitarizuotas, o visa likusi miesto dalis priklausytų VDR. Situaciją dar komplikavo tai, kad iš VDR suintensyvėjo nelegali emigracija į Vokietiją ir komunistinės Vokietijos dalies vadovai nusprendė tam užkirsti kelią.

Oficialiais VDR duomenimis, 125 žmonės žuvo, bandydami nelegaliai įveikti Berlyno sieną. Tačiau nevyriausybinės organizacijos nurodo gerokai didesnį žuvusiųjų skaičių ir jis siekia ne 645 žmones.

Amerikiečių istorikas Hope M. Harrisonas yra įvardijęs penkis plačiai paplitusius mitus apie Berlyno sieną.

  1. Buvo viena Berlyno siena.

Iš tiesų sienos buvo dvi. Jas skyrė 145 metrai, ir tarp jų buvo vadinamoji „mirties juosta“ su šunimis, sargybos bokšteliais, prožektoriais, spygliuota viela ir ginkluota sargyba, pasirengusia panaudoti ginklą prieš pažeidėjus. Ši siena atskyrė kapitalistinį Berlyną nuo socialistinio, Taip pat buvo pastatyta ir kita užtvara, kurios ilgis – 136,8 kilometrai, ji atskyrė Vakarų Vokietiją nuo Rytų Vokietijos. Ši užtvara buvo įtvirtinta daugiau nei milijonu minų. Taigi, buvo imtasi griežtų priemonių, kad niekas negalėtų pabėgti iš Rytų Vokietijos. Tačiau daugiau nei penkiems tūkstančiams žmonių vis dėlto pavyko pabėgti: jie pasislėpė automobilių slaptavietėse, perskrido sieną oro balionais, prasibrovė tuneliu, kurį Vakarų Berlyno gyventojai buvo iškasę, perplaukė miesto upes ir kanalus. Buvo ir tokių, kuriems pasisekė paprasčiausiai perbėgti „mirties zoną“. Tačiau daugybė žmonių žuvo, bandydami patekti į laisvę. Taip pat buvo tūkstančiai pagautųjų bandymo pabėgti metu ir nusiųsti į kalėjimą. Iki šiol nėra galutinai ištirta, kiek būta sienos aukų.

  1. Berlyno sienos statyba buvo svarbiausia Sovietų Sąjungos iniciatyva per Šaltąjį karą.

1952 m. Sovietų Sąjunga uždarė Rytų Vokietijos sieną, tačiau, kadangi Berlynas buvo kontroliuojamas keturių valstybių, jis buvo paliktas ramybėje. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad Vakarų Berlynas tampa nepatenkintų Rytų Vokietijos gyventojų prieglobsčiu. VDR lyderis Walteris Ulbrichtas pasiūlė užbarikaduoti šį emigracijos kelią. Sovietų Sąjungos reakcija buvo skeptiška. Pirma, tai techniškai neįmanoma. Antra, tai sugadintų socialistinio bloko įvaizdį, nes atrodytų, kad čia žmonės yra kaip kalėjime. Beveik aštuoneris metus sienos idėją vokiečiai bandė „prastumti“ Sovietų Sąjungos lyderiui Nikitai Chruščiovui. Taip pat slapčia buvo pradėti paruošiamieji darbai. Buvo kaupiama spygliuota viela, cementas, sukurta slapta grupė, kuri rengė pertvaros projektą. Tik 1961 metais, kai kasdien Rytų Berlyną palikdavo daugiau nei tūkstantis žmonių, N. Chruščiovas pagaliau sutiko su vokiečių planu ir labai nustebo, sužinojęs, kaip gerai statyboms pasiruošęs Ulbrichtas.

  1. Sienos nugriovimas yra prezidento Ronaldo Reagano nuopelnas.

Daugelis amerikiečių tiki, kad būtent Ronaldo Reagano kalba Berlyne 1987 metais tapo svarbiausia Berlyno sienos nugriovimo pretekstu. Tačiau Michailo Gorbačiovo reformos ir Rytų Vokietijos gyventojų pilietinė pozicija turėjo neabejotinai daugiau įtakos nei JAV prezidento žodžiai.

Beje, sienos griūtis prasidėjo nuo kuriozinės klaidos. Stiprėjant masiniams protestams prieš režimą, kai tūkstančiai VDR gyventojų beldėsi į VFR atstovybių įvairiose pasaulio valstybėse duris ir prašė politinio prieglobsčio, VDR lyderiai nusprendė atsisakyti senųjų griežtų taisyklių, kai vizos buvo išduodamos tik tiems, kurie pateikdavo labai svarbių priežasčių: pvz., giminaičio laidotuvės ar vestuvės. Pagal naujas taisykles vis vien reikėjo paduoti dokumentus vizai, tačiau ji turėjo būti išduodama greičiau ir nekeliant griežtų reikalavimų.

Komunistų partijos narys Guenteris Schabowskis, kuris nedalyvavo posėdžiuose apie vizų tvarkos pakeitimą, atėjo nepasiruošęs į spaudos konferenciją. Žurnalistams labiausiai rūpėjo, kada naujasis vizų įstatymas įsigalios. Schabowskis pareiškė, kad nauja tvarka pradės galioti jau šią akimirką. Jis kalbėjo apie naują vizų režimą, bet klausytojams galėjo susidaryti įspūdis, kad jis tvirtina, jog nuo dabar nebus ribojimų patekti į kitą Berlyno dalį. Per kelias valandas prie kontrolės punktų prie Berlyno sienos susirinko daugybė susijaudinusių žmonių. Postuose budėję pasieniečiai nebuvo gavę jokių nurodymų ir sutriko, nežinodami, kaip elgtis. Haraldas Jaegeris, vyresnysis karininkas, kuris buvo atsakingas už vieno iš kontrolės postų apsaugą, nesėkmingai bandė susisiekti su valdžia ir gauti nurodymus. Galiausiai, matydamas, jog minia tik didėja, o jau artėja vidurnaktis, jis nusprendė paprasčiausiai atidaryti kontrolės postą ir leido norintiems praeiti. Pavyzdys buvo užkrečiamas, netrukus žmonės galėjo pereiti ir kitus postus. Po šio įvykio valdžia jau nebegalėjo atkurti kontrolės postų kontrolės.

  1. Siena nugriuvo 1989 metų lapkričio 9 dieną.

Valdžia iš tiesų pradėjo ardyti atskiras sienos vietas, nes norėjo įrengti daugiau kontrolės punktų. Pradėjus darbus, daugybė žmonių susirinko su savo įrankiais, trokšdami pasiimti gabaliuką sienos kaip suvenyrą. Tačiau didesnioji sienos dalis liko nepaliesta. Oficialus sienos griovimas prasidėjo tik 1990 metų vasarą. Prireikė dvejų metų, kad būtų išvalyti visi įtvirtinimai, kurie skyrė dvi valstybes. Iki šiol žemėje dar yra šimtai neatrastų minų. Berlyne yra išlikusių atskirų sienos fragmentų, tačiau net daugiu jų galima rasti JAV, kur buvo išvežti dideli jos gabalai.

  1. Vokiečiai džiaugėsi sienos griūtimi ne mažiau kaip kitų valstybių gyventojai.

Vokietijos gyventojai į sienos griūtį reagavo skirtingai. Juk ne taip seniai vokiečiai šaudė į tautiečius, bandžiusius įveikti sieną. Didelei daliai Rytų Vokietijos gyventojų sienos griūtis neatnešė lauktos gerovės, bet tik didžiulį nedarbą ir nuoskaudą.

Yra ir dar vienas veiksnys, kuris temdo džiaugsmą. Pati lapkričio 9-oji turi dar vieną prasmę Vokietijos istorijoje. Tądien, 1938 metais, įvyko Krištolinė naktis, kai buvo nusiaubtos žydų parduotuvės. Rytiečiams Vakarų Vokietija vis dar simbolizavo nacistinės praeities tesėją. Prireikė daug metų, kol Vokietijoje atsirado kur kas daugiau vienybės nei Berlyno sienos griuvimo akimirką.

 

 

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *