Rusų vaikų ir jaunimo rašytoja Viktorija Lederman atradimu tapo ne tik Rusijoje – jos knygas pamėgo ir mūsų šalies skaitytojai. Kaip sako pati V. Lederman, nuo pat vaikystės ji svajojo gyventi bibliotekoje arba knygyne. Autorė pasakoja, kad kartą, kai jau buvo perskaičiusi visą iš bibliotekos pasiimtą milžinišką stirtą knygų, o nuėjusi pasiimti naujų pamatė, kad biblioteka uždaryta (buvo sanitarinė diena), ji pagalvojo – jei jau nėra ką skaityti, galbūt verta pabandyti kažką parašyti pačiai. Tuomet V. Lederman buvo devyneri. Ji pasiėmė sąsiuvinį ir ėmėsi rašyti savo pirmąjį kūrinį.

Anksčiau Viktorija Lederman dirbo mokykloje anglų ir prancūzų kalbos mokytoja, tačiau supratusi, kad daug geriau jaučiasi dirbdama su vienu ar dviem mokiniais, išėjo iš mokyklos ir ėmė kalbų mokyti privačiai.

Kaip teigia pati autorė, vaikų rašytoja ji „tapo“ 2016 m., gavusi specialųjį Krapivino premijos prizą už savo rankraštį „Majų kalendorius“. Vos išleista, ši knyga pelnė ir skaitytojų, ir literatūros specialistų dėmesį.

Lietuviškai jau turime išleistas dvi V. Lederman knygas: „Tik vienuolika! Arba Trali vali penktoje D“ (iš rusų kalbos vertė Rytė Janauskaitė; Gelmės, 2018) bei „Pirmakursė“ (iš rusų k. vertė R. Janauskaitė; Gelmės, 2018).

Kviečiame skaityti interviu su rašytoja.

Kada nusprendėte, kad būsite rašytoja? Jūsų nuomone, rašytojas – tai profesija ar veikla širdžiai?

Rusijoje tai veikiau veikla širdžiai. Aš nenusprendžiau „tapti rašytoja“, nors rašyti pradėjau būdama devynerių ir nuo tol rašau. Mano pirmoji knyga pasirodė 2016 m, o „tapau rašytoja“ gavusi Krapivino premiją. Baigiau pedagoginį institutą, užsienio kalbų fakultetą, ir gebėjimas rašyti, matyt, susiformavo mokantis kalbų.

Visą gyvenimą norėjau būti arba vertėja, arba mokytoja. Man patiko užsienio kalbos ir patiko mokyti vaikus. Vaikystėje su savo jaunesnėmis pusseserėmis (o jų turiu daug) nuolat žaisdavome mokyklą. Tiesa, jos su manimi žaisti nenorėdavo, joms „mokykla“ atsibosdavo jau pačioje mokykloje. Niekaip nesuprasdavau, kodėl jos nenori žaisti tokio įdomaus žaidimo, kai aš esu mokytoja, o jos – mokiniai. Apie rašymą kaip profesiją nesusimąstydavau.

Tačiau nerašyti paprasčiausiai negalėjau ir kažkur širdies gilumoje puoselėjau viltį, kad galbūt kada nors galėsiu rankose laikyti savo pačios parašytą knygą. O dabar mano svajonė išsipildė.

O ką dar mėgote veikti vaikystėje?

Labiausiai man patiko skaityti. Buvau pamišusi dėl skaitymo – iš vietinės bibliotekos tempdavau namo stirtas knygų ir svajojau arba apsigyventi pačioje bibliotekoje, arba knygyne, kad tik būčiau arčiau knygų.

Trys didžiosios mano gyvenimo aistros – meilė knygoms, katėms ir užsienio kalboms – lydi mane visą gyvenimą.

Ar apysakoje „Pirmakursėje“ esama autobiografinių motyvų? Kodėl nusprendėte parašyti knygą apie studentus?

„Pirmakursę“ rašiau labai ilgai, gal kokių dešimt metų. Aišku, su pertraukomis. Kai šią apysaką baigiau, teko ją „šiuolaikinti“. O pradėjau ją rašyti būdama dekretinėse atostogose, kai reikėjo mesti studijas ir sėdėti namuose su vaikais. Matyt, labai gedėjau savo studentiško gyvenimo, tad ir ėmiau rašyti būtent apie savo institutą ir net apie savąjį užsienio kalbų fakultetą. Tačiau pagrindinė veikėja – ne aš.

Jūsų knygoje „Tik vienuolika! arba Trali vali penktoje ‚D‘“ pagrindiniai veikėjai išgyvena audringą meilės jausmą. Gal rašydama šią  knygą rėmėtės savo vaikystės prisiminimais?

Ne, sąmoningai to vengiau. Mokykloje niekam nejaučiau tokių jausmų. Tačiau trečioje klasėje mane buvo įsimylėjęs bendraklasis ir visur paskui pas mane sekiojo. Nežinojau, ką man su jo meile daryti ir nesupratau, ko jam iš manęs reikia. Tačiau tokie jausmai gali žmogų apimti bet kuriame amžiuje.

O ar Jums būtų įdomu parašyti savo knygų tęsinius – apie tai, kas nutinka Jūsų knygų veikėjams po keleto metų?

Manau, kad ne. Mane domina konkretus veikėjas konkrečioje situacijoje ir kaip jis – laimingai arba ne – iš tos situacijos išeina. Ir viskas. Viską, ką norėjau, jau paskiau, ir šį puslapį užverčiu. Niekada nerašau tęsinių apie savo veikėjų tolesnį gyvenimą.

Kas yra griežčiausias Jūsų kritikas?

Aš pati. Man visad nepatinka tai, ką rašau, net kai visi aplink sako, kad parašyta gerai. Visuomet atrodo, kad galima padaryti dar geriau. Galiu perrašinėti tekstą iki begalybės. Todėl tenka kažkuriuo metu tiesiog sustoti, nes antraip tai niekad nesibaigtų.

Kaip apibūdintumėte save dviem žodžiais?

Galiu save apibūdinti vienu žodžiu. Aš intravertė. Esu labai uždaras žmogus ir geriausiai jaučiuosi arba mažoje pažįstamų žmonių draugijoje, arba savo darbo vietoje, akis į akį su savo nešiojamuoju kompiuteriu.

Kokius išskirtumėte buvimo rašytoju pliusus ir minusus?

Be abejo, pliusas tame, kad užsiimi savo mėgstamiausia veikla. O tau už tai dar ir moka, tiesa, visai nedaug, pragyvenimui neužteks. Ir štai iš to kyla didžiulis minusas – rašymą reikia derinti su kitu darbu, kad užsidirbtum pragyvenimui. Bet taip lieka mažiau laiko rašymui, rašai mažiau ir ilgiau, ir gauni atitinkamai mažiau pinigų. Toks tad užburtas ratas.

Esate mokytoja. Ar tai jums padeda kaip rašytojai?

Labai padeda, nes tai nenutrūkstamas gyvas bendravimas su vaikais. Matau juos, kalbuosi su jais, išsiklausinėju jų to, kas mane domina. Man patinka juos stebėti.

Papasakokite, kaip dirbate rašydama.

Idealus variantas – kai aš viena sėdžiu priešais kompiuterį, nėra jokių triukšmo šaltinių – nei televizoriaus, nei radijo, o visame bute – nei gyvos dvasios. Tačiau taip būna retai, tenka dirbti bet kokiomis sąlygomis.

Ką įvardintumėte kaip tris didžiausius savo gyvenimo pasiekimus?

Užauginau du sūnus, realizavau save profesijos srityje, mokydama vaikus užsienio kalbų, ir tebežengiu pirmuosius žingsnius vaikų literatūroje.

Ar po pirmųjų Jūsų knygų pasirodymo kaip nors pasikeitėte?

Tikriausiai įgavau daugiau pasitikėjimo savimi, savo jėgomis, supratau, kad man pavyksta rašyti knygas ir kad noriu ir toliau tai daryti. O dar tapau komunikabilesnė, išmokau stovėdama prieš didelę auditoriją kalbėti apie save ir savo knygas.

Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?

Pastaruoju metu yra taip, kad stengiuosi atrasti laiko rašymui. Todėl visiškai laisvo laiko turiu labai nedaug. Tačiau kai jo visgi atsiranda, skaitau knygas ir einu pasivaikščioti. Dar labai mėgstu keliauti, tačiau tai pavyksta retai.

Ką patartumėte skaitymo malonumo dar neatradusiems?

Skaityti reikia tai, kas įdomu, ypač pačioje „skaitytojo kelio“ pradžioje. Ir prisiminti, kad skaitymas – tai malonumas. Tada būtinai atsiras toji vienintelė JŪSŲ knyga, nuo kurios prasidės meilė skaitymui ir knygoms.

O nuo ko pradėti vaikui, kuris nori būti rašytoju, kaip ir Jūs?

Nuo to paties, nuo ko pradėjau pati – nuo knygų skaitymo. Pats iš savęs, nieko neskaitydamas, nerašysi. Pirmuosius kūrybinius bandymus galima pradėti nuo fanfiction rašymo. Tai puikus būdas treniruotis, kadangi nereikia pačiam gvildenti veikėjų charakterių ir daugelio siužetinių linijų – visa tai jau yra. O jeigu viską norisi daryti pačiam, geriausia pradėti nuo mažųjų formų, nesiimti iškart tritomio fantastinio romano, – sugalvoti ir užrašyti nedidelį realistinį pasakojimą apie tai, ką gerai žinai – apie mokyklą, stovyklą, šeimą.

Kokių turite svajonių?

Svajoju tapti tikra vaikų rašytoja, parašiusia daug knygų, kurios būtų kiekvienuose namuose, kiekvienoje bibliotekoje. Kiekvienai svajonei įgyvendinti reikia pasišventimo ir darbo. Tad aš štai ir dirbu ties savąja.

Pagal mybookland.ru, csdb-samara.ru, papmambook.ru parengė Diana Gancevskaitė

 

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *