Dabar teatras būna visoks. Tenka matyti ir tradicinio tipo spektaklius, ir inovatyvius, papildytus technikos žaismėmis pasirodymus. Turime ne tik skirtingų kartų kūrėjus, bet ir daugybę naujų galimybių, besikertančių pasaulėžiūros ir meno suvokimo srovių, įrodančių, kad gyvename laikmetyje, kuris jau pralenkė ir postmoderną.

Ir štai jaunos, šiemet baigusios LMTA režisūros ir vaidybos studijas (kurso vadovai: režisieriai Jonas Vaitkus ir Agnius Jankevičius) kūrėjos pasiūlo dar kitokį vėjo gūsį. Atsigręžia į paprastumą ir nepaprastai sudėtingą tikrovę. Spektaklio režisierė  Kristina Trinkūnaitė kartu su kitomis komandos narėmis pristatė trumpą, paprastą, bet efektingą ir jautrų dokumentinį spektaklį „Charonas“.

Senovės graikų mitologijoje charonas yra būtybė, valtimi perkelianti žmonių sielas per mirties upę į mirusiųjų pasaulį. Šis darbas vis dar atliekamas mūsų dienomis, tačiau ne mitinių būtybių, o paprastų žmonių, kurie savo noru pasirenka būti šalia iškeliaujančių. Tai graži asociacija ir kūrėjų atrasta parabolė.

Tai spektaklis apie hospisą. Jis paremtas ten dirbančių bei savanoriavusių žmonių bei pačių ligonių pasakojimais.

Kas yra hospisas? Dalis žinojo visada, gal net skaudžiai susidūrė. Kita dalis sužinojo išsamiau, ką šis pavadinimas koduoja, kai Popiežius Pranciškus, viešėdamas Vilniuje, spontaniškai apsilankė hospise. O vis dar nežinantiems (tai normalu, nes apie tai daugiau tylima nei kalbama) paaiškinu: hospisas – tai ligoninė, kur žmonės ateina ne su viltimi išgyti, o atkeliauja numirti. Tai paliatyvios slaugos ligoninė, kuri tiesia rankas nepagydomiems ligoniams ir išlydi juos į kitą pasaulį.

Hospisas – tai ligoninė, kur žmonės ateina ne su viltimi išgyti, o atkeliauja numirti. Tai paliatyvios slaugos ligoninė, kuri tiesia rankas nepagydomiems ligoniams ir išlydi juos į kitą pasaulį.

Iš tiesų, tema labai jautri ir sunki. Apie tai daug nekalbama neveltui – nelabai žinai kaip, o ir kartais lengviau ignoruoti tokius sudėtingus dalykus, kurių nesinori priimti, kurių paprasčiausiai bijai. Retai šis žodis šmėžuoja žurnaluose, retai pasigirsta kasdieniuose pokalbiuose – hospise mirtis tampa tokia pati reali, kaip ir pusryčiai, kuriuos valgei šį rytą. Niekas nenori pamatyti tokios tikros, sumaterialėjusios mirties – tai gąsdina.

Tad pats temos pasirinkimas sveikintinas, nors išlukštenti tokius jautrius ir trapius dalykus nėra lengvas uždavinys, o ir atsakingas, bet jau kvietimas apie tai kalbėti, priminimas apie tai pagalvoti yra didelis pasiekimas.

Spektaklis vyko teatrinės trupės Atviras ratas“ ankštojoje studijoje Ašmenos gatvėje, Vilniaus senamiestyje. Bilietai buvo be paskirtų vietų – žmonės sėdėjo ant juodų sudedamųjų kėdžių, ant pakylos salytės gale ar tiesiog ant žemės. Iš tikro, nors ir nelabai patogu, bet tokioje aplinkoje tokia tema kalbėtis lengviau. Tai intymi ir sandari erdvė, kurioje galima verkti. O ašarų buvo. Vieni verkė, kiti ne. Vieni verkė mažiau, kiti kūkčiojo ir negalėjo sustoti. Apie hospisą kalbėti ir neverkti ar bent nenorėti verkti būtų sunku. Tiesiog esam daugiau ar mažiau jautrūs žvėrys, o mirtis yra didžiausias ir labiausiai gąsdinantis slėpinys, kuris, kaip privaloma finišo tiesioji, kažkada pasitiks kiekvieną iš mūsų.

Viskas truko kiek daugiau nei valandą. Vaidino vos dvi aktorės – pati režisierė Kristina Trinkūnaitė ir Giedrė Kederytė.
Iš tikro, džiaugiausi, kad jis trumpas – būtų per daug visko prisikaupę ir pradėję sproginėti viduje. Dabar tai valanda su akistata. Su koncentruota hospiso esme. Trumpa valanda, bet ir ilga tuo pat metu. Kitokia nei kitos tos pačios dienos valandos.

Kadangi spektaklis dokumentinis, kartais buvo sunku suprasti, kur tikros aktorių gyvenimo istorijos, patyrimai, liudijimai, o kur jau įkūnytas vaidmuo, personažo išpažintis. Nors nesu tikra, ar tai svarbu. Gal mes esame tokie, kad visada norim brėžti aiškią liniją tarp tikra ir netikra, taip jaustis saugiau ir užtikrinčiau, bet kartais gyvenime linijos netenka prasmės. Tad gal ir nesvarbu?

Aktorės suvaidino (gal veikiau – įkūnijo pasakojimus?) apie savanorystę hospise. Apie pasimetimą, desperaciją ir gražius kasdienybės dalykus, kuriuos pradedi vertinti. Klausė, ar pagalvojome, ką norėtume nuveikti paskutinę savo gyvenimo dieną. Salėje nepakilo nei viena ranka. Kažkaip atrodė kvaila ir netaktiška kažkam sakyti, jog norėtų išvykti į Ispaniją, suvalgyti šokoladinių ledų, nušokti su guma nuo skardžio ar… Nesvarbu, bet salėje stojo visiška tyla. Gal kai kurie apie tai niekada nesusimąstė. Aš esu galvojusi, ką norėčiau nuveikti, jei žinočiau, kad mirsiu rytoj. Bet neradau sau atsakymo. Vieną akimirką atrodo, kad apkabinčiau katiną ar mamą, kitą, kad tiesiog išgerčiau viena butelį brangaus vyno, kitą… Dieve, aš neįsivaizduoju. O ir vaizduotis nenoriu, nes vien galvoti apie mirties galimybę yra šitaip baisu ir sunku. O ir jautiesi kaltas, kad galvoji apie, nors dar galvoti neturi, nes, bent panašu, nemirsi ryt. O kažkas pasirinkimo neturi. Ateina paskutinė diena, paskutinės akimirkos ir nėra laiko svarstyti kas būtų, jei – tai tiesiog vyksta.

Spektaklyje aktorės dalinosi hospise gulėjusių (jau vien būtasis laikas spaudžia širdį) žmonių paskutiniais norais. Kai kurie norėjo pasidaryti manikiūrą, pažvejoti, surūkyti cigaretę, kiti susituokti, dar kartą pamatyti savo anūkus… Hospisas stengėsi padėti žmonėms tas svajones išpildyti. Bet ne visi jau spėjo. Nepriklausomai nuo to, kokios mažos ar didelės jos būtų. Chronas pasako, kad jau laikas ir pasirodo Hadas, kuris nusiveda išėjusius kartu į savo pasaulį. Kur ir koks jis bebūtų.

Keistas jausmas, kai supranti, kad istorijos, kuriomis dalijamasi, yra tikros ir vykstančios visai šalia. Tai ne kokio XIX amžiaus prancūzo pjesė, bet Rasų gatvėje stovintis namas, kuriame žmonės ateina mirti. Ir tai padaro ne vieni. Jie gauna slaugą, dėmesį ir, žinoma, buvimą. Ir tie žmonės ne tik seni, bet ir net nesulaukę pilnametystės ar nespėję pražilti. Spektaklyje buvo pasakoma apie konkrečius žmones, kurių dabar jau nebėra. Apie valstybės tarnautoją, įkopusią į penktą dešimtį, kuri turėjo smegenų auglį. Apie 23 metų vaikiną, studijavusį statybos inžineriją VGTU, kuriam diagnozavo skrandžio vėžį. Apie keturiolikmetę mergaitę, apie garbaus amžiaus moterį, kurios paskutinis noras buvo dar kartą paragauti medaus. Visos istorijos apie tikrus žmones. Kurie jau yra mirę.

Ir tos istorijos nėra vien tamsios ir slogios – jos visos apie mirštančius žmones, bet parodyta ir kita pusė, kur žmonės pildo svajones ir šypsosi, nepaisant to, kad jiems nebėra vilties pasveikti. Apie sugebėjimą vertinti pačius mažiausius dalykus, net smaugiančios rutinos dalis, į kurias atidžiau pasižiūri ir supranti, kad daugiau to nebebus. Apie šviesą, tamsą ir šviesotamsą.

Spektaklis liūdnas, bet skaidrus ir šviesus. Kaip nuolat srauniai bėgantis upelis. Jis skaudus, jis jautrus, bet priverčia jausti, o nėra nieko blogiau kaip atsiduoti apatijai. Gerai, kad kažką išjudina. Kad primena, kad paskatina. Kad skleidžia, augina ir padeda prisiminti ir bent valandą toje dienoje tiesiog sustoti ir  jausti.

Nežinau, ar kiekvienas žiūrovas išėjo palytėtas. Visi esame tokie skirtingi ir mums kalba skirtingi dalykai. Manyje kažką suvirpino. Girdėjau ir kitus žmones liejant tikras ašaras. Nepažįstami žmonės tiesiog verkė sėdėdami šalia – tai irgi intymus patyrimas. Nes kažkas yra mene. O ypač, kai išsitrina ta tikra ir netikra linija.

Išėjusi pagalvojau, kad labai sunku tokį kūrinį vertinti. Sunku nuo jo atsiriboti, užsidėti objektyvumo akinius ir pažvelgti iš meninės pusės. Nebuvo nieko beprotiško, nieko fanfariško ar inovatoriško, jei kalbame apie menines priemones ar išraiškas. Tiesiog dvi moterys vaidino, pasakojo. Įjungdavo projektorių ir kartu su žiūrovais žiūrėdavo susuktus filmukus apie hospiso gyvenimą, jos, dabar jau buvusius, gyventojus ir jų istorijas. Kiek tame teatro? Nežinau. Tai dokumentinis spektaklis, tai ne pjesės, o gyvenimo dalies pastatymas, tad nesu tikra, kokiais kriterijais išvis kažkas gali tai vertinti?  Kadangi spektaklio tema labai jautri, sunkiasvorė, vien dėl jos negali sakyti, kad spektaklis nepavykęs, nes buvo pasakojamos tikros  istorijos ir supažindinama su hospiso realybe. Ir tai padaryta vykusiai, nes matyti, kad aktorės tuo tiki, tuo gyvena. Tai tartum prosocialus projektas, kvietimas pagalvoti, ir jautrumo, atjautos skatinimas. Tai jau savaime gerai.

Režisierė – Kristina Trinkūnaitė

Kompozitorė – Justina Sungailienė

Operatorius – Vytenis Jankauskas

Vaidina – Giedrė Kederytė ir Kristina Trinkūnaitė

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *