Prieš kurį laiką bičiulis katalikas uždavė rimtą klausimą – ar krikščionis, įstodamas į politinę partiją, kartu neišduoda savosios tapatybės? Jis pateikė bent kelis argumentus – pirmiausia, buvimas partijoje – tai lojalumo įsipareigojimas vienai politinei grupei, laisvės kritiškai vertinti jos veiksmus suvaržymas. Sąžinę – būtiną krikščionio politiko kompasą – keičia partinės vadovybės sprendimai bei partinė programa.
Antra, nėra nė vienos politinės partijos, kurios programa idealiai sutaptų su Bažnyčios socialiniu mokymu. Tai esą reiškia, kad partinis katalikas prisiima įsipareigojimus ginti taip pat ir tuos teiginius, kurie prieštarauja Bažnyčios pozicijai, Dviejų lojalumų – Bažnyčiai ir partijai – konfliktas esą neišvengiamas.
Pagaliau, trečias bičiulio argumentas – partijos aršiai kovoja tarpusavyje. Tai reiškia, kad tie žmonės, kurie priklauso kitai partijai, neišvengiamai tampa partinio krikščionio priešais, o tai nesuderinama su priesaku krikščioniui mylėti kiekvieną žmogų. Partinėje politikoje oponentą bandoma sumenkinti, sudoroti, nugalėti – o tai neišvengiamai prieštarauja tam mylinčiam santykiui, kurio moko Bažnyčia.
Be šių trijų tikrai svarbių argumentų, kuriuos išgirdau iš kritiško bičiulio, dar galėčiau pridėti kritiką, su kuria teko susidurti kiek seniau: esą politinės partijos yra tik modernybės išradimas. Mažiausiai septyniolika amžių po krikščionybės atsiradimo politinis gyvenimas nebuvo skaidomas į tarpusavyje ideologiškai konkuruojančias grupes, turinčias institucionalizuotą struktūrą, santykius reglamentuojančius dokumentus ir konkuruojančias su kitomis panašios struktūros grupėmis kovoje dėl valdžios. Tačiau galbūt būtent skaidymasis į partijas ir yra modernios politikos degradacijos ženklas? Prelatas Juozas Tumas-Vaižgantas ne kartą yra išreiškęs pasipiktinimą dėl katalikų partinio susiskaldymo tarpukario Lietuvoje: „trys lietuviai – penkios partijos“.
Žinant, kad Lietuvoje politinėms partijoms priklauso, regis, ne daugiau kaip vienas nuošimtis gyventojų, labai tikėtina, kad likusieji 99 nuošimčiai pritaria kuriam nors vienam ar visiems čia išsakytiems kritiniams argumentams prieš partiškumą. Tuo labiau, kad ir tos politinės jėgos, kuriai dauguma Lietuvos žmonių patikėjo valdžią po Seimo rinkimų, lyderiai ne kartą kaip neabejotiną privalumą teigė tai, kad padėjo daugybei nepartinių žmonių patekti į Seimą.
Nepaisant viso to, aš pats priklausau politinei partijai ir, skirtingai nuo kritiško bičiulio, nemanau, kad tai nėra suderinama su katalikiška tapatybe. Kita vertus, tikrai nemanau, kad katalikui būtina priklausyti kuriai nors partijai. Tai iš tiesų tam tikras savęs suvaržymas, kuris yra naudingas tik tuomet, jei iš tiesų realistiškai vertiname, ką jis reiškia ir aiškiai žinome, kodėl jį prisiimame.
Nė vienas katalikas neturėtų slėptis nuo prievolės rūpintis, kaip tvarkomi bendri reikalai. Politika – nepainiokime su daugybe jos karikatūrų – yra būtent apie tai. Rūpestis bendrais reikalais plaukia iš priesako mylėti savo artimą. Tokia meilė bus brandi, kai joje derės gailestingumas, savęs dovanojimas ir teisingumas. Deja, šiandien mes labai siaurai suprantame politiką, kai manome, kad čia tėra parlamentarų, valstybės institucijose dirbančių atstovų bei politinių partijų reikalas. Kitas dalykas – kaip kiekvienas galime realizuoti savo pareigą rūpintis bendrais reikalais ir prisidėti prie bendrojo gėrio?
Pasak Bažnyčios socialinio mokymo, kiekvienas žmogus yra unikalus asmuo ir turi savą gyvenimo kelią, skirtą išskleisti tas dovanas (talentus), kuriais kiekvienas esame apdovanoti. Tai reiškia, kad žmogus, turintis gydytojo pašaukimą, turi siekti tapti geru gydytoju. Jo indėlis į bendrąjį gėrį yra profesionalus, sąžiningas savo darbo atlikimas ir taip pat drąsa kalbėti apie tas problemas, kylančias iš prasto viešojo gyvenimo tvarkymo, bei pastangos prisidėti prie teisingumo, kiek nuo jo priklauso. Gydytojas, kuris neima kyšių, rūpinasi kiekvienu savo pacientu, yra dėmesingas, ypač silpniausiems – yra labai svarbus teisingos visuomenės „gyvasis akmuo“, kuris įkvepia ir kitus. Panašiai galime kalbėti ir apie kitų profesijų atstovus.
Nėra vieno algoritmo, kuris leistų atsakyti, ar katalikas gydytojas, puikus specialistas ir pavyzdys kitiems, turėtų dar paaukoti dalį savo laiko ir tapti tos partijos, kuri, jo įsitikinimu, gali geriausiai spręsti tas viešojo gyvenimo problemas, kurias jis mato ir bando spręsti? Viena vertus, akivaizdu, kad, jei gydytojas nuspręs dalyvauti partijos veikloje, jam teks šiai veiklai skirti brangų laiką, tikėtina, teks dalį laiko „iššvaistyti“, svarstant ir tuos klausimus, kurie jam nėra įdomūs. Taip pat gali būti, kad jo pasiūlymai nebus išgirsti. Kita vertus, kokias alternatyvas mes turime?
Suprantu, kad geram savo srities specialistui gali atrodyti patrauklu priimti kurios nors partijos pasiūlymą tapti ministru ar Seimo nariu, niekaip neformalizuojant savo santykių su šia partija. Tačiau ar iš tiesų tai sąžiningesnė pozicija, žvelgiant iš Bažnyčios socialinio mokymo perspektyvos?
Institucinė politika visuomet yra komandinis dalykas. Politinė partija – tai didelė komanda, bendruomenė, kurios narius jungia panašios vertybės ir sutarimas, kokie principai svarbiausi, sprendžiant viešojo gyvenimo problemas. Partija tikrai nėra šeimos analogas, kur visi yra sujungti dar ir emociniais ryšiais bei įsipareigojimu būti kartu džiaugsme ir varge. Veikiau ji primena profesinį kolektyvą, kuriame, jei norima pasiekti gerų rezultatų, reikia kantriai mokytis dirbti kartu, auginant tarpusavio pasitikėjimą, kaupiant patirtį. Stojimas į partiją – tai paramos ir pasitikėjimo išraiška. Būti kartu su kuria nors partija, niekaip jai neįsipareigojant – jokiu būdu nenoriu, kad tai nuskambėtų kaip smerkimas – tačiau tai primena santuokos pakeitimą gyvenimu „susimetus“.
Kodėl daug šimtmečių niekam nereikėjo partijų, o vėliau jų prireikė? Partijų atsiradimas glaudžiai susijęs su atstovaujamosios demokratijos įsitvirtinimu. Akivaizdu, kad tiesioginės demokratijos sąlygomis, kai visi žmonės gali tiesiogiai dalyvauti svarbiausių sprendimų priėmime, mums nėra jokio reikalo kam nors perduoti savo balso. Tačiau Naujaisiais laikais, bandant įtvirtinti demokratiją, iškilo klausimas – ką daryti, kai nerealu į sprendimų priėmimą įtraukti visus? Buvo sutarta, kad reikia pasitelkti rinkimus, kuriuose bus išrinkti parlamentarai. Tačiau kilo kitas klausimas – kaip padėti žmonėms pasirinkti tokius parlamentarus, kurie atstovautų jų interesams, kaip pasiekti, kad mūsų atstovai veiktų ne pavieniui, o sudarytų tikrą komandą? Štai tada ir atsirado politinės partijos. Sutinku, kad galima būtų atrasti ne vieną pavojų, susijusį su partine veikla ir tuo, kaip jos gali deformuotis, tačiau, deja, geresnės alternatyvos niekas taip ir nesugebėjo pasiūlyti.
Beje, ilgą laiką katalikams pavykdavo išlikti susitelkusiems ir buvo pakankamai aišku, kurią politinę partiją praktikuojančiam katalikui derėtų palaikyti. Pavyzdžiui, XIX amžiuje Vokietijoje veikė katalikiška Centro partija, XX a. pradžioje Italijoje veikė su Bažnyčia glaudžiai susiję populiarai, taip pat ir tarpukario Lietuvoje absoliuti dauguma katalikų rėmė Lietuvos krikščionis demokratus. Tačiau po visų karų, krizių, keičiantis visuomenėms ir Bažnyčios pozicijai politikos atžvilgiu, katalikai išsibarstė po įvairias partijas. Pavyzdžiui, labai ilgą laiką JAV dauguma katalikų buvo demokratų partijos rinkėjai, bet vėliau, kai ši partija keitė poziciją gyvybės apsaugos ir šeimos klausimais, didelė dalis perėjo į respublikonų pusę, tačiau ir šiandien negalima būtų sakyti, kad nors viena JAV partija yra katalikiška.
Lygiai tą patį galima sakyti ir apie Lietuvą. Nemanau, kad blogai, jog katalikų yra visose partijose. Tai atitinka Bažnyčios socialinio mokymo principą, kad politiniame gyvenime turime pripažinti teisėtos įvairovės egzistavimą ir tai, kad nėra vieno, visais atvejais teisingo, būdo, kaip spręsti visas politines problemas. Kitas dalykas – kad nemaža dalis katalikų dalyvauja partinėje veikloje, menkai besirūpindami savo katalikiška tapatybe. Tačiau tai yra ne partiškumo, bet veikiau paradoksalaus šiuolaikinio „katalikiškumo“ problema.
Dar liūdniau, kai katalikai politikai ne tik nesipriešina teisės aktų projektams, kurie priešingi Bažnyčios socialiniam mokymui, bet netgi juos remia. Tai ne tik Lietuvos problema. JAV vyskupai rimtai svarstė, ar galima leisti priimti komuniją tiems politikams, kurie viešai kovoja prieš gyvybės kultūrą? Lietuvoje dar tokia diskusija, regis, nekilo. Tikrai ne dėl to, kad mūsų situacija geresnė nei JAV, bet veikiau dėl to, kad Lietuvoje mes labai retai drįstame diskutuoti apie viešojo gyvenimo reikalus, svarstydami juos iš Bažnyčios socialinio mokymo pozicijos.
Grįžtant prie partiškumo, nemanau, kad čia galima kalbėti apie tokio pat pobūdžio lojalumo reikalavimą, kaip šeimoje ar Bažnyčioje. Tiesa, labai daug kas priklauso nuo paties žmogaus. Jei katalikas, priklausantis kuriai nors partijai, pamiršta Apaštalų darbuose išsakytą priesaką, kad visais atvejais Dievo reikia klausyti labiau nei žmonių, jei pamiršta, kad per Paskutinį teismą teks stoti Dievo, o ne žiniasklaidos akivaizdoje, čia ir vėl kaltas ne partiškumas. Puikiai suprantu, kad spartesnę karjerą partijoje galima padaryti, kai esi „patogus“ jos narys. Tačiau, bent man, partiškumas niekaip galvoje nesisieja su karjera. Tai veikiau bendrakeleivystė, suprantant, kad kartu galime padaryti daugiau nei po vieną.
Tai kam tada apskritai priklausyti partijai? Tai svarbu, jei nori prisidėti prie viešojo gyvenimo problemų sprendimo tokiu būdu, kuris tau atrodo teisingas, jei nori realistiškiau matyti politines problemas.
Visiškai sutinku, kad partiškumas susijęs ir su naujais pavojais. Pavyzdžiui, labai pavojinga, priklausant partijai ar siekiant kokio nors politinio posto, supainioti priemones su tikslais ir pernelyg įsijausti į konkuravimą ir konkurentų demonizavimą. Būnant partijoje, kaip ir dalyvaujant kare, labai svarbu prisiminti šv. Augustino žodžius: „Baisiausia yra ne žūti (pralaimėti), bet užsikrėsti neapykanta“. Tačiau ir vėl – mes, katalikai, puikiai žinome, kad bendruomenė kartu yra mūsų puikybės „švitrinis popierius“. Kito reakcijos leidžia mums geriau pažinti save, o draugiška kritika padeda augti.
Kaip išlikti kataliku organizacijoje, kurios idėjos ne visada sutampa su Bažnyčios socialiniu mokymu? Pirmiausia, sugebėti skirti, kas yra esminiai dalykai, kas – smulkmenos. Kur galimi kompromisai, kur – ne. Kitas dalykas – nepamiršti, kad politika – tai išmintingų sprendimų konkrečioje situacijoje paieška, o ne idealios visuomenės kūrimas. Kartais didelis pasiekimas, kai prisidedi, jog būtų priimtas „mažesnis blogis“. Jis dėl to netampa gėriu, tačiau buvo išvengta tragiškesnių padarinių ir dabar galima toliau nuosekliai dirbti, kad situacija gerėtų.
Esminis dalykas, kurį noriu pasakyti – politinė partija yra vienas iš būdų prisidėti prie viešojo gyvenimo tvarkymo. Šis būdas nėra nei savaime geras, nei blogas. Aš, kaip katalikas, įvertinęs savo patirtį, talentus, kuriais esu apdovanotas, apsisprendžiau, kad man būtų teisinga dalyvauti partinėje veikloje ir tarnauti būtent politikos srityje. Kiekvienas žmogus sprendimą, kas jam labiausiai tinka, turi padaryti pats. Na, ir paskutinis pastebėjimas – kito nešamas kryžius visuomet atrodo patogesnis, tačiau Bažnyčia moko, kad kiekvienas turime nešti savo kryžių, o ne tą, kuris mums atrodo patogesnis, gražesnis, lengvesnis.
Žurnalas „Ateitis“, 2017 Nr. 9
