Šiais metais turbūt pirmą kartą Bažnyčios istorijoje siekiant laimėti atlaidus nebūtina leistis į tolimą kelionę ar laukti kartą per metus vykstančios šventės tam tikroje bažnyčioje: Dievo gailestingumas „ateina“ į namus. Norint atverti Jam duris, reikia perskaityti vieną iš keturių didžiųjų šv. Jėzaus Teresės (Avilietės) veikalų ir vėliau, kaip įprasta, atlikti išpažintį, priimti šv. komuniją bei pasimelsti Popiežiaus to mėnesio intencija. Tai įmanoma net negalintiems keliauti – kaliniams ir ligoniams. Apie šiuos žmones pirmiausia ir galvota skelbiant sąlygas jubiliejiniams šv. Jėzaus Teresės, basosios karmelitės, Bažnyčios daktarės ir genialios rašytojos, metams.

Taip Dievo malonė tapo dar prieinamesnė, pasiekiama net tiems, kas nepasinaudojo proga laimėti visuotinius atlaidus 2016 m., kai gailestingumo šventovės buvo atvėrusios Atleidimo duris visose pasaulio vyskupijose. Dievas-Gydytojas niekada nebuvo „įsteigęs savo priimamojo“ taip arti kiekvieno norinčio išsigydyti nuodėmės paliktą negalią. Tokia žinia būtų pribloškusi krikščionis viduramžiais, kai susiformavo atlaidų tradicija. Tais laikais tik nedaugelis pajėgdavo juos laimėti: tam turėdavo leistis į pavojingą piligrimystę, iš kurios tik mažai kas grįždavo. Nenuostabu, kad net numirti jos metu laikyta didele laime: esą, siela iškeliaudavusi tiesiai į dangų…

Ar iš tokių piligriminių kelionių tikintieji „parsinešdavo“ tokius pačius atlaidus, kokių mes visi esame gavę savo parapijoje ar atlaidų tradicija garsėjančioje Žemaičių Kalvarijoje, Pivašiūnuose, Šiluvoje? Kaip jie susiję su jubiliejiniais metais, kurių švęsti skuba, pavyzdžiui, minios Šv. Jokūbo kelio piligrimų? Ir apskritai, kam mums reikalingi atlaidai?

Piligriminis žygis iš Šiaulių į Kryžių kalną. 2017 m. birželis. Nuotr. aut. Leonas Nekrašas

Atleidimas (išrišimas) ir atlaidai

„Tai kada pas jus, katalikus, atleidžiama nuodėmė? Argi ne per išpažintį?“ – bandė suprasti turistas rusas, sustojęs prie Atleidimo durų į Jubiliejų švenčiantį Šv. Toribijaus Liebaniečio vienuolyną (2017/2018 m., Ispanija). Išties šiuo klausimu katalikybės tradicija skiriasi tiek nuo ortodoksų, tiek nuo krikščionių reformatų mokymo.

Ortodoksams nuodėmė visiškai panaikinama per išpažintį gavus išrišimą, o Katalikų Bažnyčia skiria nuodėmės atleidimą ir „laikinosios bausmės už nuodėmes, kurių kaltė jau panaikinta, atleidimą Dievo akivaizdoje“, kaip sakoma Katalikų Bažnyčios katekizmo (toliau – KBK) santraukoje, 312-ame klausime. Kaip paaiškino popiežius Pranciškus, 2016 m. skelbdamas ypatinguosius Gailestingumo metus, „Sutaikinimo sakramentu Dievas atleidžia nuodėmes, kurios tikrai panaikinamos. Bet nedingsta neigiami įspaudai, palikti mūsų elgesyje bei mąstyme. Dievo gailestingumas stipresnis ir už juos. Jis tampa atlaidais, kuriuos Tėvas per Bažnyčią, Kristaus Sužadėtinę, dovanoja nusidėjėliui, kuriam atleista, ir kuriais jis išlaisvinamas iš visų nuodėmės padarinių, kad vėl galėtų veikti skatinamas meilės ir augtų meile, o ne iš naujo įpultų į nuodėmę“ (Misericordiae vultus, 22, cit. pagal eis.katalikai.lt vertimą). Tad sutaikinimo sakramentas yra lyg rakšties ištraukimas, bet dar lieka rakšties padaryta žaizda, ir tik ją užgydžius žmogus gali vėl gyventi visavertį gyvenimą.

Be to, krikščioniui nuodėmė nėra vien jo asmeninis reikalas. Šios sąvokos etimologija Senajame Testamente atskleidžia, kad nusidėti reiškia „prašauti“, nepataikyti į tikslą, tai yra padaryti žalą Dievo sukurtai tvarkai: ne tik sau, bet ir artimui bei pasauliui. Tad „reikia daryti visa, kas įmanoma, jai atitaisyti. <…> To reikalauja ir paprastas teisingumas“ (KBK 1459).

Apaštalas šv. Jokūbas, pavaizduotas su piligrimo atributais: skrybele, apsiaustu, kriaukle ir moliūgėliu vandeniui, pririštu ant lazdos, skirtos pakelės šunims baidyti (Burgos, Miraflores kartūzų vienuolynas, XVI a.). Nuotr. autorės

Problema, kaip suderinti Dievo gailestingumą ir teisingumą, ypač jaudino viduramžių teologus. Beatas Liebanietis „Apokalipsės komentare“ (786 m.) mokė savo skaitytojus, tai yra būsimuosius ganytojus ir nuodėmklausius: „Dažnai atjauta suklysta, nes vadovaujasi netvarkingu gailestingumu ir galbūt iš tingumo dovanoja tai, ko neturėtų dovanoti. <…> Netvarkinga atjauta, atleisdama laike, veda į ugnį amžinybėje. Todėl tam, kad atjauta būtų teisinga ir tvarkinga, reikia ją pakylėti į aukštesnę pakopą, tai yra duoti jai mokslo, kad ji žinotų, ką turi taisyti ir bausti pasiremdama teisingumu, o ką – gailestingai atleisti“ (XII, 2, 267–269 eil.).

Tiesa, žodis „atitaisymas“ (lot. satisfactio) iš dalies ir atvedė prie piktnaudžiavimo indulgencijų, tai yra atlaidų, prekyba. Viduramžiais Dievas žmonėms pirmiausia buvo Visvaldis viešpats, o Kristus – Karalius, kuris net ir nukryžiuotas neprarasdavo savo imperatoriškos didybės ir rimties. Nuodėmė, laužanti Jo įsakymus, pirmiausia suvokta kaip tiesioginis Jo Didenybės įžeidimas. Trokštantys atgauti Jo malonę taikė „receptą“, puikiai veikusį santykiuose su žemiškaisiais feodalais, liguistai sergėjusiais savo garbę: išsipirkti gausiomis dovanomis ir viešai kuo dramatiškiau demonstruoti nusižeminimą.

Skausmingas konfliktas su Reformacijos judėjimo iškelta kritika paskatino katalikų teologus giliau apmąstyti, kas yra atitaisymas. Šiandien jau žinome, kad ne Dievui, bet mums patiems reikalingas apčiuopiamas atgailos veiksmas. Tik taip patikime, jog mūsų „netaiklumas“ buvo atitaisytas ir skola sau, artimui ir pasauliui – išmokėta. Tad atgailos veiksmų esmė yra padėti „mums tapti panašiems į Kristų, kuris pats vienas kartą visiems laikams atsilygino už mūsų nuodėmes“ (KBK 1460).

Bažnyčia-vaistininkė

Reformacijos pradininkai suabejojo ne atlaidų pagrįstumu, bet Bažnyčios mokymo dalimi, kurią popiežius Pranciškus anksčiau cituotoje ištraukoje glaustai perteikia žodžiais „per Bažnyčią, Kristaus Sužadėtinę“. Anot Katalikų Bažnyčios mokymo, tai Ji Tėvo vardu dalija atlaidus nusidėjėliams.

Martyno Liuterio laikais dvasininkijoje buvo įsigalėjusi pavojinga šio punkto interpretacija, pateisinusi masinę prekybą indulgencijomis (lotyniškas sąvokos „atlaidai“ atitikmuo). XV–XVI a. sandūroje tokiu būdu intensyviai rinktos lėšos Šv. Petro ir Šv. Pauliaus bazilikų Romoje statybai. Prekybai paskatinti dvasininkai nesibodėjo pardavinėti atleidimo raštus net būsimoms nuodėmėms, taip pat ir skirtus išlaisvinti skaistykloje kenčiančias sielas. Vieną jų „reklaminį šūkį“ M. Liuteris net pacitavo savo 95 tezėse, kurių prikalimas prie Wittenbergo bažnyčios durų laikomas Reformacijos pradžia: tie „dvasios prekeivos“, esą, skelbę, kad „monetai vos skambtelėjus į dėžutės dugną, iš skaistyklos dangun pakyla siela“ (27 teig.). Pats Liuteris buvo įsitikinęs, kad „klysta tie pamokslautojai apie indulgencijas, kurie teigia, jog popiežiaus indulgencijomis žmogus yra išlaisvinamas ir išgelbstimas nuo visų bausmių“ (21 teig.). „Nes jis negali atleisti skaistykloje esančių sielų nuo jokios bausmės, kurią, vadovaujantis bažnytiniais įstatymais, jos būtų privalėjusios šiame gyvenime atlikti“ (22 teig.).

Jubiliejaus proga šv. Teresės skulptūrą jos gimtojoje Aviloje žmonės užvertė gėlėmis. Fone – miesto herbas iš gyvų gvazdikų. Nuotr. autorės

Katalikų Bažnyčios ganytojai pažabojo piktnaudžiautojus, tačiau neatsisakė mokymo esmės: ir mūsų laikų Katekizmas tvirtina, kad „tikintieji gali padėti skaistyklos sieloms, pagelbėdami joms malda, ypač Eucharistijos auka, taip pat išmalda, atlaidais ir atgailos darbais“ (211-as klausimas, KBK santrauka). Tai įmanoma, nes Bažnyčia apima mirtį pranokstančią šventųjų bendruomenę, kurios galva yra pats Kristus. Kaip tik jų nuopelnai tampa vaistu, užgydančiu nuodėmės paliktą pėdsaką, o regimoji Bažnyčia veikia kaip jį dalijanti vaistininkė, kuri remiasi per šimtmečius sukaupta patirtimi. Taip jos atjauta tampa „teisinga ir tvarkinga“, paremta žinojimu, kaip patarė viduramžių teologai.

Priminimas apie šį malonių lobyną atsako į skausmingą M. Liuterio abejonę, ar apskritai gali būti panaikintos nuodėmės pasekmės žmogui. Anot šio augustinų vienuolio, „jei iš viso įmanoma kam nors suteikti visišką atleidimą nuo bet kokios bausmės, tai, visiškai aišku, jog tokį atleidimą galima suteikti tik patiems tobuliausiems, t. y. nedaugeliui“ (23 teig.). „Todėl didesnioji žmonių dalis neišvengiamai yra klaidinama šiuo nerūpestingu ir pompastišku pažadu atleisti nuo bausmės“ (24 teig.). Juk „bausmė išlieka tol, kol išlieka neapykanta sau (t. y. tikra vidinė atgaila), taigi – iki pat įžengimo į dangaus karalystę“ (4 teig.).

Ši abejonė tapo itin aktuali mūsų dienomis. Popiežius Pranciškus pagrįstai priekaištauja, kad „užmiršome didingą mokymą, šv. Jono Pauliaus II išdėstytą jo antrojoje enciklikoje Dives in misericordia. Ji anuomet buvo paskelbta netikėtai ir daugelį nustebino dėl pasirinktos temos. Ypač norėčiau priminti dvi ištraukas. Iš pradžių šis šventasis popiežius pabrėžė, kad mūsų laikų kultūroje gailestingumo tema užmiršta: ‚Šiandienė mąstysena, turbūt labiau nei praeities žmonių, priešinasi Dievo gailestingumui, net mėgina pačią gailestingumo idėją išstumti iš gyvenimo ir išrauti iš žmogaus širdies‘.“ (Misericordiae Vultus, 11).

Išpuikę mėgaujamės mintimi, kad mūsų kaltės didumas pranoksta Dievo gebėjimą atleisti. O gal viso labo esame be galo reiklūs ir negailestingi sau? Jurga Ivanauskaitė viename iš paskutinių savo parašytų puslapių prisipažino: „Dievo gailestingumas man tebėra didžiulė mįslė. Dievo bausmę ar net Dievo abejingumą suprast kur kas lengviau“ (Viršvalandžiai, 2007, p. 137). Tiesiog savo kasdienybėje be galo retai arba niekada nematome, kad kažkas elgtųsi „kaip Gerasis Ganytojas, kuris ieško pražuvusios avies, kaip gerasis samarietis, kuris sutvarsto žaizdas, kaip tėvas, kuris laukia sūnaus palaidūno ir priima jį grįžtantį“ (KBK, 1465).

O Dievas net paskiria „pasimatymą“ norintiems pasveikti, tai yra paskelbia, kada ir kur Jo malonė bus dalijama dovanai visiems atėjusiems.

Atlaidai vysk. Jurgio Tiškevičiaus įkurtoje Žemaičių Kalvarijoje vyksta nuo 1639 m. Šių atlaidų tradicijos nepajėgė sunaikinti net sovietai. 2012 m. liepa. Nuotr. aut. Leonas Nekrašas

Jubiliejus arba Šventieji metai: atleidimo dovanojimas

Atlaidai ir yra toks kvietimas į pasimatymą: gimtojoje parapijoje minint jos šventojo globėjo dieną, Žemaičių Kalvarijoje per pirmas dešimt liepos dienų, kurioje nors pranciškonų šventovėje rugpjūčio 2 d. prisimenant Porciunkulės atlaidus, Šv. Jokūbo šventovėje Santiago de Komposteloje 2021 m. ar Romoje per 2025 m. jubiliejų…

Lengviau ir „geografiškai arčiau“ pelnomi atlaidai dažniausiai būna daliniai. Visuotinius laimėti sunkiau: paprastai jie teikiami Šventųjų (jubiliejaus) metų proga tam tikru metu tolimose ir sunkiai pasiekiamose šventovėse, pelniusiose ypatingą vietą Katalikų Bažnyčios tradicijoje.

Šventųjų metų tradicijos šaknys glūdi Senajame Testamente: „Švęsite penkiasdešimtuosius metus ir paskelbsite laisvę krašte visiems jo gyventojams. Tai bus jums jubiliejaus metai“ (Kun 25, 10). Toks Jubiliejus ateidavo po „septyniskart septynių“ metų: kiekvieni septintieji metai buvo laikomi šabo metais, kaip ir septintoji savaitės diena, pašvęsta Dievui. Tačiau Jubiliejaus įsakymas siekė daug toliau: reikalavo atstatyti Dievo įsteigtą tvarką, kai parduotieji į vergiją tautiečiai turėjo būti paleisti ir grįžti į savo šeimas, skolos – dovanotos, o išnuomota, parduota ar įkeista nuosavybė – sugrąžinta jos seniesiems savininkams… Šventasis Raštas net skatino atsižvelgti į Jubiliejaus artumą nustatant kainas: „Parduodami nuosavybę artimui ar pirkdami ką iš artimo, nedarykite vienas kitam skriaudos. <…> Kuo daugiau metų [iki Jubiliejaus – J. M.], tuo didesnę kainą mokėsi; kuo mažiau tokių metų, tuo mažesnė kaina, nes iš tikrųjų jis parduoda tau tik derlių skaičių“ (Kun 25, 14. 16).

Taigi, bent kartą gyvenime (juk vidutiniškai gyventa apie 50 metų) kiekvienas žmogus galėjo tikėtis šiek tiek pagyventi dieviškai sutvarkytame pasaulyje, kur turtingieji ir galingieji savanoriškai atsisako savo privilegijų… Skamba utopiškai. Deja, mūsų skeptiška nuojauta neapgauna: atrodo, kad žmonės niekada nepajėgė įvykdyti šio biblinio priesako, tad ir Jubiliejaus metai niekuomet nebuvo atšvęsti. Biblijos pranašai tai vadino savo tautos nuodėme ir net teigė, kad Jubiliejų galiausiai įvykdė pats Dievas, kai netekęs kantrybės „išvarė“ tautą į Babilonijos nelaisvę. Tuomet visi iš tiesų tapo lygūs, kokie buvo prieš įžengdami į Pažadėtąją žemę: visi turėjo po lygiai, tai yra neturėjo nieko.

Krikščionių Jubiliejus iš esmės ir yra šis „malonės laikotarpis“, kai žmogui dovanojama skola, į kurią kiekvienas neišvengiamai įklimpsta nusidėdamas – veiksmu ar apsileidimu griaudamas Dievo tvarką. Tik krikščionys, skirtingai nei išrinktoji tauta, laukia Jubiliejaus ne septyniskart septynerius metus, bet laikotarpį, kurio trukmė priklauso nuo konkrečios Šventųjų metų teisę turinčios vietos.

Vis labiau populiarėjantys Šiluvos atlaidai. 2017 m. rugsėjis. Nuotr. aut. Leonas Nekrašas

Jubiliejaus piligrimystės

Jubiliejus primena žmogui, kad jis yra keliaujanti būtybė, kaip Dievo tauta, einanti per dykumą, ar Abraomas, Dievo pažado išviliotas iš ramaus kasdienybės uosto. Anot popiežiaus Pranciškaus, „ypatingas ženklas Šventaisiais metais yra piligriminė kelionė, nes ji simbolizuoja kiekvieno žmogaus per gyvenimą nueinamą kelią. Piligriminė kelionė yra pats gyvenimas, o žmogus – viator, piligrimas pakeliui į trokštamą tikslą. Panašiai ir norėdamas nukakti prie Šventųjų durų Romoje ar į kurią nors kitą vietovę kiekvienas pagal savo jėgas turi atlikti piligriminę kelionę. Ši turėtų rodyti, kad ir gailestingumas yra siektinas tikslas, reikalaujantis įsipareigojimo ir aukos. Piligriminė kelionė turi skatinti atsiversti: žengdami pro Šventąsias duris, leidžiamės apkabinami Dievo gailestingumo ir įsipareigojame būti gailestingi kitiems, kaip Tėvas yra gailestingas mums“ (Misericordiae Vultus, 14).

Piligrimystė į šventas vietas laikyta Dievui maloniu veiksmu beveik nuo pirmųjų krikščionybės amžių. Taip krikščionys pratęsė hebrajų tradiciją lankyti patriarchų kapus, svarbias Biblijos vietas, bet jų sąrašą papildė susijusiomis su žemiškuoju Jėzaus gyvenimu. Jau II a. viduryje į Šventąją žemę jų lankyti iškeliavo Sardų vyskupas Melitonas, o keliais dešimtmečiais vėliau – Smirnos presbiteris Pionijus ir krikščionis Aleksandras, vėliau, anot Euzebijaus Cezariečio „Bažnyčios istorijos“, mirę kankinių mirtimi valdant imperatoriui Decijui. III a. pradžioje Jėzaus pėdomis keliavo Klemensas Aleksandrietis ir Origenas. Imperatoriui Konstantinui legalizavus krikščionybę prasidėjo piligrimysčių banga, ypač po to, kai 325 m. Jeruzalę aplankė jo motina Elena, vėliau paskelbta šventąja. Jos pavyzdžio dėka pavojinga kelionė į Šventąją žemę tapo madinga tarp turtingų Romos imperijos damų. Ten pradėjo vykti net piligrimystės esmę menkai suvokiančios ponios, prabangia svita ir puotomis piktinusios griežtąjį Jeronimą, Biblijos vertėją atsiskyrėlį, įsikūrusį Betliejuje.

Šventąją žemę užėmus musulmonams, piligrimai ėmė vykti į Romą lankyti šv. Petro ir Pauliaus kapų ar prie apaštalo šv. Jokūbo kapo, kuris buvo atrastas Ispanijoje apie 812 m. Tokiose vietose ir susiformavo Šventųjų metų tradicija, kurią popiežiai vėliau įteisino bulėmis: 1126 m. paskelbtas pirmasis Jubiliejus Santiago de Composteloje, 1300 m. Romoje, 1512 m. Šv. Toribijaus Liebaniečio vienuolyne (Ispanijos šiaurinė pakrantė). Ši privilegija vadinama amžinąja dėl to, kad Jubiliejai periodiškai kartojasi: Romoje kas 25 metai (po 1475 m. įvestos pataisos), o kitose dviejose vietovėse – kai jų steigėjų šventės sutampa su sekmadieniu (šv. Jokūbo diena – liepos 25-ąją ir šv. Toribijaus – balandžio 16-ąją), taigi, pagal ciklą, apimantį 6-5-6-11 metų seką. Tiesa, aplankyti Švč. Kryžiaus relikviją Liebanos vienuolyne piligrimai turėdavo per savaitę nuo šv. Toribijaus dienos, nes tik tiek trukdavo atlaidų laikotarpis. Ten atėję kitu metu, anot skaičius mėgusių viduramžių teologų, galėjo tikėtis „tik“ pusės bausmės dovanojimo. Po Vatikano II Susirinkimo atlaidų dovana ėmė darytis prieinamesnė: 1967 m. pastarasis Jubiliejus pratęstas iki metų, o trumputis vietų, kurios turi amžinųjų Jubiliejaus metų teisę, sąrašas (vos keturios) – pradėjo ilgėti.

Šv. Teresės bažnyčia Aviloje pirmojo Jubiliejaus paskelbimo išvakarėse 2017 m. Nuotr. autorės

Prie amžinojo Jubiliejaus vietovių prisidėjo Caravaca de la Cruz (Ispanijos pietuose), kur piligrimai Kristaus Kryžiaus relikviją lanko nuo XIII a., tačiau pirmasis oficialus Jubiliejus paskelbtas tik 2003 m., ir dar trys Ispanijos miestai: Urda, kur pagerbiamas Jėzaus Nazariečio atvaizdas (pirmasis Jubiliejus 2005 m.), Valencija, kur saugoma Šventoji Taurė (2015 m.), bei Avila (2017 m.).

Jubiliejus gali būti ir vienkartinis, paskelbtas kokia nors ypatinga proga: pavyzdžiui, švenčiant 500 metų sukaktį nuo šv. Jėzaus Teresės gimimo 2015 m. septyniolikoje miestų, kur ji įsteigė vienuolynus, ar 2017 m., minint šimtmetį nuo Švč. M. Marijos apsireiškimo Fatimoje.

2016 m. tapo nuostabia išimtimi: pirmą kartą Jubiliejaus šventovės atvėrė duris visuose didesniuose krikščioniškojo pasaulio miestuose. O 2017 m. spalio 15 d., kai šv. Jėzaus Teresės šventė sutapo su sekmadieniu, Atleidimo durys atsivėrė ne tik vienuolikoje Avilos ir Salamankos vyskupijų šventovių, bet ir kiekvienoje knygų lentynoje, kurioje stovi bent vienas jos veikalas. Taip prasidėjo pirmieji šios Bažnyčios mokytojos metai, truksiantys iki 2018 m. spalio 15 d.

Į lietuvių kalbą išversti visi keturi didieji jos kūriniai, vienbalsiai priskiriami dvasiniam krikščioniškosios literatūros lobynui. Du iš jų – „Vidinės pilies buveinės“ (Katalikų pasaulio leidiniai, 2014) ir „Tobulumo kelias“ (Paštuvos basųjų karmeličių vienuolynas, 2017) – išversti iš ispanų kalbos, o „Gyvenimas“ ir „Steigimai“ sovietmečiu versti iš tarpinės – vokiečių – kalbos. Juos skaityti nėra lengvas laiko leidimas: XVI a. parašyti tekstai tarsi kviečia į piligrimystę laike ir erdvėje, nes nukelia mus į Aukso amžiaus Ispaniją. Drauge jie yra kvietimas leistis į proto ir širdies kelionę, nes penki šimtmečiai, skiriantys mus nuo jų parašymo laikų, nepakeitė esminio žmogaus nerimo ir vilčių, o taip pat ir jį kamuojančių negalių bei jas gydančio vaisto – Dievo dosniai siūlomos malonės.

Žurnalas „Kelionė“

Comments are closed.