Amerikiečių vaikų rašytoja Kate DiCamillo (tikr. Katrina Elizabeth DiCamillo g. 1964) – neabejotinai vertinama ir mylima ne vien už Atlanto, bet ir lietuvių skaitytojų. Net du Niuberio medalius gavusi daugiau nei dvidešimties knygų autorė rašo įvairaus žanro kūrinius skirtingo amžiaus jauniesiems skaitytojams ir pelno ne vien jų, bet ir tėvų bei literatūros kritikų liaupses. Pagal jos knygas kuriami filmai, animaciniai filmukai, spektakliai (Lietuvoje pagal vieną žymiausių autorės knygų – „Nepaprastą Edvardo Tiuleino kelionę“ Klaipėdos lėlių teatras taip pat sukūrė to paties pavadinimo spektaklį). Beje, K. DiCamillo mielai naudojasi socialiniais tinklais ir, pavyzdžiui, savo Facebook paskyroje dažnai dalinasi įdomiausiomis, jautriausiomis ar tiesiog šmaikščiomis istorijomis iš susitikimų su skaitytojais.

Lietuviškai turime šias Kate DiCmillo knygas: „Jei ne Vinis Diksis“ (iš anglų kalbos vertė Violeta Palčinskaitė, Alma littera, 2004, 2014), „Pasaka apie Desperą, arba Pasakojimas apie peliuką, princesę, sriubą ir siūlų ritę“ (iš anglų k. vertė Rita Ivaškaitė, Vaga, 2005; vertė R. Bakanienė, iliustravo Remigijus Januškevičius, Nieko rimto, 2015), „Fokusininko dramblys“ (iš anglų k. vertė Ina Rosenaitė, Vaga, 2012), „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“ (iš anglų k. vertė Viltaras Alksnėnas, Nieko rimto, 2012,2015), „Reimė“ (iš anglų k. vertė Inga Tuliševskaitė, Nieko rimto, 2016), „Tigro šuolis“ (iš anglų k. vertė Nijolė Regina Chijenienė, Nieko rimto, 2018). Verta atkreipti dėmesį į tai, jog Viltaro Alksnėno versta „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“ buvo pripažinta reikšmingiausiu ir meniškiausiu 2012 metų vertimu vaikams.

Kviečiame skaityti interviu su Kate DiCamillo – apie tapimą rašytoja ir žinomiausias savo knygas.

Kaip tapote rašytoja?

Kai mokiausi koledže, vienas profesorius man pasakė: „Nagi, turėtum pamąstyti apie tolimesnes studijas. Moki apsieiti su žodžiais.“ O aš pagalvojau: „Super. Moku apsieiti su žodžiais. Būsiu rašytoja. Būsiu turtinga ir įžymi.“ Tuomet prisipirkau daug juodų megztinių aukštais kaklais ir atrodžiau išprususi bei gyvenimo nuvarginta, ir taip praleidau ateinančius dešimt metų, kol suvokiau, kad rašytoja nebūsiu tol, kol ko nors neparašysiu.

Tad iš tiesų nieko taip ir neparašiau, iki kol man buvo beveik trisdešimt. O juk nusprendžiau, kad noriu tai daryti daug seniau. Liūdna istorija. Iššvaistyta jaunystė…

Dirbau „Disney World“. Dirbau „Circus World“. Dirbau stovyklose. Dirbau oranžerijoje. Ir visą tą laiką sakiau sau: „Būsiu rašytoja“ – tačiau nieko nerašiau. Tuo metu išties buvau pasiklydusioji siela, tačiau visi tie darbai padarė man išties didelę įtaką ir tapo tam tikru žvelgimo į pasaulį būdu. Tapau autsaidere, nes visi mano draugai judėjo labai apgalvotu gyvenimo keliu, o aš buvau lyg iš jo iškritusi. Tad iš tiesų tai buvo geras dalykas. Nors tuo metu to ir nežinojau. Ir netikėjau tuo. Buvau tokia: „Viešpatėliau, na ir lūzerė aš. Visiška lūzerė.“ O tuomet sakydavau: „Atsargiai! Ir žiūrėkite sau po kojomis!“ – nes būtent toks buvo mano darbas „Disney World“.

O kai jau ėmėte rašyti?..

Kartais pagalvoju – kodėl kas nors turėtų nepasiduoti ir toliau siųsti savo parašytas istorijas po šitiek daug neigiamų atsakymų? Atsakymo neturiu. Taip ilgai laukiau, kol pradėsiu. Visą savo gyvenimo dešimtmetį kartojau sau, kad būtent tai aš noriu daryti, tačiau to nedariau. Buvau pasiekusi kritinę pasibjaurėjimo savimi ribą. Nenorėjau mirti, sakydama: „Manau, galėjau tai padaryti.“

Dalyvavau daugybėje rašymo dirbtuvių, rašymo užsiėmimų, ir visuomet, visur būdavo be mažiausių abejonių talentingesnių už mane. Tačiau supratau, kad tie talentingieji nenori būti atmesti, sulaukti neigiamų atsakymų, o tuomet eiti į kompromisus, kurie neišvengiami, kai redaguoji savo darbą. Seniai nusprendžiau, kad man nereikia būti talentingai. Tiesiog turiu būti atkakli, o tai jau yra kažkas, ką galiu kontroliuoti – atkaklumą. Nors visuomet buvau atkakli.

Ar manote, kad kiekvienas vaikas yra skaitytojas, net jei pats taip nemano?

Pažįstu žmonių iš literatūros pasaulio, kurie patys yra aistringi skaitytojai, tačiau susijaudina, vos ėmę kalbėti apie savo vaikus: „Jis nemėgsta skaityti. Ji nemėgsta skaityti. Ką gi man daryti?“ Man pačiai skaitymas yra aistra. Visuomet manau – ir nežinau, ar tai pagausina mano gerbėjų būrį – kad skaitymas nebūtinai yra kiekvienam. Tačiau manau, kad kiekvienam skaitymas gali būti paguoda, šviesa, žinios. Galbūt tai nebus būdas vaikui perprasti pasaulį, tačiau tai turėtų būti tai, ką kiekvienas jų išmoksta daryti ir pasilaiko sau, kaip priešpriešą tam, kai kas nors kitas jiems sako ką daryti ir kaip daryti. Tai nėra paprasti klausimai.

Kuo Jūsų pačios vaikystės ir Reimės istorijos panašios?

Būdama vaikas, daug sirgau, o kai man buvo šešeri, su šeima persikraustėme iš Filadelfijos į Floridą – buvo tikimasi, kad Floridoje sirgsiu mažiau. Tiesa, mano tėvas, ortodontas, turėjęs palikti savo darbo kabinetą Filadelfijoje ir pradėti viską iš naujo Floridoje, to niekad taip ir nepadarė. Kartais jį lankydavau ar leisdavau pas jį vasaras, tačiau jis niekada su mumis nebegyveno.

O Reimė labai panaši į mane vaikystėje: buvau intravertė, stebėtoja, nuolat jaudinausi, kėliau klausimus, tačiau taip pat turėjau vilties.

Nežinau, ką galvojo mano mama, tačiau ji buvo mane užrašiusi į „Mažosios mis“ konkursą – berods tai buvo „Mažoji apelsinžiedžių mis“. Nieko iš to konkurso nepamenu, išskyrus tą lyg praeities blykstę likusį prisiminimą – stoviu ant scenos ir galvoju: „Neturėčiau čia būti.“

Kokį patarimą duotumėte sau dešimtmetei?

O, kaip man patinka šis klausimas. Pasakyčiau sau taip labai dėl visko nesijaudinti ir visko taip nebijoti.

Pakalbėkime apie Edvardą Tiuleiną. Jis iš tiesų egzistuoja, ar ne? Tai yra dovana nuo rašytojos Jane Resh Thomas, kuriai ir dedikuota knyga. Gal galite papasakoti plačiau?

Jane buvo mano mokytoja, taip pat mes esame draugės, ir seniai ėmėme keistis triušiais – minkštais žaislais, indais su triušių piešiniais. Net nežinau, kaip visa tai prasidėjo, tačiau šis triušis…

… yra visų triušiškų dovanų „motina“?

Taip. Jis – ne porcelianinis. Man atrodo, jis iš melamino, tačiau „melaminas“ kaip žodis neturi tokio krūvio kaip „porcelianas“. Aprengtas prašmatniais apdarėliais, išties elegantiškas triušis. Parsinešiau jį namo ir padėjau svetainėje, o kažkuriuo metu į galvą šovė mintis, ar greičiau įvaizdis – šis triušis po vandeniu, be drabužių, – suprantu, kad tai skamba pernelyg keistai. Taigi štai mano prašmatnusis triušis (tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasmėmis) – jūroje. Maniau, kad tai bus paveikslėlių knyga, tačiau pasakojimas tiesiog išsivyniojo kaip siūlas iš ritės.

Koks jausmas rašyti apie veikėją, kuris pačioje pradžioje yra visiškai nesimpatiškas?

Triušis visada buvo savimi. Jo asmenybė – vientisa. Galbūt todėl, kad taip aprėdytas jis atrodė išpuikęs, jutau, kad jam reikia atpirkimo. Tačiau nors jis ir labai pasikeičia pasakojimo pabaigoje, visuomet buvau jo įtakoje. Labai jį mylėjau, nors pradžioje jis ir buvo nepakenčiamas.

Kaip rašėte „Jei ne Vinis Diksis“?

„Jei ne Vinis Diksis“ rašiau vieną žiemą, kuri tuomet buvo pakrikštyta „šalčiausia žiema“ Minesotoje. Man, augusiai Floridoje, tai buvo dvigubas šokas – buvo tą žiemą viena savaitė, kai išeidavai į kiemą, atidarydavai savo mašiną, ir kai kurios jos dalys tiesiog nukrisdavo, nes buvo šitaip šalta.

Taigi, tuomet aš galvojau: „Hmm. Įdomu, kaip ten reikalai Floridoje.“ Labai ilgėjausi namų, be to, tai buvo pirmas toks ilgas laiko tarpas mano gyvenime, kai šalia nebuvo jokio šuns ir nebuvo galimybių bent pabendrauti su kokiais nors šunimis. Beviltiškai norėjau šuns, tad išgalvojau jį ir mintimis grįžau į Floridą – visa tai vyko ne sąmoningai. Dabar jau galiu suprasti, kaip viskas buvo, tačiau tuomet tiesiog žinojau, kad ilgiuosi namų ir noriu parašyti knygą…

Tai, kad pagal knygą sukurtas filmas – stebinantis dalykas, nes štai sėdi savo mažyčiame nediduko buto kambarėlyje pusę penkių ryto ir išgalvoji dalykus, o paskui staiga po penkerių metų visa tai apsigyvena ir kitų galvose. Tai – iš tiesų jaudinanti patirtis.

Ar kada turėjote tokį šunį kaip Vinis Diksis?

Ne. Vinį Diksį kūriau kaip geriausią mano įsivaizduojamą šunį – stipraus kvapo, juokingą, bjauroką, draugišką. Turiu šunį tik iš dalies – esu vieno šuns teta, o jis siaubingas šuo, bet aš jį myliu. Jam įdomu daryti tik tai, ką nori jis pats.

Kas Jums sunkiausia rašant?

Rašyti knygą nėra tas pats, kas statyti plytų sieną. Nėra taip, kad štai supranti, kaip tai daroma ir paskui kaskart būna vis lengviau, nes supranti, ką ir kaip darai. Rašydamas knygą kiekvieną kartą turi suprasti viską iš naujo. Kiekvieną kartą pradedi teturėdamas kalbą, idėją ir viltį.

Kaip manote, kuo būtumėte, jei nebūtumėte tapusi rašytoja?

Rašymas man – tinkamiausias darbas. Negaliu įsivaizduoti savęs darančios ką nors kito. Jaučiuosi laimingiausias žmogus pasaulyje, atradusi tai, ką turiu daryti ir tai daranti.

Kokį patarimą duotumėte pradedantiems rašytojams?

Jei norite rašyti, turėtumėte skaityti – daug skaityti. Ir ne vieno žanro knygas, bet ir tokias, kurios nebūtinai yra apie jus dominančius dalykus. Jei jums patinka realistinė grožinė literatūra, turėtumėte skaityti maginę fantastiką. Turėtumėt tiesiog skaityti viską. O jei norite rašyti, turėtumėte rašyti, kas šiaip jau skamba kaip ir kvailiui aišku, tačiau man prireikė dešimties metų, kad tai suprasčiau. Tai reiškia įsipareigoti rašymo darbui, net jei tai reiškia du puslapius per dieną ar vieną puslapį per dieną – nusistatykite sau pasiekiamą tikslą.

Jei norite rašyti, turėtumėte kreipti dėmesį į žmones – kiekvienas turi savo istoriją – ir klausytis žmonių, kai jie kalba. Ne todėl, kad norėtumėte pavogti jų istoriją, o todėl, kad beveik kiekvienas yra įdomus, jei tik suteiki jam galimybę pasakoti ir užduodi teisingus klausimus.

Taigi štai. Klausykite. Rašykite. Skaitykite. Gana paprasta.

Pagal npr.org, readingrockets.org, publishersweekly.com ir scholastic.com parengė Diana Gancevskaitė

 

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *