Jurgio Mačiūno, pasaulyje žinomo kaip George Maciunas, vardas ir pavardė Lietuvoje plačiau tapo žinomi tik šaliai atkūrus Nepriklausomybę. Iki tol šis 1931 metais Kaune gimęs, o 1944 metais Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą su šeima pasitraukęs į Vokietiją, vėliau JAV, menininkas, aktyvistas, vizionierius, plačiai pasaulyje išgarsėjusio judėjimo „Fluxus“ pradininkas ir siela, sovietinėje Lietuvoje buvo persona non grata.

Jurgis Mačiūnas Lietuvos pašto ženkle, 2016. Nuotraukos šaltinis wikipedia.org

Vienas pirmųjų Lietuvoje apie J. Mačiūną ir jo darbus prabilo jo bičiulis ir bendražygis, Niujorke gyvenantis ir kuriantis avangardinio kino kūrėjas bei poetas Jonas Mekas. 1994 metais rašytuose „Laiškuose iš Niekur“, kurie buvo spausdinami „Valstiečių laikraštyje“, o po kelių metų išleisti ir atskira knyga, J. Mekas taip trumpai apibendrino J. Mačiūno gyvenimą ir indėlį į pasaulio meno istoriją: „Pasaulis ir Lietuva, vis daugiau ir daugiau girdi apie Jurgį Mačiūną. Kaunietis jis buvo. Gyveno ir dirbo Niujorke. Mirė vėžiu Bostone, 1978 metais. Fluxus, jo sukurtas meno judėjimas, dabar jau linksniuojamas kartu su kitais svarbiausiais dvidešimtojo amžiaus meno judėjimais. Jurgis šį žodį ištardavo „fliuksus“. Angliškai jis ištariamas „flaksus“. 1959 ar 1960 metais, Jurgis su Almu Šalčium planavo išleisti žurnalą, kurį jie norėjo pavadinti Fluxus. Žurnalas niekada neišvydo saulės šviesos. Vėliau Jurgis šį pavadinimą pasirinko savo „judėjimui“. Įdedu į kabutes, nes Jurgis niekados nežiūrėjo į visą savo ir savo draugų veiklą kaip meno judėjimą. Jam viskas buvo tik juokai“. Beje, šiuose laiškuose J. Mekas apmąstė savo bičiulio ir bendražygio paskutinius gyvenimo metus, sulygindamas jį su M. K. Čiurlioniu ir Viliumi Orvidu.

Jurgis Mačiūnas ir Jonas Mekas su kojūkais spardo kamuolį

Pamažu su J. Mačiūno vardu, jo darbais, meno supratimu bei pasaulėžiūra supažindino tokios knygos kaip Jono Meko „Trys draugai“ (1998), Tomo Sakalausko „Žiūrėjimas į ugnį“ (2002), „Mr. Fluxus“ (2009), Roslyn Bernstein, Shael Shapiro „Gyvenimas nelegaliai“ (2016). Jo atminimas įamžintas gimtajame Kaune, kur ant gimtojo J. Mačiūno namo 1998 metais atidengta memorialinė lenta. Kauno paveikslų galerijoje, vėliau Šiuolaikinio meno centre Vilniuje atidarytas jo vardo kabinetas. 2006 metais Vilniuje atidarytas Jono Meko vizualiųjų menų centras, kurio didžiąją kolekcijos dalį sudaro Vilniaus savivaldybės įsigyta J. Mačiūno kolekcija su 2600 eksponatų. 2016 metais Lietuvos paštas išleido J. Mačiūnui skirtą pašto ženklą, o po metų Kaune jo vardu pavadinta net aikštė.

Tai toli gražu ne visi, tačiau bene reikšmingiausi J. Mačiūno sugrįžimo į Lietuvą ir tapimo mūsų kultūrinio gyvenimo dalimi, ženklai. Neabejotinai su jo vardu šiuolaikinėje Lietuvos meno istorijoje turėtų būti siejama performanso, nerimto meno koncepcija, kurią iki šiol propaguoja ne vienas menininkas bei kolektyvas savo pirmuoju mokytoju, neabejotinai, laikantys šposininką J. Mačiūną.

Daugelis autorių kalbėdami apie Jurgį Mačiūną pabrėžia juoko, pokšto bei žaidimo reikšmę jo gyvenime, o ir jis pats niekada rimtai nežiūrėjo į tai, ką darė. Kaip pats mėgo pabrėžti, „Fluxus – tai tokia pokštininkų grupė…“. Visa tai, prie ko prisiliesdavo J. Mačiūnas su savo kompanija – filmai, festivaliai, koncertai, maistas, sportiniai žaidimai, hepeningai bei performansai – tapdavo ištisine juoko švente. Pats J. Mačiūnas „Fluxus“ niekada nelaikė menu, jam tai buvo gyvenimo būdas paremtas pokštais. Net ir mirdamas žadėjo savo testamente parašyti, kad po mirties jo pelenai būtų supilti į miniatiūrinę skulptūrėlę, kuri atrodys kaip jis pats, Jurgis. Sakė, bus labai juokinga, kai jo visi draugai sėdės aplinkui jo stabelį.

Po Antrojo pasaulinio karo su šeima atvykęs į JAV, Jurgis Mačiūnas studijavo architektūrą, grafinį dizainą. Dailiųjų menų institute, Niujorko universitete, gilinosi į Europos ir Sibiro tautų meną bei kultūrą. 1960 metais jis lankė muzikos kompozicijos kursą pas kompozitoriaus Johno Cage‘o mokinį, elektroninės muzikos kūrėją Richardą Maxfieldą. Šios pamokos garsėjo išskirtinėmis meno naujovėmis ir eksperimentais, kaip magnetas traukusios iš tradicinių rėmų siekusius išsiveržti menininkus. Būtent čia J. Mačiūnas atrado sau artimų sielų, su kuriomis vėliau tęsė savo meninius žaidimus jau po „Fluxus“ vėliava.

Anot Jono Meko, „Fluxus – mūsų pasaulinės kultūros dalis, kuri išreiškia tai, kas mes esame. Anuomet menas buvo tapęs labai akademiškas, labai rimtas, todėl Jurgis atėjo su šypsena. Jurgis šypsojosi, lengvai žvelgdamas į gyvenimą ir pasaulį. Jis buvo labai pozityvus. Futuristai, siurrealistai protestavo, svaidėsi akmenimis ir dirbtiniais kardais, o Jurgis tik žaidė ir šypsojosi. To reikėjo anuomet, to reikia ir dabar.“

J. Mačiūnas, kitaip nei daugelis to meto Lietuvos pabėgėlių, kūrybos džiaugsmo ieškojo ne tautinėje erdvėje, o išeidamas į platų tarptautinį kontekstą, koks tuo metu ir buvo Niujorkas. Septintojo dešimtmečio pradžioje gimęs „Fluxus“ judėjimas, paties J. Mačiūno supratimu buvo „Spike‘o Joneso, vodevilio, improvizacijų, vaikų žaidimų ir Duchamp‘o mišinys“. Vėliau. 1963 m. „Fluxus“ manifeste šio judėjimo tikslą jis apibūdino taip: „skatinti revoliucinį tvaną ir potvynį mene, skatinti gyvąjį meną, antimeną, propaguoti NEMENINĘ tikrovę, kurią galėtų suvokti visi žmonės, o ne tik kritikai, diletantai ir profesionalai“.

Kadras iš Jono Meko filmo

Drauge su Almu Šalčiumi įkurtoje galerijoje A/G (pavadinime užkoduoti įkūrėjų vardai) per nepilnus pusę metų, kol galerija subankrutavo, įvyko ne vienas savo žaismingumu bei nauju meno supratimu pagrįstas renginys bei koncertas. Pavyzdžiui, avantgardo kompozitoriaus La Monte Youngo Kompozicijos Nr. 3, esmė buvo ta, kad niekas nevyksta. „Tąkart, – kaip pasakojo J. Mačiūnas, – susirinko maždaug 40 žiūrovų. Visi jie taikiai sėdėjo ant kėdžių, mes surinkome iš jų pinigus, atrodo, po du dolerius, o paskui pabūgome ten pasilikti, todėl tiesiog išėjome iš galerijos ir laukėm, kas atsitiks. Praėjo penkiolika minučių, ir nieko. Paskui, po pusvalandžio, gatvėje išgirdome visokius garsus ir trenksmus. Mes vis dar bijojome įeiti į vidų, ir porą valandų ten nelindom, kol išsinešdino visi žiūrovai. Sugrįžę į galeriją, radome ten baisią netvarką. Sulaužytos kėdės, ant sienų prirašinėta. Šiaip ar taip, tai buvo Le Monte Youngo kompozicija Nr. 3“. Tarp „Fluxus“ pirmeivių paminėtini ir tokie renginiai vykę A/G galerijoje: Keno Jacobso poezijos bei Franko Kuenstlerio vodevilio vakarai, Richardo Maxfieldo, Dicko Higginso, Josepho Byrdo, Bobo Moriso, Pamelos Davis ir kitų undergroundo autorių veiksmo bei elektroninės muzikos koncertai, taip pat Henry Flynto paskaitos, pavyzdžiui „Suvokimo būsenų pratybos“, kurioje, kaip atsimena J.Mačiūnas „visa publika sėdėjo išsižiojusi ir nežinojo ką manyti – ar tai pokštas, ar rimta paskaita“, mat niekas nieko nesuprato, ką šnekėjo lektorius. Arba paties J. Mačiūno akimirksnio paroda – „Vieną dieną, – kaip prisimena J.Mekas, – aš įėjau į galeriją ir radau Jurgį klūpantį ant grindų ir tiesiantį drobes; jis įkinkė ir mane į tą darbą. Mes paruošėme maždaug 20 drobių. <…> Tada Jurgis atsinešė kibirą vandens ir užpylė ant drobių. Paskui jis paėmė juodo tušo skardinę ir pradėjo laistyti ant drobių. Po penkiolikos minučių ar panašiai jis turėjo dvidešimt naujutelaičių „abstrakčių paveikslų, paruoštų parodai. <…> Paroda veikė kelias dienas, ir dar daugelį metų jis kartodavo – nežinau, ar rimtai, ar juokaudamas, – kad pardavė visus paveikslus“.

Jurgio Mačiūno „Fluxus“ kolekcija

J. Mačiūno požiūris į daugelį dalykų – ne tik meną – buvo visiškai unikalus. Visą gyvenimą jis rinko išmatų kolekciją, o vienam bičiuliui skundėsi, kad labai sunku gauti drugelio bei skruzdės išmatų pavyzdžių. Jis turėjo išskirtinį požiūrį į maistą bei savo paties maitinimosi įpročius – dažnai ne po vieną savaitę valgydavo tos pačios rūšies maistą, o likusias pakuotes naudojo savo kūrybinėms vizijoms įgyvendinti. Jis buvo ir SoHo – Niujorko menininkų gyvenamojo kvartalo idėjos autorius: nelegaliai užėmę apleistus ir tuščius pramoninius pastatus ir įkūrę juose pirmąsias studijas – loftus, fluxininkai ne tik sukūrė unikalią pasaulyje žinomų menininkų bendruomenę, bet ir padėjo išsaugoti ištisą miesto rajoną, vėliau tapusį tikru Niujorko simboliu. Visa, ko jis imdavosi, darydavo su didžiule aistra ir pasišventimu. Nors jo kūrybinė veikla nešė daugiausia nuostolius, o „Fluxus“ objektai tuo laiku mažai tedomino kolekcionierius, tačiau tai nesustabdė J. Mačiūno įgyvendinti savo, dažnai, beprotiškų, sumanymų.

„Fluxus“ atsisakė ne tik meno sampratos, bet ir menininko statuso – jie griežtai pasisakė prieš meną-prekę ir todėl savo veiklą labiau priskyrė prie pokšto. Visi fliuksistų renginiai – tai procesas, vyksmas, kuris skleidžiasi kiekvieną akimirką, o paskui baigiasi ir, tiesiog, išnyksta. Jų antimeno forma buvo nukreipta prieš meną kaip profesiją, prieš dirbtinį atlikėjo ir publikos arba kūrėjo ir žiūrovo atskyrimą. Pasak fliuxistų, kiekvienas žmogus gali būti menininkas, todėl estetinį pasigėrėjimą jam gali sukelti ir gatvės šurmulys, ir lietus, ir čiaudulys, ir drugelio skrydis.

1962 m. rugsėjo mėnesį Vysbadeno (Vokietija) miesto muziejuje įvyko pirmasis „Fluxus – tarptautinių naujosios muzikos spektaklių“ festivalis, trukęs visą mėnesį. Čia pasipylė hepeningai, įvykiai, gatvės akcijos, amerikiečių bei japonų eksperimentinio kino peržiūros, veiksmo muzikos spektakliai bei elektroninė muzika. Tais pačiais metais prasidėjo „Fluxus“ žygis po Europą, jo pradžia tapo keturiolika koncertų Vysbadene, vienas Londone, šeši Kopenhagoje ir septyni Paryžiuje. Netrukus šios akcijos pasklido kitose Europos šalyse, JAV ir Japonijoje.

1963 m. Niujorke „Fluxus“ įsismagino kaip reikiant. J. Mačiūnas parašė ir išleido „Fluxus naujienų biuletenį Nr. 6“, kuriame kvietė prisidėti prie įvairiausių galimų akcijų – padaryti taip, kad Fluxus mašinos ir sunkvežimiai su plakatais, eksponatais ir kt. „sulūžtų“ intensyviausiose judėjimo sankryžose, užtverti metro linijas piko valandomis gremėzdiškais objektais, parengti ir išsiųsti skelbimus (bibliotekoms, laikraščiams ir t.t.) su pakeistomis įvairių koncertų, pjesių, filmų, parodų ir kt. datomis. Šitokie žaidimai ir šėlimas krečiant juokus bei užsiiminėjant grynais niekais buvo maištas prieš šiuolaikinę civilizaciją ir pasaulį, kuriame, pasak J. Meko – „žmonės žudosi dėl įdėjų, nes jos pasidarė per rimtos“. J. Mačiūnas juokėsi iš visų politinių, estetinių ir visų kitų „griežtų“ filosofijų ir judėjimų.

J. Mačiūnas ir „Fluxus“ bendražygiai kūrybą suvokė labai plačiai – kaip spontanišką kūrybinės dvasios raišką, kurioje įvairiomis ir netikėtomis formomis atsispindi žmogaus mąstymo intensyvumas, kasdienybės poelgių logika ir paradoksai. J. Mačiūnas teigė, kad visas gyvenimas yra menas ir užuot naudojus akvarelę, pastelę ar granitą, galima naudoti gyvenimą kaip medžiagą menui kurti. Taip „Fluxus“ žaidimuose atsirado ne tik muzika, teatras, dailė, poezija bei kinas ir visų jų lydinys, tačiau ir metinės „Fluxus“ dėžės – įvairūs straipsniai apie elektroninę muziką, anarchizmą, eksperimentinį kiną, nihilizmą, hepeningus, garsų poeziją, visa tai surašyta įvairaus formato lapuose, taip pat visokiausi objektai sudėti į medines dėžes, ant kurių užrašyta „Fluxus“. O taip pat sportiniai žaidimai ir „Fluxolimpiados“, pinigai ir pašto ženklai, „Flux“ mišios, ir „Flux“ maistas, festivaliai ir leidiniai, įvairiausios garso, vaizdo ir judesio kompozicijos pianinui, balionams, svarbiam žmogui, ligoniui, buteliui vyno ir taurei, popieriaus orkestras, banketai, kuriuose garbingi svečiai vaišinami maistu, paruoštu su stipriai vidurius laisvinančiais vaistais. Bet kas „Fluxus“ veiksme galėjo tapti menu. Kaip rašė J. Mekas: „Jurgiui aukso gabalas nėra vertingesnis už pelės spirą. Jis kiekvienam pasaulio daiktui sugrąžina ypatingą rangą. Jis kaip vaikas gali džiaugtis pamatytais ir atrastais niekniekėliais. Ir kaip vaikas nežino nužymėtų skiriančių ribų, nepaiso sudalyto pasaulio draudimų, tabu“.

Jurgis Mačiūnas. Šypsenos mašina

Visas J. Mačiūno gyvenimas buvo „Fluxus“. Net ir mirtį, rodos, jis laikė vienu savo „Fluxus“ žaidimu (beje, prieš pat mirtį jis vedė ir, tuo pačiu, nepraleido progos suorganizuoti „Fluxus“ vestuves). Ir dar, kaip sakė J. Mekas, „Aš tikiu, kad žmogaus išsivystymas gali eiti tik aukštyn – tik „dangun“ – ir kad John Cage, Jurgis Mačiūnas ir kiti „nepraktiški“ avantgardistai yra daugiau prisidėję, šitais labai praktiškais laikais, prie dvasinio, vidinio mūsų išsivadavimo, augimo, negu visi politiniai judėjimai, sistemos, revoliucijos ir teorijos, kurios pasibaigė, kurios susumavo save masiniuose milijonų kankinių kapuos“.

J. Mačiūnas nieko nedarė rimto – nors viską labai rimtai – tik juokėsi, pokštavo ir žaidė. Ir galbūt, tai yra geriausio, ką žmogus gali…

Pagal T. Salkalausko „Žiūrėjimas į ugnį“, J. Meko „Trys draugai“, „Gyvenimas nelegaliai“ bei „Mr. Fluxus“ parengė G.K.

 

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *