1957 metų lapkričio 29 d. Lietuvos mokytojui, partizanų vadui Adolfui Ramanauskui-Vanagui įvykdyta LTSR Aukščiausiojo Teismo paskirta mirties bausmė.

Simboliška, kad šiais metais minimas Lietuvos valstybės šimtmetis sutapo su šimtosiomis A. Ramanausko-Vanago gimimo metinėmis ir būtent dabar, po ilgų dešimtmečių nežinios, vienos dramatiškiausių nepasidavusios Lietuvos asmenybių palaikai surasti Vilniaus našlaičių kapinėse, jo atminimas pagerbtas valstybės vadovų panteone Antakalnio kapinėse, o lapkričio 20 d. LR Seimas A. Ramanauską-Vanagą pripažino buvus faktiniu Lietuvos valstybės vadovu, mat po Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto nužudymo 1954 m. lapkričio 29 d., aukščiausiu to meto su okupacija kovojančios Lietuvos vadovu tapo pirmasis J. Žemaičio pavaduotojas A. Ramanauskas-Vanagas.

Tiek tarp savų, tiek tarp priešų A. Ramanauskas-Vanagas legenda tapo jau partizanavimo pradžioje, kai 1945 m. gruodį jo vadovaujami partizanai atkovojo Merkinės miestelį. Tegul ir kelioms valandoms, tegul ir ne itin sėkmingai, su aukomis, bet pats faktas komunistus įsiutino – Antrojo pasaulinio karo nugalėtojos, galingiausios pasaulio imperijos viduje buvo užimta visa gyvenvietė!

Štai kaip A. Ramanauskas-Vanagas prisimena Dainavos apygardos partizanų vadų suvažiavimą Punios šile 1947 m.: „Po trumpo susipažinimo vadas pakvietė mus sėstis prie nemažo, darbui sumaniai pritaikyto stalo. Apie mane žinojo tik iš įvairių pasakojimų ir tarnybinio susirašinėjimo. Jaučiau, kad visų žvilgsniai mane svilina. Mat merkiniškiai buvo net per daug pagarsėję dėl pačių Merkinės kautynių, susidūrimų ir kautynių Varčioje. Vanago slapyvardį pakankamai linksniavo visur ir rusai. Teisingai sakoma, kad ir pats velnias iš arti ne toks baisus. Taigi į įvairius klausimus ir komplimentus atsakiau trumpai ir pareiškiau, kad esu tik toks „vanagėlis“ kaip ir visi kiti.“

Buvęs mokytojas A. Ramanauskas-Vanagas partizaninėje kovoje garsėjo kaip strategas ir taktikas, redaktorius, politikos (vidaus ir užsienio) apžvalgininkas. KGB sukurptoje kaltinamoje išvadoje daug vietos skirta būtent jo leidybinei veiklai (laikraščiai „Trečiasis skambutis“, „Mylėk Tėvynę“, „Laisvės varpas“, „Partizanas“, „Slovo pravdy“ – okupantų kariams skirtas leidinys ir kt.), kurios tikslas – priešintis okupantų propagandai, apgaulei, susitaikymo dvasiai. Šioje veikloje labai pravertė jo, kaip mokytojo, įgūdžiai.

1952 m. vieną partizaną persekiojo vidutiniškai 30 NKVD kariškių ir stribų. 1954 m. sunaikinus partizanų vadą Joną Žemaitį-Vytautą Lietuvoje bebuvo likę vos pusšimtis partizanų, o partizanų gynybos pajėgų vadas A. Ramanauskas-Vanagas, vedamas ypatingos intuicijos, to nepaaiškinamo šeštojo jausmo, vis išsisukdavo nuo klastingiausių žabangų. Deja, 1956 m. spalio 12 d. su žmona Birute Mažeikaite jis buvo išduotas, suimtas Kaune, žiauriai kankintas ir nuvežtas į LTSR KGB kalėjimą Vilniuje. Jo kankynė okupantų rankose tęsėsi ištisus metus: nuolatiniai tardymai, fiziniai kankinimai net paskelbus mirties nuosprendį (tą atskleidė A. Ramanausko-Vanagų palaikų ekspertizė). Galiausiai jo užkasimas slaptoje vietoje, vienoje duobėje su dviem kriminaliniais nusikaltėliais, liudija, kad okupacinė valdžia ne tik kaip įmanydama slėpė savo darbus, tačiau ir bijojo…

Tiksliai, o kartu labai viltingai savo atsiminimuose „Partizanų gretose“ rašė A. Ramanauskas-Vanagas: „Iš istorijos mes žinome, kad ne visada kova laimima, nors kovojama už teisų reikalą. Taip šį kartą atsitiko ir lietuviams partizanams. Tauriausieji Lietuvos sūnūs ir dukros žuvo vienas po kito kovoje su nepalyginamai gausesniu priešu, bet jam nepasidavė. Tačiau lietuvių tauta dar nežuvus. Mes tiek metų išsilaikėme kovodami tik jos sveikojo kamieno dvasiškai ir medžiagiškai remiami. Mes gyvenome ir kovojome vadovaudamiesi visos tautos kilniais idealais. Tie idealai nežuvo ir tautoje tebėra gyvi.“

Nuotraukoje įamžinti tuometinis Dainavos apygardos Merkio rinktinės vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir jo pavaduotojas Albertas Perminas-Jūrininkas, 1947 m.

Comments are closed.