1918 m. gruodžio 1 d. Lozanoje (Šveicarija) mirė Mikelis Ašmys, publicistas, švietėjas, visuomenės ir kultūros veikėjas.

Gimė Mikelis Ašmys 1891 m. gruodžio 6 d. Poviluose (Kintų vls., Šilokarčemos aps.) pasiturinčių ūkininkų šeimoje. 1898–1905 m. lankė Kintų triklasę liaudies mokyklą. Dėl silpnos sveikatos tolesniems mokslams rengėsi privačiai, nuo 1905 m. rudens iki 1906 m. vasaros buvo mokomas Klaipėdos lietuvininkų kunigo Jono Pipiro (1833–1912). Klaipėdos gimnazijoje Mikelis Ašmys mokėsi 1906–1911 m., čia susipažino su aktyviais visuomenės veikėjais lietuvininkais, pradėjo bendradarbiauti „Apžvalgoje“, tapo evangelikų liuteronų kultūros ir švietimo draugijos „Sandora“ nariu.

Baigęs Klaipėdos gimnaziją, Mikelis Ašmys pradėjo teisės studijas: nuo 1912 m. balandžio iki rugsėjo studijavo Karaliaučiaus, nuo 1912 m. spalio iki 1913 m. rugsėjo – Halės, po to iki 1914 m. rugsėjo – Berlyno, o tuomet iki 1915 m. balandžio – vėl Karaliaučiaus universitetuose. Per atostogas aktyviai dalyvavo gimtinės jaunimo organizacijų veikloje, 1912 m. rudenį buvo išrinktas Lankupių „Jaunimo“ draugijos įgaliotiniu „Santaroje“. Taipogi buvo 1914 m. balandžio 13 d. įkurto ir iki Pirmo pasaulinio karo veikusio Berlyno lietuvių klubo valdybos narys. Bendradarbiavo Mažosios ir Didžiosios Lietuvos bei JAV lietuviškoje spaudoje. 1913 m. „Sandoros“ savaitraštyje „Pagalba“ išspausdino straipsnį „Lietuvių skaitlius Prūsijoje“, kuriame, remdamasis oficialiąja statistika, nagrinėjo lietuvininkų skaičiaus kitimą nuo 1831 m. ir nuoseklų mažėjimą nuo 1848 m.

Mikelis Ašmys

Susirgęs kaulų džiova, 1915 m. pavasarį Mikelis Ašmys turėjo nutraukti studijas ir grįžti į tėviškę. Sveikatai pasitaisius, tų pačių metų rudenį, pakviestas Viliaus Steputaičio (1868–1941), pradėjo dirbti „Dabarties“ redakcijoje Tilžėje, tačiau 1916 m. sausį laikraštį perkėlus į Kauną, iš redakcijos pasitraukė. Grįžęs į Povilus, Mikelis Ašmys parengė du praktinius, populiarumo sulaukusius lietuvių kalbos vadovėlius vokiškai kalbantiesiems: „Litauisch. Mit genauer Angabe der Aussprache“ (1916 m. išleistas Bonos universiteto spaustuvėje) ir „Metoula-Sprachführer“ serijos kišeninio formato leidinį „Litauisch“ (1917 m. Berlyne). 1918 m. pradžioje Breslau išėjo Mikelio Ašmio knyga „Land und Leute in Litauen“ („Lietuvos kraštas ir žmonės“), kurioje daugiausia vietos skiriama tuometinei Didžiajai Lietuvai.

Dėl savo lietuviškos veiklos Mikelis Ašmys kaizerinės Vokietijos buvo laikomas nepatikimu asmeniu, 1917 m. jo gyvenamojoje vietoje Poviluose policija atliko kratą. Nors nieko įtartino nebuvo rasta, tų pačių metų rudenį Mikelis Ašmys išvyko į Berlyną, o 1918 m. ankstų pavasarį persikraustė į Lozaną, Šveicariją. Gavęs lietuvių organizacijų paramą, keletą mėnesių gydėsi tuberkuliozės sanatorijoje „Sylvana“. Sustiprėjęs pradėjo dirbti Lietuvos informacijos biure, su bendradarbiais leido informacinį biuletenį „Litauen“ bei kitus biuro leidinius vokiečių kalba, užsiregistravo Fribūro universitete, kuriame ketino gintis teisės daktaro disertaciją „Prasikaltimai Prūsų Lietuvoje“. Fribūro universiteto profesorių palankiai įvertintą darbą buvo numatyta viešai ginti 1919 m.

1918 m. lapkričio 22 d. Mikelis Ašmys susirgo Europoje siautusiu ispaniškuoju gripu. Ligonio būklę dar labiau komplikavo lapkričio 30 d. prasidėjęs ūmus plaučių uždegimas. Nesulaukęs dvidešimt septintojo gimtadienio, Mikelis Ašmys mirė 1918 m. gruodžio 1-osios vakarą Lozanos apskrities ligoninėje ir gruodžio 4 d. palaidotas Lozanos kapinėse. Vykdant paskutinį velionio norą amžinojo poilsio atgulti gimtojoje pamario žemėje, palaikai buvo laidojami specialiame karste…

1919 m. pradžioje Lietuvos informacinio biuro žurnale „Litauen“ buvo išspausdintas Mikelio Ašmio parengtas platus apžvalginis straipsnis „Die Volkswirtschaft in Litauen“ („Lietuvos liaudies ūkis“), tais pačiais metais Lozanoje išleistas ir atskira knyga.

Savo darbais Mikelis Ašmys prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės siekių įgyvendinimo, lietuvių kultūros ugdymo. Verta pažymėti, kad būtent jis paskatino gyvenimą su Lietuva susieti šveicarą, būsimąjį profesorių ir Lietuvos visuomenės veikėją, Juozą Eretą (Joseph Ereth, 1896–1984), su kuriuo susibičiuliavo kartu dirbdamas Lietuvos informacijos biure. 1977 m. Miunchene (Vokietijoje) minint Vasario 16-ąją, prof. Juozas Eretas prisiminė, kaip jį pasikvietęs mirties patale gulintis Mikelis Ašmys paprašė vykti į jau nepriklausomą Lietuvą ir pavaduoti jį tėvynės ateities darbe: „Žinok, Juozai, mirsiu… Suprask mano situaciją, jeigu aš mirsiu, prisiek, kad tu mano vietoj važiuosi į Lietuvą… Važiuok nors vieniems metams ir liksi visą amžių!“ Bičiuliui duotą pažadą dr. Juozas Eretas ištesėjo su kaupu: išmokęs lietuvių kalbą, jau 1919 m. spalio 15 d. atvyko į Kauną, įkūrė spaudos biurą, 1920 m. spalį savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, dalyvavo steigiant Lietuvos universitetą Kaune ir jame profesoriavo, ir tik iš sovietų okupuotos Lietuvos 1941 m. pradžioje su šeima pasitraukė į Vokietiją, o galiausiai grįžo į Šveicariją, po karo aktyviai įsitraukė į lietuvių išeivijos veiklą ir visą likusį gyvenimą tęsė savo antrosios tėvynės Lietuvos išlaisvinimo kovą.

Pagrindinėje nuotraukoje Breslau išleistos Mikelio Ašmio knygos „Land und Leute in Litauen“ titulinis lapas   

One Comment