Parašyti romaną, kai tau septyniolika? Padaryta.

Sulaukti palankių ne tik skaitytojų, bet ir kritikų atsiliepimų? Padaryta!

Nesustoti, rašyti ir leisti knygas toliau? O taip!

Visu tuo gali pasigirti jaunoji britų rašytoja Alice Oseman (g. 1994), nustebinusi literatūros pasaulį savo debiutine knyga „Solitaire“ (iš anglų kalbos vertė Rūta Razmaitė, Alma littera, 2015), kurią autorė parašė būdama septyniolikos metų. Dabar dvidešimt ketverių A. Oseman bibliografijoje – jau trys romanai ir dvi e-knygos (elektroniniu formatu publikuoti apsakymai apie pirmojo romano „Solitaire“ veikėjų tolesnį gyvenimą). Skaitytojai ypač vertina jaunosios rašytojos kūrybą už tikrovišką šiuolaikinių paauglių gyvenimo vaizdavimą, o juk kas gali geriau jį atvaizduoti, jei ne talentingas bendraamžis?

Kaip rašoma asmeniniame rašytojos tinklapyje, šiuo metu Alice Oseman rašo knygas ir kuria iliustracijas. O dažniausiai ji „beprasmiškai spokso į kompiuterio ekraną, kvestionuodama gyvenimo prasmę arba daro viską ir bet ką, kad tik nereikėtų ieškotis darbo kokiame nors ofise“.

Kviečiame skaityti interviu su šią jauna kūrėja, kuriame A. Oseman atskleidžia, ko jai taip trūko šiuolaikinėje paauglių literatūroje, kad nusprendė imtis plunksnos pati.

Ar laikotės rašymo dienotvarkės?

Žinoma, ne! Dienotvarkės ir dedlainai kelią man stresą. Nors tikriausiai jos laikydamasi būčiau produktyvesnė!

Kokį geriausią patarimą duotumėte norintiesiems tapti rašytojais?

Parašykite tokią knygą, kokią norėtumėte perskaityti.

Gal turite kokį įdomų rašymo įprotį?

Galbūt tai, kad visuomet nupiešiu savo veikėjus. Tai baisiai smagu ir išties padeda man juos geriau pažinti!

Ar knygoje „Solitaire“ atspindėta ir Jūsų pačios patirtis mokykloje?

Be abejo! Visai kaip ir Torė, aš ėjau į mergaičių vidurinę mokyklą, kurioje berniukai priimami tik į paskutiniąsias dvi klases. Knygoje, aprašydama mokyklą, rėmiausi tuo, ką žinojau iš savosios – susirinkimai, bendrasis kambarys, mokinių grupelės, mokyklos planas, net bevardis miestelis, kuriame vyksta veiksmas. „Solitaire“ veiksmo fonas visiškai perimtas iš mano pasaulio. Ir nors visi mokytojai išgalvoti, be jokių abejonių juos kūriau pagal mokykloje pažinotųjų tipus. Hipsteriai, pesimistai, vakarėlių mėgėjai – mokykla išties yra pilna stereotipų ir vienas knygos kūrimo smagumų buvo šių stereotipų griovimas iš pašaknų.

Jauniems kūrėjams nuolat sakoma, kad paauglių rašytos knygos niekad neišleidžiamos. Jūs tai paneigėte. Kokį geriausią ir blogiausią patarimą esate gavusi apie rašymą?

Vienintelis mano gautas patarimas buvo tas, kurį pati radau internete, kadangi niekad niekam nesakiau, kad rašau! Tam tikra prasme tai man išėjo į naudą, nes niekas man nesakė, kad mano knyga nebus išleista – juk niekas net nežinojo, kad aš stengiausi ką nors išleisti!

Tačiau blogiausias mano matytas patarimas tikriausiai yra ta kvaila „taisyklė“ apie veiksmažodžius. Atrodo, kažkas su veiksmažodžiais yra ne taip. Vis dar nesu tikra, kas. Tačiau mintis apie tai, kad yra kažkoks taisyklių rinkinys, kuriame surašyta, ką daryti ir ko nedaryti rašant, tik kelia man juoką. Labiausiai rašyme mėgstu tai, kad čia nėra jokių taisyklių. Bet kas, nesvarbu kokio amžiaus bebūtų, gali rašyti, ir rašyti taip, kaip jie nori.

Taigi, o tas geriausiasis yra Hemingvėjaus citata (pretenzinga, žinau), kurią perskaičiau dar prieš pradėdama rašyti „Solitaire“: „Viskas, ką reikia daryti, tai atsisėsti prie spausdinimo mašinėlės ir kraujuoti.” Tad tai aš ir dariau. Tik su nešiojamuoju kompiuteriu.

O ką patartumėte pati?

Turite susiimti ir nenuleisti rankų. Raktas į knygos išleidimą yra atkaklumas ir neleidimas sau pasitraukti, kas benutiktų.

Ką veikiate, kai nerašote?

Be rašymo, pagrindinis mano hobis yra piešimas! Kuriu internetinį komiksą „Heartstopper“, apie Niką ir Čarlį, du veikėjus iš debiutinio savo romano „Solitaire“. Taip pat turiu meno blogą, kur dalinuosi savo kūryba (http://spacezeros.tumblr.com)!

Pastarojo meto literatūroje paaugliai vaizduojami kaip pernelyg dramatizuojantys veikėjai arba paauglių baimės, nerimas tėra priemonė siužetui kurti. Torės jausmai romane „Solitaire“ akivaizdžiai jai kenkiantys, o ir šalia jos esantys suaugusieji pernelyg lengvai numoja į juos ranka. Ar pati savo aplinkoje matote paauglių jausmų nuvertinimą iš suaugusiųjų pusės?

Be abejo! Net kai buvo išleista mano pirmoji knyga, prie manęs prieidavo suaugusieji ir kikendavo dėl knygoje aprašomo „paauglių nerimo“. Sukąsdavau dantis ir vos susilaikydavau neatšovusi jiems atgal, kad šiaip jau tai yra tikras žmogiškas jausmas.

Būdama paauglė, jaučiau tai dėl daugybės dalykų. Didžiąją mano paauglystės dalį man buvo liūdna, ir taip jautėsi daug mano sutiktų to paties amžiaus žmonių, o daugeliui jų tai išsivystė į rimtas ligas. Suaugusieji nekreipdavo į tai dėmesio, esą tai fazė, kurią pereina visi paaugliai. Niekaip negalėjau suprasti, kaip kasdien verkiantys, panikos priepuolius išgyvenantys, mirti norintys paaugliai tėra „išgyvenantys fazę“. Visuomet nekenčiau žodžio „nerimas“. Vien dėl to, kad lyg iš niekur apima neigiami jausmai, dar nereiškia, kad tai kvaila ar nesąmonė. Dažnai tai yra sudėtingesnių psichikos sveikatos problemų požymis.

Tiesa tokia, kad daugelis suaugusiųjų negerbia paauglių ir atsisako suprasti jų jausmus. Niekad neskaityčiau knygos, kurioje būtų rašoma, kad visą laiką jausti liūdesį yra normalu, tačiau tokį požiūrį mačiau aplink mane esančiuose žmonėse. Tad nusprendžiau parašyti apie tai pati.

Savo bloge dalijotės apgailestavimu, kad „Solitaire“ nėra nė vieno kitos rasės veikėjo. Kiek Jums pačiai paauglystėje rūpėjo etninė įraivė jaunimui skirtoje literatūroje?

Būdama paauglė neturėjau jokio supratimo apie etninės įvairovės personažų poreikį jaunimo literatūroje. Tai net nešovė man į galvą. Kadangi esu baltaodė, buvau apakinta „baltosios privilegijos“ – kone visose knygose ar TV laidose, kurias skaičiau ar mačiau paauglystėje, pagrindiniai veikėjai buvo baltaodžiai, visi mano mokyklos draugai buvo baltaodžiai. Todėl „Solitaire“ yra knyga kone be jokios etninės veikėjų įvairovės. Dabar tai yra labiausiai mane liūdinantis šios knygos aspektas.

Supratimas apie etninės įvairovės personažų poreikį buvo palaipsnis procesas, apie kurį vis daugiau sužinodavau ieškodama apie tai informacijos internete ir kalbėdamasi su skaitytojais bei kitais rašytojais. Kai jau pakankamai apie tai supratau, norėjau, kad mano antroji knyga, „Radio Silence“, šiuo požiūriu būtų daug geresnė, todėl pasistengiau, kad jos personažai atstovautų įvairias etnines grupes – svarbu, kad visi žmonės galėtų atpažinti save literatūros kūriniuose.

Girdėjau, kad yra tam tikrų prieštaravimų, esą baltieji autoriai neturėtų stengtis kurti kitos etninės kilmės veikėjų. Nesutinku su tuo, kadangi tai kelia prielaidą, kad pati svarbiausia yra knygos autoriaus tautybė. Užginčyčiau šį teiginį – veikėjai monumentaliai yra svarbesni už autorių – juk galų gale skaitytojai save atpažįsta būtent veikėjuose.

Esate minėjusi, kad daugumai žmonių atrodo, jog tam, kad būtum laimingas ir patenkintas, reikalinga antroji pusė, romantiški santykiai. Tai matyti ir jūsų knygoje „Solitaire“. Ar ketinate nagrinėti šį požiūrį ir būsimose savo knygose?

Labai retoje jaunimui skirtoje knygoje nėra romantiškų santykių. Tačiau: dauguma žmonių paauglystėje nesutinka savo antrosios pusės. Tačiau: draugystė yra lygiai tokia pati svarbi, kaip ir romantiški santykiai. Ir trečiasis tačiau: nuspėjama akimirksniu kylanti heteroseksuali meilė romanuose man varo nuobodulį.

Iš tiesų nenumanau, kodėl viešojoje erdvėje romantiški santykiai yra vaizduojami kaip vertingesni nei draugystė. Tikriausiai žmonės mano, kad romantiški santykiai yra artimesni ir išskirtinesni, todėl – ypatingesni. Niekad to nesupratau. Mano gyvenime patys nuostabiausi ir stipriausi santykiai buvo su draugais.

Jei nebūtumėte rašytoja, ką kita veiktumėte pragyvenimui?

Neturiu žalio supratimo, ką veikčiau, jei nebūčiau rašytoja. Tikriausiai reikės tai nuspręsti, kai baigsis pinigai.

Pagal betweenthecoversau.wordpress.com, hellogiggles.com parengė Diana Gancevskaitė

Comments are closed.