2018 m. birželio ir liepos mėnesiais būrys jaunuolių iš Lietuvos vyko į karitatyvinę misiją Tanzanijoje. Apie šią kelionę ir Savanorystės misijų korpuso veiklą kalbinome šios iniciatyvos sumanytoją ir vadovą Roką Balsį.

Šis pokalbis sklebtas žurnale „Ateitis“ (2018 Nr. 6).

Misijos Tanzanijoje vadovas Rokas Balsys. Jovitos Skardžiūtės nuotrauka.

Rokai, kaip kilo idėja įsteigti Savanorystės misijų korpusą? Koks šios organizacijos išskirtinumas?

Idėja įsteigti šią organizaciją kilo 2016-ųjų metų rudenį. Buvau ką tik grįžęs iš savo pirmosios misijos Tanzanijoje kartu su komanda ir jėzuitais iš Jungtinės Karalystės, Mančesterio. Tuomet, dar būdamas studentu, sunkiai tvardžiau įspūdžius ir išties giliai mane palietusius išgyvenimus. Internete dalinausi nuotraukomis ir dienoraščio ištraukomis, o kiek vėliau ir bernardinai.lt straipsnyje pasidalinau mintimi, kad Tanzaniją turėtų pamatyti ir daugiau jaunų žmonių iš Lietuvos. Netrukus sulaukiau pasiūlymo iš Tomos Bružaitės susitikti ir aptarti galimybę apie misijos organizavimą iš Lietuvos. Mintims ir vizijai sutapus, atėjo aiškus suvokimas, jog privalome įsteigti organizaciją kaip juridinį vienetą ir tai padaryti kuo greičiau. Ir taip po truputį įsivažiavome į savo pradinę veiklą.

Studentė ateitininkė Džiugilė Kersnauskaitė – viena iš misijos Tanzanijoje savanorių. Jovitos Skardžiūtės nuotrauka

Tūlas lietuvis paklaustų: ar Lietuvoje jau išspręstos visos socialinės problemos? Kodėl Jūsų dėmesys ir noras veikti pakrypo Tanzanijos link?

Ne, toli gražu neišspręstos ir nemanau, kad kada nors jas kas nors išspręs iki galo. Tai yra veikiau tiesioginė mūsų vyriausybės atsakomybė, ne tik pačių piliečių. Tačiau Katalikų bažnyčia Lietuvoje šiuo atveju daro ką gali. Ir šiuo atveju VšĮ Savanorystės misijų korpusas – nepriklausoma NVO, tačiau neatsiejama nuo mūsų bažnyčios, taip pat daro ką gali. Misija Tanzanijoje yra labai konkretus prisidėjimas prie Lietuvos socialinių problemų sprendimo ugdant lyderių komandą, kurie grįžę atgal į Tėvynę padarys dar ne vieną gražų darbą. Ir tiesą pasakius, vienas iš pagrindinių misijos motyvų buvo ir yra būtent prisidėti prie šviesesnės mūsų krašto ateities, ugdant jaunus žmones į gyvenimą žiūrėti kitaip. Misija Tanzanijoje yra tik pradinis taškas. Misionieriai grįžę į Lietuvą jau nebebus tokie patys, kaip kad buvo iki šiol ir manau, jog bus nudirbtas dar ne vienas gražus darbas tikint ir gyvenant bendrojo gėrio vertybe. Na, o skeptikus, kurie nuolat nuogąstauja apie misijoje švaistomą laiką ar finansus, norėčiau išvežti į Rytų Afriką mėnesiui ir paskui pažiūrėti, ką jie tuomet pasakytų.

Jovitos Skardžiūtės nuotrauka

Ar tai, kad užgimsta panašios iniciatyvos visuomenėje, yra ženklas, kad Lietuva ir jos žmonės, gavę daug paramos iš užsienio, jau yra pasirengę duoti, dalintis ir aukotis dėl kitų?

Tikrai taip. Manau, mes dažnai išties pamirštame, kiek daug turime ir kiek dar daugiau galime duoti ir dalintis. Jau beveik trisdešimt metų esame nepriklausomi. Nors ir be galo lėtai, tačiau finansinė padėtis šalyje kyla, ekonomika auga, na, o patys žmonės, deja, bet visuomet nori daugiau nei tik oriai gyventi. Ir, aišku, čia ir yra didžiausia problema ir dilema, ypač tarp pasaulietinės visuomenės. Kodėl turėčiau dalintis kažkuom, dėl ko pats taip sunkiai dirbau ir kovojau? Nepaisant to, vis daugiau geradarių atsiranda ne tik iš bažnyčios, kas teikia viltį, jog mūsų šaliai išties rūpi trečiojo pasaulio valstybės ir tai, kas jose vyksta. Žmonių neabejingumas yra neapsakomas jausmas ir, ko gero, pats geriausias palaikymas organizuojant tokio pobūdžio misijas.

Jovitos Skardžiūtės nuotrauka

Misijai į Tanzaniją vykdėte savanorių atranką. Gal galėtumėte plačiau pasidalinti, kaip ji vyko, kokių asmenybių ieškojote ir kokius išmėginimus turėjo pereiti kandidatai?

Praėjusių metų pavasarį paskelbėme atvirą atranką socialiniuose tinkluose ir iškabindami plakatus daugelyje Lietuvos didžiųjų parapijų bei bažnyčių stendų. Aš pats asmeniškai važiavau per skirtingus miestus ir po mišių kviesdavau žmones dalyvauti atrankoje ir nebijoti leistis į šią kelionę. Į kvietimą atsiliepė per 40 jaunuolių, užpildžiusių savanorio paraišką. Tai buvo pirmasis atrankos etapas. Anketos pildymas gali skambėti kiek nuobodokai ar galbūt nereikšmingai, tačiau visa paraiškos struktūra ir klausimai buvo parinkti specialiai tikrinant įvairias kandidato sąvybes dar jo gyvai nesutikus. Tiesa, visa tai vyko anglų kalba, kaip minimalus pradinis kriterijus, kadangi akivaizdu, jog didžiąją laiko dalį Tanzanijoje irgi teks kalbėti angliškai. Antrasis etapas buvo gyvas susitikimas – interviu, į kurį pakvietėme 22 iš 40 pareiškėjų. Komisiją sudarė trys asmenys: aš, mūsų kapelionas – kun. Mindaugas Bernotavičius ir korpuso bendraautorė – Toma Bružaitė.

Atranka buvo išties sudėtingas, atsakingas ir nelengvas etapas, kurios metu buvome užsibrėžę tikslą pasakyti „taip“ ne daugiau kaip dešimčiai savanorių. Didžiausias iššūkis – per trumpą laiką stengtis pamatyti, kuo šis žmogus išsiskiria iš kitų ir ar jis bus pajėgus atlaikyti įvairius išbandymus bei sunkumus. Iš pradžių kilo idėja į atranką įtraukti ir trečiąjį etapą – bandomąją savanorystę, tačiau dėl laiko stygiaus ir mažesnio kiekio kandidatų nei buvo tikėtasi, nusprendėme apsistoti ties dviem etapais. Interviu metu, užduodami įvairius klausimus bei remdamiesi išankstiniais kandidatų atsakymais iš anketų, tikrinome skirtingus žmogaus bruožus bei savybes: atsparumą, komandiškumą, atvirumą, talentus ir gebėjimus, tikėjimo praktikavimą. Minimaliai, tačiau buvo tikrinamos ir anglų kalbos žinios, taip pat buvo atsižvelgta į kandidato šeimyninį statusą bei motyvacijos karitatyvinei veiklai priežastis. Didžiulis iššūkis buvo įsivaizduoti, kaip šie žmonės sugyvens arba nesutars vienoje komandoje išvykę į šalį už 10 000 km nuo Lietuvos ir kartu ten leisdami 6 savaites.

Po keturių dienų pokalbių ir svarstymų suformavome pirmąją Savanorystės misijų korpuso komandą. Tai buvo nemenkas dvasinis ir psichologinis iššūkis, kadangi beveik vienodai tinkami buvo mažiausiai 14 kandidatų, tačiau išsivežti tokio dydžio komandą į Rytų Afriką šešioms savaitėms būtų tiesiog nerealu, na, o pasakyti „ne“ tinkamam ir motyvuotam žmogui yra išties nelengva.

Jovitos Skardžiūtės nuotrauka

Kokia Jūsų savanorių motyvacija? Kaip jaunimas motyvavo savo norą prisidėti prie misijos?

Motyvai buvo patys įvairiausi. Pirmiausia sakydavau tvirtą „ne“ tiems, kurie patys atvirai pasakė, jog nori pasinaudoti išskirtine proga pakeliauti ar pamatyti pasaulį. Taip, pamatyti pasaulį yra gerai, tačiau Savanorystės misijų korpusas nėra kelionių agentūra, padėsianti ištrūkti iš nusistovėjusios rutinos. Aišku, didelė dalis kandidatų atėjo jau tikėdami bendruoju gėriu pasaulyje, vedami praktikuojamo Katalikų bažnyčios mokymo padėti mažutėliams bei nuskriaustiesiems ir atskleisdami savo kilniaširdišką bei altruistišką širdį pasakojant apie iki šiol sukauptą savanoriškos ar karitatyvinės veiklos patirtį.

Gal galėtumėt papasakoti, kokius praktinius iššūkius teko įveikti organizuojant tokią didelę misiją? Su kokiais sunkumais susidūrėte?

Pirmas ir didžiausias iššūkis – finansai. Kai jau atrenki komandą, reikia pradėti pasiruošimą misijai, o jis taip pat kainuoja ne tik daug laiko ir pastangų, bet ir pinigų. Per 9 mėnesius surengėme tris pasiruošimo savaitgalius, kurių metu ruošėme misionierius psichologiškai ir dvasiškai, bandėme sulipti kaip komanda ir kaip įmanoma geriau pasiruošti tam, kas mūsų laukia. Akivaizdu, kad pasiruošimas išaugina bendrus misijos kaštus, kadangi apnakvindinti ir pamaitinti komandą trim paroms taip pat reikalauja nemažai finansinių resursų.

Antrasis didžiulis iššūkis – išpildyti savanorių ir jų artimųjų lūkesčius. Žinau, tai skamba visiškai nelogiškai ir tai nuolat kaliau savo komandai į galvas nuo pat pradžių, kad tik nieko nesitikėtumėt, bet pasitikėtumėt. Tačiau žmonės yra primityvios būtybės ir įvairūs įsivaizdavimai į pasamonę ateina tiesiog savaime. Nelengva buvo atremti ir daugelio tėvų bei artimųjų rūsčius žvilgsnius per misionierių išsiuntimą Vilniuje, birželio 14 d. vakare. Man, aišku, buvo smagu ir kiek juokinga, tačiau daugelis tėvų su lengvu nerimu veiduose „tyrė“ vadovą, į kurio rankas patiki savo vaikus ateinančioms šešioms savaitėms. Net jei ir tiems „vaikams“ jau gerokai virš 20 metų.

Na, ir, aišku, pats sunkiausias iššūkis buvo laiko stoka. Kadangi vadovauti šiai organizacijai ir misijai visus metus apsiėmiau visiškai savanoriškais motyvais, būdavo išties sunku fiziškai rasti laiko ir jėgų organizaciniams klausimams, kai pirmiausia reikėdavo atiduoti visą save darbui, už kurį gauni atlygį ir valgai duoną. Natūralu, kad esminis karitatyvinės veiklos iššūkis yra gebėjimas suderinti atlygintiną laiką su neatlygintinu taip, kad neliktum nuskriaustas.

Jovitos Skardžiūtės nuotrauka

Ar tokio pobūdžio misijos yra labai brangios? Gal galėtumėte pasidalinti, kaip surinkote lėšų misijos įgyvendinimui, ar savanoriai turėjo prisidėti savo indėliu?

Bendros mūsų pirmosios misijos išlaidos – 20 000 eurų. Išvežti vieną savanorį į Rytų Afriką šešioms savaitėms kainuoja apie 1500 eurų. Į tai įeina skrydžiai, skiepai (o jų ne vienas ir jie išties nepigūs), apgyvendinimas, maitinimas, kelionės išlaidos vietoje, atsarginiai pinigai nelaimės atveju. Taip pat nemažai pinigų buvo skirta darbui ir priemonių įsigijimui vietoje.

Kiekvienas savanoris buvo įpareigotas surinkti trečdalį savo asmeninės misijos sumos, kas sudarė ketvirtadalį komandos išlaidų – 5000 eurų. Tokiu būdu buvo auginama asmeninė motyvacija bei skleidžiama geroji žinia apie pačią organizaciją bei misionierystę visos Lietuvos mastu. Na, o aš, kaip vadovas, kartu su kolege Giedre Povilaityte savo ruožtu ieškojome finansinės paramos visais kitais įmanomais būdais. Aišku, pats patikimiausias ir efektyviausias būdas – rašyti projektus į katalikiškus paramos fondus užsienyje. Keletas jų, prisidėjusių prie mūsų misijos, buvo vargdienių seserų fondas – Immaculata ir Lietuvos katalikų religinė šalpa iš JAV. Mus taip pat parėmė Turkijos oro linijos, skirdamos 1000 eurų nuolaidą komandos skrydžiams. Aišku, esame be galo dėkingi pavieniams asmenims, kurie tiesiog anonimiškai aukojo pinigus tiesiai į mūsų organizacijos banko sąskaitą.

Jovitos Skardžiūtės nuotrauka

Kiek Jūsų misija yra susieta su Gerosios Naujienos skelbimu? Kaip tai atsispindi Savanorystės misijų korpuso logotipe?

Gerosios Naujienos skelbimas – mūsų organizacijos pamatas ir esmė. Korpuso logotipe matyti ištiesta pagalbos ranka, už kurios slypi kryžius. Nors juridiškai nesame religinė bendruomenė, tačiau esame katalikiška organizacija ir tiesiog neįsivaizduočiau mūsų veiklos be Dievo ir maldos.

Keliavote į konkrečią vietą, papasakokite plačiau, kokia tai vieta ir ką Savanorystės misijų korpuso savanoriai ten veikė?

Mūsų misija vyko politinėje Tanzanijos sostinėje – Dodomoje. Pavartojau žodį „politinėje“, nes sostine šis miestas tapo dar visai neseniai, tad praktiškai transformavimasis į šalies šerdį vyksta kiek lėtokai. Dodoma yra geografiniame Tanzanijos centre, kas lemia tiek klimatą, tiek ir žmonių temperamentą. Iki šiol buvusi Tanzanijos sostinė – Dar es Salamas, miestas, per kurį atvykome į šalį ir iš jos išskrisime, priešingai nuo Dodomos, yra kur kas triukšmingesnis, nešvaresnis ir mažiau saugus. Ant Indijos vandenyno kranto įkurtas uostamiestis pasižymi varginančia drėgme ir iš pirmo žvilgsnio šokiruojančia netvarka. Dodomoje temperatūra ir drėgmės kiekis mažesnis, žmonės gyvena šiek tiek kitokiu ritmu.

Mūsų savanorystė glaudžiai susijusi su vietos jėzuitais. Tris savaites skyrėme vesdami pamokas jėzuitų pradinėje Šv. Ignaco bei vidurinėje Šv. Petro Klavero mokyklose ir gyvendami tarptautinėje jėzuitų savanorių bendruomenėje kartu su dar 3 amerikiečiais ir 1 savanore iš Vokietijos. Dvi savaitės buvo praleistos remontuojant klases, Šv. Džemos seserų ordino mokykloje „Cheshire Home“, kurioje mokosi vaikai su protine negale. Taip pat nemažai laiko buvo praleista Vilties kaimelyje, kur šiuo metu gyvena per pusantro šimto ŽIV sergančių našlaičių. Per dienas mūsų savanoriai vedė istorijos, geografijos, anatomijos, gamtos mokslų, muzikos, kūno kultūros pamokas kalbėdami su moksleiviais angliškai, mokydami to, ko galbūt jie niekada neišgirsta iš savo mokytojų. Akivaizdu, kad našlaičiams skiriamas dėmesys, dainos bei žaidimai – puikus būdas bent kiek užsimiršti apie tėvų nebuvimą ir patirti nors šiek tiek daugiau asmeniškos meilės.

Jovitos Skardžiūtės nuotrauka

Kokius pagrindinius tikslus sau išsikėlėte? Turbūt nesitikite pakeisti pasaulio iš esmės arba pašalinti viso blogio ar nepritekliaus ?

Klausime slypi ir pats atsakymas. Tanzanijos nepakeisi, lygiai taip pat, kaip ir iš Rytų Afrikos neišvarysi korupcijos, dėl ko labiausiai ir kenčia šis kraštas. Pagrindinis komandos tikslas – prisidėti prie vietos katalikų bendruomenės darbo mūsų esamais laiko, finansų ir žmogiškais ištekliais. Pagrindinis mano asmeninis tikslas – pasirūpinti komandos saugumu ir gerove. Kaip ir minėjau anksčiau, galbūt tai gali nuskambėti kiek savanaudiškai, tačiau šios misijos esmė buvo ne tik pats darbas su vaikais, bet būtent dvasios lyderių ugdymas. O šiuos nuostabius jaunus žmonės ugdė būtent pati Tanzanija, tad akivaizdu, kad pasaulio neišgelbėsi, bet pasaulis gali išgelbėti tave.

Kokią vietą užėmė malda šioje misijoje? Gal galite papasakoti ir apie savo asmeninę patirtį – ar išgyvenote Dievo artumą ir vedimą misijos metu, kokiose situacijose ar ženkluose jį atpažinote?

Malda – įprasta ir kasdieninė misionieriaus pareiga. Kiekvienas mūsų vesdavo maldą prieš valgį, keletą kartų per savaitę vykdavo giesmių vakaras bei adoracija ar šv. Mišios. Išties didžiulė privilegija turėti kapelioną kun. Mindaugą visoms 6 savaitėms. Ne kiekviena misija turi prabangą būti lydima dvasininko nuo pat pradžių iki pat pabaigos. Na, o pats didžiausias Dievo vedimas man atsispindėjo būtent pačių savanorių širdyse. Kiekvieną savaitę skirtingom dienom vis kitokiu būdu atsiverdavo vis kita širdis, kurioje, pasirodo, tūno tiek daug išgyvenimų, tiek daug skausmo ar džiaugsmo. Visi į šią misiją atvažiavome iš skirtingų šeimų, skirtingų patirčių, tačiau visi buvome suvienyti vienos meilės Kristui. Be galo gera matyti, kaip komandos nariai yra dvasiškai išjudinami visų vietos patyrimų ir išgyvenimų. Būtent dėl to ir pasiryžau aukoti save patį šiai misijai ir man, kaip vadovui, tai yra pati didžiausia dovana.

Jovitos Skardžiūtės nuotrauka

Papasakokite apie įvykį ir situaciją, kuri Jus labiausiai sujaudino šios misijos metu.

Misiją išgyvenau kiek kitaip, kadangi pats kaip vadovas turėjau rūpintis visos komandos gerove ir misijos kryptimi, tad natūralu, kad pats neišgyvenau kažko labai purtančio čia ir dabar. Tiesa, esu jaunesnis už pusę komandos narių, kas man buvo ir vis dar tebėra nemenkas iššūkis. Sunku būti autoritetu ir priimti sprendimus, kai, rodos, esi mažiau patyręs nei kiti. Tačiau mane patį būtent ir veža ši tiesa, jog žmogaus išminties ar gebėjimų nepamatuosi amžiumi. Į Tanzaniją važiavau jau trečią kartą, tačiau pirmą kartą kaip misijos vadovas. Nors išoriškai buvau ramus ir pasitikintis savimi, viduje mane dažnai kankindavo įvairios mintys, ypač dar prieš išvykimą. „Kam tau čia to reikia, vis tiek praeis mėnesis ir jie grįžę jau bus pamiršę tą Tanzaniją. Kam čia reikėjo taip ilgai važiuoti? Ar tikrai padarei viską, ką galėjai, tariantis su vietos bendruomene dėl savanorystės vietų? Kaip reaguosi į komandos narių neigiamus atsiliepimus ar replikas? Ar pajėgsi sukontroliuoti situaciją nelaimės atveju? O kaip dėl finansų? O ar visi yra tikrai laimingi?“. Visa tai, atrodo, gali tiesiog išvaryti tave iš proto, tačiau mane sujaudino stiprybė ir pasitikėjimas, ateinantis iš Dangaus. Tikrai tik iš Dievo ir ne iš manęs.

Gyvenime netekau daug artimų žmonių gerokai per anksti, o šeimoje mama mane mokė kovoti už save dar nuo pat mažų dienų. Trejus metus studijavęs užsienyje dažnai jausdavausi vienišas, kamuojamas įvairių dvasinių ydų bei sužalotos vyriškumo sampratos. Tačiau niekada Dievo neprašydavau, kad jis man tiesiog atsiųstų ramybės. Puikiai žinau apie pagrindines Šv. Dvasios dovanas ir esu karštas katalikų charizminio atsinaujinimo šalininkas, tačiau niekada neatėjo į galvą mintis tiesiog paprašyti ramybės kaip dar vienos dovanos iš Dievo. O šįsyk paprašiau ir, nepatikėsit, bet jos Dievas siuntė apsčiai ir be sustojimo. Ir iš tikrųjų net niekada nebūčiau pagalvojęs, kad ramybė gali būti tokia stipri ir galinga. „Viešpatie, tiesiog atsiųsk man savo ramybės dvasią“ – tai tapo mano koziriu prieš visus išbandymus ir tai buvo didžiausia ir labiausiai mane sujaudinusi Dievo apraiška.

Mariaus Eitminavičiaus nuotrauka

Savanorystės misija gali būti suvokiama kaip nesavanaudiškas meilės artimui aktas, bet gal misija iš tikrųjų praturtina ir savanorius? Ką ji davė Jums asmeniškai?

Kaip moki ir gali, aukokis dėl kitų, nes Jėzus pasiaukojo už tave. Tokią mintį parsivežiau iš 2016-ųjų metų pirmosios misijos, tokią mintį tebesinešioju širdyje ir dabar. Taip, misija tikrai praturtina ir pakeičia pačius savanorius, ne tik žmones, kuriems stengiesi parodyti meilę. Akivaizdu, kad visą kūriniją Dievas sukūrė gana primityviu, tačiau genialiu pamatu: mylėk ir būsi mylimas. Viskas tuom ir pasakyta. Na, o apie konkrečius išgyvenimus ir pokyčius jau greitai galėsime išgirsti ir iš pačių savanorių lūpų.

Ar žmonės Tanzanijoje žino, kur yra Lietuva?

Nežino. Ir net kai pasakai, kad tai yra Šiaurės Europoje, vis tiek nelabai nutuokia. Dažniausiai klausia – o kokia kalba mes šnekam? Kai atsakai, kad lietuvių ir kad tai yra viena iš seniausių pasaulio kalbų, pašnekovas dažniausiai tiesiog palinksi ir per daug susidomėjimo neskleidžiančia išraiška lepteli: „Oh okay okay.“

Mariaus Eitminavičiaus nuotrauka

Katalikiškumas, tautiškumas, šeimyniškumas, visuomeniškumas, inteligentiškumas – penki ateitininkų principai. Gal galėtumėte pakomentuoti, kaip Tanzanijos visuomenė atrodo šių principų kontekste?

Tautiškumas ir šeimyniškumas ugdomi nuo mažens ir realiai praktikuojami kiekvienoje šeimoje, nepriklausant nuo genties tradicijų ar tikėjimo. 1964 metais suvienytos Tanzanijos gentys įsitikino, jog tik vienybėje tauta bus stipri ir klestės. Aišku, šiandienos Tanzanijoje, atsižvelgiant į 54 metus nepriklausomybės, visuomeniškumo galėtų būti dar daugiau, tačiau nepamirškime, kad Rytų Afrikos kultūra ir socialinis suvokimas skiriasi nuo mūsiškio kaip diena ir naktis. Kalbant apie katalikiškumą, apie 60% gyventojų save laiko krikščionimis, iš kurių didžioji dalis yra katalikai arba protestantai. Tanzanijoje Katalikų bažnyčia, kaip ir daugelyje kitų trečiojo pasaulio valstybių, buvo pradėta iš Europos atvykusių misionierių, daugiausiai jėzuitų. Kalbant apie inteligentiškumą, jis taip pat suvokiamas kiek skirtingai. Inteligentiškumas, pasak vietos žmonių, daugiausiai pasireiškia per žmogaus išsilavinimą, įgytą mokykloje ar universitete, tačiau ne per paties žmogaus apsisprendimą bei valios pastangas būti inteligentiškam ir sąmoningai elgtis kitaip. Bent tiek pastebėjau lankydamasis skirtingose bendruomenėse bei bendraudamas su įvairių sluoksnių žmonėmis būnant šioje šalyje jau trečią kartą.

Jovitos Skardžiūtės nuotrauka

Galbūt jau planuojate naują misiją? Kaip mūsų žurnalo skaitytojai galėtų prie jos prisidėti ir kur galima būtų daugiau sužinoti apie Jūsų veiklą?

Yra minčių grįžti į Tanzaniją dviejų savaičių trumpai misijai vasario mėnesį, arba ilgesnei kitų metų vasarą. Taip pat yra galimybė pradėti naują misiją Ruandoje, Nigerijoje arba Indijoje, tačiau viskas priklausys nuo tolesnio vyskupų palaikymo ir rėmėjų. Žurnalo skaitytojai visuomet gali prisidėti prie mūsų organizacijos paaukodami mums puslapyje misijos.lt arba susisiekę su mums feisbuko paskyroje – Savanorystės misijų korpusas.

Pabaigai norėčiau paklausti, koks pirmas žodis ateina į galvą pagalvojus apie praėjusią Savanorystės misijų korpuso misiją Tanzanijoje 2018 m.?

Gyvenimas!

Jovitos Skardžiūtės nuotrauka

Comments are closed.