Šv. Jonas Damaskietis – Rytų Tomas Akvinietis
Katalikų Bažnyčios liturginiame kalendoriuje minimas Šv. Jonas Damaskietis (676-749), Bažnyčios mokytojas. Tai arabų kilmės šventasis, kurio tikrasis vardas – Yahia ibn Sargun ibn Mansur. Jis gimė Damasko mieste krikščionių šeimoje. Jaunystėje, kaip ir tėvas, darbavosi vietos kalifo dvare, kuris pagarbiai elgėsi su krikščionimis. Tačiau tuo metu musulmonų santykis su krikščionimis pradėjo keistis, atsirado priešiškumas ir Jonas buvo priverstas palikti Damaską. Tai jam buvo paskata pasirinkti asketišką vienuolio gyvenimą netoli Jeruzalės įsikūrusiame Šv. Sabos vienuolyne.
Vienuolyne jis gyveno beveik penkiasdešimt metų, iki savo mirties. Didžiausią šlovę jam pelnė pamokslai, kuriuose jis gynė šventųjų atvaizdus prieš imperatoriaus sukeltą ikonoklastų (atvaizdų šmeižėjų) judėjimą.
Beje, Jonas Damaskietis ne buvo įvardintas eretiku ir pasmerktas Hierijos Susirinkime, tačiau po keliasdešimties metų vykęs Nikėjos II Susirinkimas jį reabilitavo ir paskelbė šventuoju. XIX a. pabaigoje popiežius Leonas XIII paskelbė Joną Damaskietį Bažnyčios mokytoju.
Jonas Damaskietis svarbus tuo, kad aiškiai atskleidė skirtumą tarp garbinimo (latreia) ir gerbimo (proskynesis). Tik Dievas gali būti garbinamas, o šventieji paveikslai gali būti gerbiami. Niekada negalima tapatinti šventojo, kuris pavaizduotas ikonoje, su pačia medžiaga, iš kurios padaryta ikona. Šv. Jonas Damaskietis taip pat pagrindė relikvijų gerbimą, nes krikščionių šventieji yra Kristaus prisikėlimo dalininkai.
Šv. Jonas Damaskietis dar vadinamas Rytų Tomu Akviniečiu, nes knygoje Tikrasis tikėjimas pateikė išsamią graikių teologinės tradicijos sintezę.
Pragaištingas smogas virš Londono
1952 m. Londoną terorizavo pražūtingas smogas. Gruodžio pradžioje Londonas pateko į anticiklono veikimo zoną. To padarinys buvo tai, kad šalta oro masė buvo tarsi apgaubta karštu cilindru ir visa tai, kas buvo išmetama iš gyvenamų namų ar gamyklų kaminų niekur nesisklaidė, bet kaupėsi virš miesto. Kadangi buvo šalta, miestiečiai dar intensyviau degino anglį. Po karo Anglija kokybišką anglį eksportavo, o vietinėms reikmėms naudojo mažiau kokybišką, kurios sudėtyje buvo sieros. Taip pat Londone tuo metu buvo daug elektrinių, kurios buvo kūrenamos anglimi. Orą teršė ir gerokai pagausėjęs automobilių srautas, be to pokariniame Londone tramvajai buvo keičiami dyzeliu varomais autobusais. Miestą apgaubęs smogas dėl savo spalvos dar buvo vadinamas „žirnių sriuba“, nes buvo gelsvai juodos spalvos.
Netrukus Londone sutriko viešasis transportas, veikė tik metro. Greitosios pagalbos automobiliai nevažiavo pas žmones, tad apsinuodiję pacientai patys turėjo nusigauti iki ligoninių. Buvo atšaukti visi koncertai, kino filmai, vengiama masinių žmonių susibūrimų. Oficialiai teigiama, kad per Didįjį smogą žuvo dvylika tūkstančių žmonių, daugiausiai vaikų, senjorų ar tų, kurie turėjo problemų su kvėpavimo organų ligomis. Tiesa, vėlesni tyrimai leidžia tvirtinti, kad aukų skaičius dar didesnis. Be to dar daug žmonių ilgam atgulė į ligos patalą.
Po šios kraupios nelaimės Londono valdžia pagaliau susirūpino ekologija, ėmėsi taršos mažinimo priemonių ir jau po kelerių metų buvo priimtas svarbus „Gryno oro įstatymas“.
Trumpai:
1875 m. Gimė Raineris Marija Rilkė, vienas iškiliausių XX a. poetų ir rašytojų, modernizmo atstovas (m. 1926 m.) Gimė Prahoje, turėjo Austrijos pilietybę, rašė vokiškai. Gyveno ir kūrė Trieste, Paryžiuje, taip pat Šveicarijoje.
1892 m. Gimė Francisco Franco, ispanijos generolas, politikas, valstybės vadovas. Aktyviai dalyvavo 1936 m. sukilime prieš kairiųjų valdomą Ispanijos respubliką. Šis sukilimas pavadintas Kryžiaus žygiu, o Franco tapo jo lyderiu. 1939 m. pasiekė pergalę Ispanijos pilietiniame kare. Pats sau suteikė generalisimo laipsnį ir tapo Ispanijos diktatoriumi. Mirė 1975 m. Vertinamas labai prieštaringai. Dešiniosios pakraipos politikai iki šiol apie jį kalba pagarbiai ir pabrėžia jo rūpestį krikščioniškų vertybių puoselėjimu, kova su socializmu. Kairiesiems politikams jis yra absoliutus blogis, kurio pragaištingas valdymas paliko gilius randus visoje Ispanijoje.
1905 m. Vilniuje darbą pradėjo Didysis Vilniaus Seimas, kuris dabartinės Filharmonijos pastate (anuomet tai buvo Vilniaus miesto salė) darbavosi dvi dienas. Dalyvavo apie apie 2000 lietuvių iš Lietuvos, Rusijos, Ukrainos, Lenkijos, Latvijos.
Šis susirinkimas atliko labai svarbų vaidmenį Lietuvos išsivadavimo iš carinės Rusijos imperijos procese. XX amžiaus pradžioje visoje imperijoje buvo kilęs revoliucinis sambūris. Tai paskatino burtis ir įvairių politinių pažiūrų lietuvius. Susirinkimas organizuotas be caro administracijos žinios. Susirinkimo dalyviai priėmė Memorandumą, kuriame pareikalavo Lietuvos autonomijos su Seimu Vilniuje. Taip pat daug dėmesio buvo skirta lietuvių kalbos puoselėjimo ir tautinio švietimo klausimams.
Nors Vilniaus Seimo reikalavimų Rusijos imperija nepaisė ir net buvo imtasi represijų prieš šio suvažiavimo dalyvius, tačiau po šio Seimo gerokai pajudėjo lietuvių vienybės klausimai.
1918 m. JAV prezidentas Woodrow Wilsonas tapo pirmuoju šias pareigas einančiu pareigūnu, kuris atvyko į Europą. Kartu su didele patarėjų komanda W. Wilsonas atvyko į Paryžiaus konferenciją, kurioje Pirmojo pasaulinio karo nugalėtojos derėjosi dėl naujos pasaulio tvarkos.
1918 m. buvo paskelbta apie Serbų, kroatų ir slovėnų karalystės sukūrimą. Nuo 1929 m. ji pavadinta Jugoslavija.
1941 m. mirė iškilus Lietuvos filosofas, pedagogas, paskutinis iki sovietų okupacijos Vytauto Didžiojo universiteto rektorius Statys Šalkauskis. (Gimė 1886 m.) Gimė Ariogaloje. Baigė Šiaulių gimnaziją. Studijavo Maskvoje teisę, paskui Frybure filosofiją, kur įgijo filosofijos daktaro laipsnį. Rūpinosi lietuviškos filosofinės terminijos kūrimu.
Inicijavo Lietuvos katalikų mokslo akademijos įsteigimą, dalyvavo ateitininkų veikloje ir kurį laiką buvo šios organizacijos vadovas. Dėstė Vytauto Didžiojo universitete ir prieš pat okupaciją buvo jo rektorius.
Griežtai kritikavo 1927 m. perversmą Lietuvoje ir apie tai paskelbė viešame laiške prezidentui Antanai Smetonai.
Buvo kelių žurnalų redaktorius, keliolikos knygų autorius.
Profesorius Stasys Šalkauskis buvo įsitikinęs, kad Lietuvai gyvenant tarp Rytų ir Vakarų kitaip išgyventi neįmanoma, kaip tik perimant kaimynų kultūrų vertybes ir sintezuojant jas su savomis. Jo oponentai manė, jog nacionalinė kultūra gali išlikti savita tiktai atribojus ją nuo kitų kultūrų.
Labai daug dėmesio skyrė ugdymui, akcentavo tautinio auklėjimo svarbą. Tautinio auklėjimo šerdimi jis laikė patriotinį auklėjimą, patriotizmą suprasdamas kaip nesavanaudišką savo tautinės individualybės meilę, kuri nepakanti asmeninėms ydoms, silpnybėms ir nukreipta į tautos tobulinimą visuotinių žmonijos idealų pagrindu. Jis ragino pakelti patriotizmą į sąmoningos dorovės lygį, išmintingai ir kritiškai mylėti savo tautinę individualybę, diegti jaunajai kartai vidinio kultūringumo ir moralinės bei dvasinės didybės siekius, tautinę kultūros formą jungti su bendražmogišku turiniu.
Palaidotas Šiaulių kapinėse.
1945 m. JAV Senatas didele balsų dauguma (65 prieš 7) pritarė įsijungimui į Jungtinių tautų organizacija. Tai buvo istorinis sprendimas, nes, kai po Pirmojo pasaulinio karo buvo įkurta Tautų lyga (beje, JAV prezidento Woodrow Wilsono iniciatyva), JAV Senatas atmetė siūlymą į ją įstoti ir JAV paradoksaliai liko Tautų lygai nepriklausanti jos steigėja.
1975 m. Niujorke mirė filosofė Hannah Arendt. Hannah gimė 1906 m. Hanoveryje sekuliarioje žydų šeimoje. Klausėsi žymių filosofų Karlo Jasperso ir Martino Heideggerio paskaitų. Valdžią užėmus nacistams, pavyko pasitraukti į Prancūziją, o paskui pervažiavo į JAV. Žymiausias jos veikalas – „Totalitarizmo ištakos“. Tiesa, daugiausia triukšmo sukėlė jos knyga „Eichamanas Jeruzalėje“, kurioje svarstė apie blogio veikimą pasaulyje ir išsakė „blogio banalumo“ tezę. 2012 m. apie ją pastatytas vaidybinis filmas.
1982 m. Kinijos liaudies respublika patvirtino konstituciją, kuri galioja iki šiol. Ši konstitucija reiškė komunistinio režimo sušvelninimą. Joje mažiau akcentuojama klasių kova. Tiesa, čia tvirtinama, kad Kinija yra socialistinė valstybė, kurioje valdžia priklauso komunistų partijai.
Parengė Andrius Navickas
