1913 m. gruodžio 4 d. Vainute (Naumiesčio vls., Raseinių aps.) gimė Artūras Timpa, evangelikų liuteronų dvasininkas, giesmių kūrėjas, ilgametis Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios Konsistorijos narys.
Artūras Timpa gimė gausioje paprūsės Dievo žodžio sakytojo Gustavo (1862–1936) ir Anės (g. Jakštaitės, 1870–1935) Timpų šeimoje. Dvasiškai brendo Žemaičių Naumiesčio evangelikų liuteronų parapijoje, lankė surinkimus. Pirmąjį pamokslą pasakė 1935 m. balandžio 21 d., per Velykas, šventinant Sartininkų evangelikų liuteronų parapijos maldos namus. Dievo žodį uoliai skelbė ir aplinkinių kaimų surinkimuose.
Per karą Sartininkų bažnyčios pastatas nenukentėjo, tačiau kurį laiką jame buvo įsikūrusi sovietų kariuomenė, parapija prarado savo archyvą ir biblioteką. Kareiviams apleidus pastatą, jame apsigyveno sakytojas Artūras Timpa, šitaip neleisdamas naujajai valdžiai maldos namų nusavinti ir uždaryti. Į pamaldas Sartininkuose rinkosi ir savosios bažnyčios netekę netolimos Natkiškių parapijos tikintieji. Netrukus Artūras Timpa ėmėsi aptarnauti ir be kunigo likusią Katyčių parapiją. 1948 m. rugsėjo 29 d. buvo patvirtintas Sartininkų parapijos kantoriumi, 1950 m. balandžio 26 d. Tauragėje tapo Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios laikinosios Konsistorijos nariu. Vedė choristę Anę Janeckytę, šeima susilauks sūnų Benjamino ir Jono bei dukters Rūtos. Nuo XX a. šešto dešimtmečio gyveno Tauragėje.
Artūras Timpa buvo labai pareigingas ir tvarkingas žmogus, linkęs į asketizmą, kaip ir kiti sakytojai, pasisakė prieš pasaulietinius žaidimus ir visokias linksmybes, nesiekė nė bažnytinės vadovybės pripažinimo. Advokatas, sakytojas Jonas Jurgis Gocentas (1897–1974) aprašo, kaip 1960 m. gegužės 26 d. Sartininkų bažnyčioje vykusioje šventėje už ilgametę dvasinę tarnystę pagerbtas Artūras Timpa buvo apdovanojamas sidabriniu kryžiumi: „Šventei pasibaigus ir svečiams susėdus prie stalo, [Konsistorijos vicepirmininkas, kunigas Jonas] Kalvanas, [Konsistorijos pirmininkui, kunigui senjorui Vilhelmui Žanui] Burkevičiui tylint, Timpos nedrąsiai paklausė: „Artūrai, tik kryžių paimsi?“. Timpa atsiliepė: „Ką aš su tuo kryžiumi veiksiu?“. Čia įsikišo Burkevičius: „Galėsi lankydamas ligonis prisisegti“. Timpa nebesiginčijo, Kalvano atkištą kryžių paėmė ir tuomžyg išnešė į gretimą kambarį ir ant stalo padėjęs, grįždamas pasakė: „Bus vaikams atminčiai“ (J.J. Gocentas. Lietuvos evangeliškieji surinkimai, kaip senovės lietuvių religijos krikščioniškoji atmaina. Mašinraštis, Klaipėda, 1971, p.125).
1970 m. rugpjūčio 23 d. Tauragėje sušauktame antrajame pokario Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios Sinode Artūras Timpa buvo išrinktas Konsistorijos nariu ir iki mirties ėjo kasininko pareigas (Konsistorijos nariu rinktas tris kadencijas iš eilės: 1970, 1976 ir 1983 m.). 1971 m. liepos 25 d. Biržuose įšventintas diakonu.
1946–1962 m. Artūras Timpa kūrė giesmių tekstus, pritaikydavo jiems tradicines kitų giesmių melodijas. Deja, šios giesmės nebuvo įtrauktos į Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios giesmyną nei plačiau naudojamos tikinčiųjų. Pluoštelis Artūro Timpos giesmių pirmą kartą išspausdintas tik 2011 m. Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios mėnraštyje „Lietuvos evangelikų kelias“ (Valdas Miliauskas. Ar Lietuvoje turime pietizmo įtakoje atsiradusios kūrybos?// Lietuvos evangelikų kelias, 2011, Nr.2-3, p.6-7).
Diakonas Artūras Timpa mirė 1986 m. gegužės 25 d. Tauragėje. Palaidotas Staiginės kapinėse sakytojų kampelyje šalia sakytojo Jurgio Juozupaičio (1853–1926) iš Trakininkų.
Pagrindinėje nuotraukoje Sartininkų evangelikų liuteronų bažnyčia, 2017 m.
