Gruodžio 5 d. sukanka 73 m., kai mirė žymus lietuvių dailininkas Petras Kalpokas.

Nutrūkęs kelias į kunigus

1880 m. kovo 31 dieną Rokiškio apskrityje, Kvetkų parapijoje, Miškinės vienkiemyje, pasiturinčio valstiečio Kalpoko šeimoje gimė berniukas, kuris buvo pakrikštytas Petro vardu. Nuo pat mažų dienų buvo labai guvus, mėgo gamtą ir visokius rankdarbius. Tai buvo laikai, kai toli gražu ne kiekvienas drįsdavo siekti mokslo. Tam teikėjo ne tik pinigų, bet ir talento. Kalpokai nusprendė, kad vieną iš dviejų sūnų reikia leisti į mokslus. Pasirinko Petrą, nes šis atrodė gabesnis, imlesnis nei brolis. Giliai tikinti mama buvo pasiryžusi Petrą „leisti į kunigus“.

Mokslus berniukas pradėjo jau būdamas dešimties ir buvo priverstas pervažiuoti į Mintaują, kuri anuomet buvo nemažas miestas. Vėliau, jau tapęs dailininku, Petras Kalpokas pasakojo, kad gimnazijos laikotarpis jam buvo sunkus. Pirmiausia dėl to, kad nemėgo griežtų rėmų, disciplinos, o gimnazijoje bandyta griežtai auklėti visus mokinius. Labiausiai Petras laukdavo vasaros atostogų, kai galėdavo grįžti į gimtinę ir ten klajoti po miškus, piešti.

Jau gimnazijoje jaunuolis pradėjo rimtai galvoti apie dailininko karjerą.

Beje, dailininko talentas padarė Petrui meškos paslaugą gimnazijoje. Kaip jau minėta, jis nemėgo griežtos disciplinos, taip pat turėjo gerą humoro jausmą. Visa tai jį pastūmėjo nupiešti didelę vieno mokytojo karikatūrą klasėje ant krosnies. Mokyklos vadovybė į tai sureagavo labai griežtai ir pašalino neklaužadą.

Visa tai labai sujaudino ir nuliūdino mamą. Ji reikalauja sūnų mesti beprasmiškus „peckiojimus“. Ji vis dar turėjo vilties, kad jos sūnus pasirinks garbingą kunigo kelią. Petras jautėsi sutrikęs, nežinojo, ką daryti. Paradoksaliai jam padėjo dėdė, pas kurį gyveno Mintaujoje. Kai dėdė sužinojo apie sūnėno problemas gimnazijoje, nepaprastai įtūžo ir paprasčiausiai išmetė jį su visais daiktais į gatvę. Kaip vėliau teigė Petras Kalpokas, būtent šis dėdės veiksmas sužadino vaikino širdyje didžiulį norą visiems įrodyti, kad jis gali tapti geru dailininku.

Petras Kalpokas. Žvejai taiso tinklus. 1926 m.

„Būsiu tik dailininkas…“

Tačiau būti dailininku – labai sudėtingas tikslas. Petras tapybos bandė mokytis privačiai. Jo mokytojais buvo V. Purvitis, J. Valteris, baigę Peterburgo dailės akademiją. Jie skatino jaunuolį, sakė, kad jis tikrai turi talentą. Tačiau Petras jautė, kad privačios pamokos neužpildys visų spragų, todėl apsisprendė vykti į Peterburgą.

Atvykęs į didžiulį miestą jaunuolis pateko į aklavietę. Tačiau įvyko tikras stebuklas. Neplanuotai pavyko susitikti su labai žymiu to meto dailininku V. Serovu. Šis sutiko pabendrauti su jaunuoliu ir net įvertinti jo piešimo įgūdžius. Po šio bendravimo V. Serovas tvirtai pareiškė, kad P. Kalpokas tikrai bus dailininkas. Šie žodžiai suteikė stiprybės, padėjo nepalūžti, regis, beviltiškose situacijose.

Jaunuolis, patartas V. Serovo, keliauja mokytis į Odesą. Čia sėkmingai mokosi, pradeda profesionaliai tapyti, tačiau materialinė padėti labai sunki ir priverčia Petrą grįžti gimtinėn. Beje, dera pabrėžti, kad skurdus gyvenimas išmokė Petrą labai apriboti savo poreikius ir jis visą gyvenimą gyveno kaip tikras asketas.

1902 m. išskirtiniai P. Kalpoko gyvenime. Jis pirmą kartą viešai eksponuoja savo darbus dailės parodoje Rygoje.

Po kurio laiko jam pasiseka išvažiuoti į Miuncheną, kur studijuoja didžiųjų menininkų kūrinius. 1906 m. Petras Miunchene veda iš Vengrijos kilusią romų tautybės merginą. Deja, tai tik dar labiau pablogina materialinę jo padėtį. Šeima susilaukia vaikelio, reikia vis daugiau pinigų, o žmona visai nesirūpino materialiniais dalykais, lengva ranka kitiems išdalindavo tai, ko pačios šeimai labai reikėjo.

Kai dailininkas A. Žmuidzinavičius atvyksta į Miuncheną, jis atranda dailininką P. Kalpoką beviltiškoje situacijoje ir parsiveža į Lietuvą. Tiesa, čia P. Kalpokas tik trumpai atsipučia ir vėl išvažiuoja į užsienį. Šį kartą į Šveicariją, kur apsigyvena kaip atsiskyrėlis ir toliau tapo.

Petras Kalpokas. Tivolis naktį. Apie 1927 m.

Tačiau dar prieš tai įvyksta du labai svarbūs jo karjerai dalykai. Jis nusiunčia šešis paveikslus į pirmąją lietuvių dailininkų parodą 1907 m. Taip pat jam pavyksta atkreipti kritikų dėmesį į darbus, eksponuojamus Miunchene. P. Kalpokas parduoda savo darbą – pirmą kartą gyvenime. Po labai ilgo laiko jis vėl turi pinigų. Būtent tai ir leido jam išvykti į Šveicariją.

Gyvendamas kalnuose jis kuriam laikui atsisuka į simbolizmą, jo darbuose atsiranda religinių motyvų. Tačiau tai tebuvo kelių metų atsitraukimas nuo realizmo, kurį jis propagavo dailėje visą gyvenimą.

1912 m. P. Kalpokas grįžta į Kvietkus. Čia vėl imasi peizažų. Netrukus pradeda ruoštis pirmai individualiai parodai Berlyne. Į ją išsiunčia net šimtą dvidešimt darbų. Atrodė, kad svajonės išsipildymas labai arti, bet visus planus sugriovė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas.

Petras Kalpokas. Kapri. Italijos peizažas. 1927 m.

Istorijos vėtrose

Karo metu P. Kalpokas gyvena Šveicarijoje ir Italijoje, kuri bent keliems metams tampa antraisiais jo namais. Jis susidraugauja su vietiniais žmonėmis, nutapo daug Italijos peizažų. Tačiau dailininką traukia į Tėvynę ir jis pagaliau 1921 m. grįžta į Lietuvą.

Iš karto pakviečiamas dėstyti piešimo Vienožinskio suorganizuotose kursuose, iš kurių vėliau išaugo Kauno meno mokykla. Po grįžimo į Lietuvą P. Kalpoko kūryboje aiškiai dominuoja peizažai ir portretai. Jis daug dėmesio skiria paprastų žmonių gyvenimui. Dailininkas eksperimentuoja įvairiose srityse: piešia dekoracijas teatrui, karikatūras.

1928 m. P. Kalpokas pagaliau surengė didelę personalinę parodą Kaune. Ta proga Lietuvių dailės draugija išleido „Petro Kalpoko apžvalginės parodos katalogą“. Nemaža dalis jo kūrinių saugoma M. K. Čiurlionio dailės galerijoje Kaune

1930 m. P. Kalpokas išleido „Tapybos technikos vadovėlį“, kuris dailininkų vertinamas iki šiol.

Tuo metu visos meno rūšys buvo persmelktos tragizmo, krizės nuotaikų. Tai labai nepatiko P.  Kalpokui, kuris vis griežčiau gynė realizmą.

Prasidėjus sovietinei okupacijai, P. Kalpokas blaškėsi, bandė suprasti, kaip dabar teks kurti ir gyventi, kur veda permainos. Jis neatsisakė piešti ideologinių drobių,  nevengė bendrauti su naująja valdžia. Kita vertus, visai neaišku, kas vyko jo viduje, nes jis buvo labai jautrus ir matė ideologinių klišių neatitikimą tikrovei. Paskutiniai jo darbai buvo ideologiniai užsakymai: sovietinės didvyrės Marytės Melnikaitės, poetės Salomėjos Neries portretai. Tiesa, jie taip ir liko neužbaigti, nes dailininkas 1945 m. gruodžio 5 dieną netikėtai mirė.

Panašu, kad žemiškąjį gyvenimą baigė vienišas ir vėl skurde. Nors ir bandė pritapti prie naujos valdžios, tačiau jam buvo visiškai svetimas sovietinis deklaratyvumas, pompastika ir dviveidiškumas.

Dailininkas P. Kalpokas buvo palaidotas Petrašiūnų kapinėse Kaune. Jo antkapį sukūrė sūnus Rimtas, kuris taip pat, sekdamas tėvo pėdomis, tapo dailininku.

Parengė Dominyka Navickaitė, daugiau dailininko paveikslų galite pamatyti čia: http://www.omnia.ie/

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *